K.K.Daujotaitė – išsaugojusi gyvą laisvojo šokio tradiciją

Už keturiasdešimt metų puoselėtas moderniojo šokio ištakas - išraiškas šokį - choreografė Kira Katerina Daujotaitė nėra gavusi jokio valstybinio apdovanojimo.

Gimė sprogstant bomboms

Viena išraiškos, arba laisvojo, šokio pradininkių Lietuvoje, keturis dešimtmečius šokusi ir vadovavusi kolektyvui „Sonata“, 89-erių K.K.Daujotaitė yra aktyvi pilietė, stebinti savo mokinių veiklą. Aristokratiška, inteligentiška, iš pažiūros – trapi moteris, sovietmečiu vadinta buržuazinio meno apologete, atlaikė valdžios spaudimą ir išsaugojo bene vienintelį gūdžiu sovietmečiu veikusį Isadoros Duncan (modernaus šokio ištakų – išraiškos šokio – pradininkė, 1877–1927 gyvenusi ir kūrusi JAV, Europoje – aut. past.) įkvėpto išraiškos šokio kolektyvą visoje Sovietų sąjungoje. Vienintelė rimtesnė padėka už tai – neseniai Kauno savivaldybės skirta Kultūros ir meno premija. Tačiau labiau nei premiją moteris vertina ir pagarbiai saugo 1991 m. tuometinio Kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio sveikinimą jubiliejaus proga ir atsiprašymą už jos propaguojamo meno niekinimą okupacijos metais.

„Kiti“ – taip švelniai mažybiškai Kirą Kateriną vadina bičiuliai, draugai, Obuolių gatvės Žaliakalnyje kaimynai. Kai ją aplankome, ji sėdi iš tėvų paveldėto šimtamečio medinuko kieme po obelimis. Jos bendraamžes vadiname senolėmis, tačiau jai šis apibūdinimas netinka. Tą pati liudija ir šalia besisukinėjanti anūkė Kotryna Daujotaitė. „Močiutė – geriausia mano patarėja. Amžiaus skirtumo nejaučiu. Su ja pasikalbam apie viską, močiutė man ir meilės reikaluose pataria“, – šypsosi anūkė, močiutę vadinanti užkietėjusia optimiste. Trijų kartų Daujotų giminės moterys savo gyvenimą susiejo su scena. Vyresnioji K.K.Daujotaitės duktė Rima Paliulytė – pianistė, jaunesnioji – žinoma aktorė Inesa Paliulytė. Jos atžala Kotryna Daujotaitė – jauna, bet savo vietą teatro pasaulyje jau spėjusi išsikovoti scenografė.

K.K.Daujotaitės kilmingus genus išduoda aristokratiška laikysena. „Mano močiutė – nusigyvenusi prancūzų aristokratė Emilie Meronville de Saint Claire. Praradusi turtą, atvažiavo į Lietuvą, dirbo guvernante pas grafus Zubovus“, – aristokratiškų genų „ištakas“ prisimena moteris. Tarnaudama pas Zubovus, prancūzė įsimylėjo dvaro agronomą ir liko Lietuvoje.

Porevoliucinės suirutės bajorą Stasį Daujotą ir Haliną, kilmingos prancūzės dukrą, nubloškė į Petropavlą Kazachijoje. Čia jie susipažino, čia gimė K.K.Daujotaitė. Mergaitė gimė daugiau nei neįprastomis aplinkybėmis – regione virė aršios raudonosios armijos ir baltagvardiečių kovos. H.Daujotienei gimdant Kirą Kateriną, sprogusi bomba nunešė pusę ligoninės pastato. Po tokio gimdymo, moteris dvi savaites pragulėjo komoje. Mergaitė buvo labai greitai pakrikštyta. Kaip ir mamos teta, ji buvo pavadinta Kira – tai persų kalbos žodis, reiškiantis ponią. Antrąjį vardą gavo iš krikšto mamos, taip pat Katerinos. Mamos Halinos Daujotienės iniciatyva, iki penkerių metų Kira Katerina kalbėjo tik prancūziškai. Mėlyną kraują mergaitė paveldėjo ne tik iš aristokratės močiutės. Jos tėtis S.Daujotas – bajoras, kurio gimimo metrikus ženklino giminės herbas. „Tėtis buvo tikras lietuvininkas, kas buvo neįprasta tarp tuometinių bajorų – kalbėjo lietuviškai, vaikus į lietuvių chorą leido“, – prisimena K.K.Daujotaitė.

Svajojo šokti Paryžiuje

Išraiškos šokį moteris tikina pasirinkusi dėl to, kad jai nepatiko baletas. „Buvau 8–9 metų amžiaus. Nuėjom į baletą Kauno teatre. Negaliu tuo pačiu ir žiūrėt, ir klausyt – arba žiūriu užsidengus ausis, arba klausau muzikos, nežiūrėdama į sceną. Mama klausia: ką darai? O man atrodė, kad ten visiškai nėra ryšio tarp šokio ir muzikos, labai nemuzikalu“, – įspūdžius iš baleto prisimena K.K.Daujotaitė. Privačias muzikos pamokas lankiusi Kira Katerina svajojo ne tiek apie muziką, kiek apie laisvą šokį – tokį, kokį šoko I.Duncan.

Ji apgailestauja nemačiusi gyvai šokančios Isadoros – apie ją buvo daug girdėjusi, skaičiusi, mačiusi netgi keletą įrašų. „Svajojau važiuoti šokti į Paryžių. Tačiau buvo neramūs prieškario metai. Tėvukas sako: nejaugi tu nori, kad mes liktume vienoj fronto pusėj, o tu kitoj? Pagalvojau: o jei negalėsiu grįžti į Lietuvą? Tai atbaidė mane nuo tos kelionės. Taip ir likau Kaune, Lietuvoj“, – prisimena šokio puoselėtoja.

Kartą mieste K.K.Daujotaitė pastebėjo afišą: koncertuos šokėja iš Vokietijos Danutė Nasvytytė. „Vieną mokslo draugą įpareigojau gauti bilietus, o jis pamiršo. Ateina tą vakarą pasipuošęs ir siūlo man eit į kažkokį moksleivių vakarėlį. O aš jam: „Ką? Aš gi prašiau tavęs bilietų į D.Nasvytytės koncertą!“ Išbėgo tekinas, ir šiandien nesuprantu, kaip jis tuos bilietus gavo – sėdėjau Prezidento ložėje“, – juokiasi K.K.Daujotaitė, prisiminusi didžiulį susidomėjimą sukėlusį lietuvių laisvojo šokio pradininkės koncertą. Merginą sužavėjo ir užkrėtė D.Nasvytytės šokis – ji suprato pati norinti taip šokti. Netrukus K.K.Daujotaitė ėmė lankyti Kaune pasilikusios D.Nasvytytės įsteigtą šokio mokyklą. Tai buvo pirmasis D.Nasvytytės surinktų merginų kursas, tarp kurių, anot K.K.Daujotaitės, buvo labai gabių šokėjų, vėliau po visą pasaulį išblaškytų karo ir sovietinės okupacijos.

Vestuves ženklino tremtys
Paskutiniais pirmosios nepriklausomybės metais K.K.Daujotaitė susipažino su karininku Petru Paliuliu. „Ilgai mano vyras karininku nepabuvo – atėjo sovietai, prasidėjo karas“, – pasakoja moteris, kurios vestuvių datą – 1941 m. birželio 14 d. – ženklina masinės lietuvių tremtys. „Tėvelis slapstėsi – mūsų vestuvėse nedalyvavo. Vyro brolienė pagimdė vaikutį, ir tą dieną juos išvežė. Vaikutis traukinyje mirė badu“, – skaudžius artimųjų išgyvenimus prisimena K.K.Daujotaitė.

Žinojusi, kad grįžus sovietams jos šokio mokykla bus uždaryta, 1944 m. D.Nasvytytė ėmė ruoštis emigracijai. Trauktis iš Lietuvos ji pasiūlė ir šešioms gabiausioms šokėjoms, tarp kurių buvo ir K.K.Daujotaitė. „D.Nasvytytės vyras buvo smuikininkas, viena duktė – pianistė, kita – dainininkė. D.Nasvytytė pasakė: Vokietijoje duosim koncertus. Sako, paimsim ir tavo vyrą – mano vyras turėjo labai gerą balsą, muzikos mokęsis kursuose pas kompozitorių Aleksandrą Kačanauską. Sako, jie gros, dainuos, o mes –  šoksim“, – tokį viliojantį pasiūlymą K.K.Daujotaitei pateikė jos mokytoja. Tačiau dvejų metukų dukrą Rimą auginusi moteris atsisakė. „Buvo beveik įkalbėję, bet aš nenorėjau mamos palikt. O mano mokytoja su kitom mokinėm išvažiavo“, – prisimena K.K.Daujotaitė. Laikinai apsistojusi Vokietijoje, vėliau D.Nasvytytė emigravo į Australiją, kur toliau puoselėjo modernųjį šokį.

Karui einant į pabaigą, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas P.Paliulis suprato, kad, atėjus sovietams, jam gyvenimo nebus. Jis perėjo sieną į Vakarus ir kvietė atvažiuoti žmoną, bet K.K.Daujotaitė atsisakė trauktis iš Lietuvos. Po „išvadavimo“, vyras iš karto buvo suimtas, skirta 10 m. kalėjimo ir 5 m. tremties bausmė. K.K.Daujotaitė liko viena su dukra Rima. Pokariu baigė Kūno kultūros institutą, įkūrė išraiškos šokio kolektyvą, vėliau pavadintą „Sonata“.

Po dešimties metų, kai vyras buvo paleistas iš kalėjimo, moteris nuvyko pas jį į Norilską, ir tremties metus jie praleido drauge. Čia gimė antroji Paliulių duktė Inesa. Norilske K.Daujotaitė dirbo fizinio lavinimo mokytoja mokykloje. Mokykloje vaikai iš pradžių moters vengė, bijojo. „Ar jūs tikrai ne fašistė?“ – klausdavo. Vėliau K.K.Daujotaitė įsidarbino choreografe metalurgų klube – vadovavo šokių rateliui. „Vienam vyrukui šokėjui taip patiko stilius, kurio mokiau – sako: važiuosiu su jumis į Lietuvą. Nors labai mylėjau savo mokinius, o meilė meilę gimdo – atkalbėjau, pasakiau, kad Lietuvoj šis šokis dar nepripažintas“, – prisimena choreografė.
Pasibaigus tremties laikui, su kelių mėnesių dukrele Inesa ant rankų, šeima sugrįžo į Lietuvą. „Mane tėvai parsivežė iš Sibiro, ir aš Inesą iš ten parsivežiau“, – šypsodamasi savo ir dukros gyvenimo paraleles pastebi K.K.Daujotaitė.

Siūlė linksminti partijos veikėjus

Grįžus į Lietuvą, moteriai buvo sudėtinga rasti darbą. Įsidarbino vienoje gamyklų vadinamąja „fizruke.“ „Ten aplink mane pradėjo burtis mergaitės, sakė: vadove, kad ir kur jūs eisit, mes – su jumis. Vėliau mane pakvietė į Profsąjungų rūmus. Gavau sceną, kolektyvą ir akompaniatorių, tik jis nepagrodavo to, ko man reikėjo. Dirbau be atlyginimo, savanoriškai“, – prisimena idealistė moteris.

Profsąjungų rūmuose choreografė įkūrė išraiškos šokio kolektyvą „Sonata.“ Sovietmečiu į visas didžiąsias scenas sugrįžo baletas, o išraiškos šokis, gimęs kaip priešprieša klasikiniam baletui, iš jų buvo išguitas. Buržuazine atgyvena vadinta ir tai, ką su „Sonata“ darė K.K.Daujotaitė. „Tarpukariu patyrę, kad klasikinis baletas šiek tiek užleidžia pozicijas, sovietmečiu baletmeisteriai išėjo į puolimą prieš laisvą, modernų išraiškos šokį, stengėsi, kad jis nepatektų į didžiąsias scenas. Visą laiką reikėjo kovoti už mūsų idėjas ir tai, kaip šokome. Bet aš nepasidaviau, išstovėjau iki galo“, – tikina K.K.Daujotaitė. Prisimena gaudavusi ir negražių pasiūlymų – važiuoti į Maskvą linksminti aukštus partijos veikėjus.

Jos kūryba ne visada praeidavo griežtą sovietinę cenzūrą. „Statėme šokį „Dvylika mėnesių“ pagal Piotro Čaikovskio muziką. Į peržiūrą susirinko publika. Komisija tris valandas vėlavo, bet publika neišsiskirstė. Šokom 11 val. vakaro, o šokio aptarimas truko iki 6 val. ryto. Komisijai užkliuvo, kodėl vienoje vietoje mergina išeina ne su raudona vėliava, o su fakelu. Paaiškinau, kad prieš istoriją neisiu – P.Čaikovskis kūrinį parašė, kai iki revoliucijos kelios dešimtys metų buvo likę. Ir mūsų šokio nepraleido – publika jo neišvydo“, – moteris su ašaromis akyse prisimena nuoskaudas ir rytą po peržiūros prie namų rastą gėlių jūrą. Nors spaudžiama valdžios, choreografė jautė tylų kauniečių palaikymą – ją lydėdavo gatvėje sutiktų žmonių šypsenos, padrąsinimai ir žodžiai: „Džiaugiamės, kad jūs čia, kad kuriate.“

Sekdamos I.Duncan įvesta tradicija, merginos „Sonatoje“ šoko basos. Moteris prisimena, kad ši, atrodytų, nekalta detalė sukeldavo cenzorių pyktį: „Kartą mums atnešė batus ir liepė autis. Sako: Tarybų sąjungoje yra pakankamai batų.“
Per vienas sovietų valdžios metines „Sonatos“ kolektyvo buvo paprašyta sušokti Frederico Chopino „Revoliucinį“ etiudą. „Pašokom Vilniuje – viskas gerai, pašokom Kaune, kažkam iš partijos atstovų nepatiko, sako: kaip jūs drįstate, basos, nuogom šlaunim šokti – juk tai pornografija! – valdžios šulų reakciją prisiminė K.K.Daujotaitė. – Mane apgynė Profsąjungų rūmų direktorius, sako: betgi mes už šį šokį gavom apdovanojimą Vilniuje!“

Džiaugiasi mokinių sėkme

Profsąjungų rūmuose veikusi „Sonata“ negaudavo jokio finansavimo. Kostiumus šokiams merginos siūdavosi pačios – iš marlės, kitų pigių medžiagų. „Marlę aš pati dažydavau – visas mūsų kiemas būdavo jomis nukabinėtas. Kažkas nužiūrėjo ir paskundė, esą aš nelegalią siuvyklą atidariau, atėjo tikrinti“, – prisiminusi sunkius laikus šypteli moteris. Į garsiojo moderniojo šokio šokėjo ir choreografo Jose Limono grupės pasirodymą Maskvoje, choreografės Gretos Paluccos baleto mokyklos rengiamus tarptautinius vasaros šokio kursus Drezdene „Sonatos“ merginos ir jų vadovė taip pat vyko savo lėšomis, į Vokietiją tik vargais negalais pavyko ištrūkti.

K.K.Daujotaitė džiaugiasi, kad moderniu šokiu pavyko užkrėsti jos mokines, vėliau – garsias choreografes Birutę Letukaitę ir Airą Naginevičiūtę. „Birutei patariau: vertintojams geriau neduoti suprasti, kad jie nieko nenusimano apie šokį. Kai mane kritikuodavo, aš sakydavau: noriu profesionalių pastabų. Tai kritikus dar labiau papiktindavo, – nors laikai pasikeitė, moteris įsitikinusi, kad B.Letukaitei ne lengviau, nei buvo jai. – Mano laikais buvo vieni sunkumai, dabar – kiti. Birutė – muzikali, kūrybinga, bet kiek nervų jai kainuoja visos tos kovos dėl pinigų!“

Nors garbaus amžiaus moteriai sunku vaikščioti – kaip ir daugeliui šokėjų, paveda sąnariai – ir iš namų ji susiruošia tik „ratukuose“, kruopščiai atsirinktų B.Letukaitės organizuojamo Tarptautinio modernaus šokio festivalio pasirodymų ji stengiasi nepraleisti. Karališkasis baletas iš Didžiosios Britanijos, švedų Mats Eck grupė, B.Letukaitės “Prisiminimai apie ateitį“ – labiausiai patikusias grupes ir šokius vardija laisvojo šokio puoselėtoja. „Po tokių pasirodymų grįžtu pati užsidegusi. Visą naktį nemiegu – mintyse statau šokius. Tiesa, juos „statau“ ir klausydama geros klasikinės muzikos, – šypsosi moteris ir prisipažįsta, kad ne visas šiuolaikinis šokis jai suprantamas. – Menas turi eiti iš žmogaus vidaus, būti harmoningas. Tik harmonija gali praplėsti žmogaus vidų. O kurti destruktyviai – atsiprašau…“

Visą gyvenimą paskyrusi šokiui, sovietmečiu išsaugojusi gniaužiamus moderniojo šokio daigus K.K.Daujotaitė gauna mažiausią pensiją. Nors suprantantys jos nuopelnus kultūrai ragina moterį siekti valstybinės pensijos, ji atkerta: „Aš – bajorė, negaliu prašyti. Ir pagaliau, ne pinigai svarbiausia.“ Kai I.Paliulytė mamos paklausė, kaip ji ruošiasi išleisti savivaldybės skirtą Kultūros ir meno premiją, ši atsakė: „Vėjas nulaužė violetinę alyvą – nupirkit ir pasodinkit kitą.“

Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė, choreografė Birutė Letukaitė:

– K.Daujotaitė buvo jūsų mokytoja. Kaip ją apibūdintumėte? Kokie prisiminimai iš šokio „Sonatoj“ laikų?

– K.Daujotaitė yra galbūt pats svarbiausias žmogus mano gyvenime, nulėmęs tai, kuo aš tapau, ką darau. Ji buvo tikras šviesulys sovietmečio tamsoj. Ji vienintelė tęsė išraiškos šokio tradiciją ne tik sovietmečio Lietuvoje, bet ir beveik vienintelė visoje sovietų sąjungoje. Maskvoje, tiesa, tą tradiciją tęsė pogrindyje veikusios kelios Isadoros Duncan mokinės.

Į „Sonatą“ atėjau, kai man buvo šešiolika ir šokau ten dešimt metų. K.Daujotaitė man davė tai, ko nedavė jokia mokykla, jokia visuomenė – ji atvėrė man meno pasaulį, užbūrė, uždegė šokiu. Ji mus, „Sonatos“ šokėjas, tikino, kad išraiškos šokis turi tapti profesionaliu menu ir ragino už tai kovoti. Sovietmečiu mes buvome taip atriboti nuo to, kas vyksta Vakaruose – jokia informacija apie modernųjį šokį mūsų nepasiekdavo. Šokome kaip prieškarinėje Europoje, kaip mokė I.Duncan: klasikinė muzika, basos kojos. Muzika buvo svarbiausia – choreografas buvo jos valioje.

Tai, kaip toli šokyje nuėjo visas pasaulis, supratau apsilankiusi Drezdene, Gretos Paluccos baleto mokyklos rengiamuose tarptautiniuose šokio kursuose. Čia dėstė garsiausi pasaulyje šokio pedagogai. Mane ištiko šokas. Iki tol aš buvau šventai įsitikinusi, kad taip, kaip šokame mes, šoka visas pasaulis. Staiga suvokiau, kad pasaulis nuėjo kažin kur, kad galima šokti ne pagal klasikinę muziką ir visiškai ne pagal muziką – priešingai, nei diktuoja muzika arba visai be jos. Sužinojau, kad egzistuoja visiškai skirtingos kūno paruošimo technikos. Tai – pasaulyje seniai žinomi dalykai. Deja, dėl išsilavinimo stokos mūsų publika, pamačiusi, kad šokėjai šoka ne pagal muziką, sako, kad jie – nemuzikalūs.

– Ar „Aura“, kiti šiuolaikinio šokio kolektyvai kažkiek tęsia D.Nasvytytės, K.Daujotaitės puoselėtą lietuviško modernaus šokio tradiciją?

– D.Nasvytytė išraiškos šokį atvežė į Lietuvą, K.K.Daujotaitė tą tradiciją tęsė – ji liko prieškario šokio estetikoj. Tai natūralu, nes pokariu ir giliais sovietinio sąstingio metais buvo neįmanoma gauti informacijos apie tai, kur pasaulis nuėjo modernaus šokio srityje. Bet pasaulis pasikeitė, ir mes šokame visai kitaip. „Aura“ nėra išraiškos šokio teatras. Esame šokio teatras – galime statyti ir spektaklius, labai artimus išraiškos šokiui, ir performansus, galime taikyti visas žinomas ir nežinomas moderniojo, šiuolaikinio šokio ir kitas judesio technikas.

– Tačiau būtent K.Daujotaitė išsaugojo išraiškos šokio tradiciją sovietmečiu – ji nebuvo visiškai užgniaužta…

– Ir tai yra didžiulis jos nuopelnas. Tokio kolektyvo, kaip „Sonata“ Kaune, nebuvo nei Vilniuje, nei kur nors kitur Sovietų sąjungoje – kalbu apie legaliai veikusius kolektyvus. Tokių žodžių, kaip modernus šokis, mes iki išvykdamos į Drezdeną iš viso nežinojome – tai buvo Sovietų sąjungoje nenaudojamas terminas. Beje, modernaus šokio tradicija Vakaruose pasibaigė devintajame XX a. dešimtmetyje – dabar šokėjai yra įvaldę kitas technikas ir tai vadinama šiuolaikiniu šokiu.

Kaip klasikinis menas skiriasi nuo šiuolaikinio, taip ir išraiškos šokis skiriasi nuo modernaus, o šis – nuo šiuolaikinio.

Iš K.K.Daujotaitės biografijos:

Gimė 1921 m. vasario 12 d. Petropavle, Kazachijoje.
1939-1944 m. mokėsi D. Nasvytytės išraiškos šokio studijoje.
1939-1940 m. studijavo prancūzų filologiją Vytauto Didžiojo universitete.
1948 m. baigė meninę gimnastiką Lietuvos kūno kultūros institute.
1946-1954 m. dėstė fizinį lavinimą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir Kauno medicinos institute, scenos judesį ir šokį – Kauno jaunojo žiūrovo teatre.
1944 m. įkūrė išraiškos šokio kolektyvą „Sonata“ ir iki 1984 m. jam vadovavo.
1954–1957 m. dirbo choreografe Norilsko metalurgų klube.
1968 m. ir 1976 m. stažavosi G.Paluccos tarptautiniuose modernaus šokio vasaros kursuose Drezdene.
Sukūrė daugiau kaip 200 šokio kompozicijų.