Baigėsi 34-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“, kuriame 13 Lietuvos teatrų parodė vienus geriausių savo spektaklių. Teatrologų komisijos nuomone, neabejotini šio festivalio lyderiai buvo režisierių Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno spektakliai.

Festivalio vaidinimai vyko „Girstučio“ ir Kauno teatrų scenose. Labiausiai patikusius spektaklius ir aktorių vaidmenis rinko ne tik profesionalūs teatrologai, bet ir žiūrovai.

„Lietuvos teatrų pavasaris“ yra tarsi veidrodis", – festivalį apibūdino jo komisijos pirmininkė, teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

– Komisijoje dalyvaujate jau ne pirmus metus, kokias teatro tendencijas pastebėjote šįmet, ar nedaugėja komercijos, kai vyrauja pramogai kuriami spektakliai?

– Nedėčiau lygybės ženklo tarp komercinio ir pramoginio teatro. Teatras, kuriame nėra pramogos žiūrovui, labai greitai tampa nebereikalingas. Vis dėlto visada galima kalbėti apie pramogos ir spektaklio strateginių tikslų santykį, pramogos pobūdį ir kokybę. Postmodernybės laikais teatre vis dažniau randasi tiek kūrybinių procesų simuliakrų, tiek komunikacijos su žiūrovu imitacijų, kuriose, tiesa sakant, tai, kas pateikiama kaip pramoga žiūrovui tampa kantrybės išbandymu. Festivalyje nebuvo išgarsėjusių komercinių spektaklių, nes juos žiūrovai susiranda ir be festivalio organizatorių pagalbos.

Pasidairykime po Lietuvos valstybinių, privačių teatrų afišas, scenas, spektaklius. Taip, mes tikrai rasime įspūdingų spektaklių. Jei apžiūrėtume viską, kas siūloma žiūrovui, tiesa būtų negailestinga: išskirtinių spektaklių, kuriuose menininkai išreiškia savo gyvenimo savivoką nauja menine kalba – vienas kitas per teatrinį sezoną. Ir jie labai greitai pastebimi ir įvertinami. Šiandien Lietuvos dramos teatruose tebedominuoja psichologinis teatras ir kelios jo atmainos.

– Grįžkime prie festivalio. Gal į jo sceną prasismelkė naujų laikų teatrinė kalba?

– Lietuvos teatrų pavasaris yra veidrodis, o ne pasiekimų ekspozicija. Čia patys teatrai siūlo savo spektaklius, o organizatoriams tenka derėtis, kad į Kauną atvežtų ir rodymo, ir transportavimo prasme sunkesnius spektaklius. Ne tik ekonominiai, bet ir dažnai – meniniai argumentai pasitelkiami siūlant festivaliui kitą, nei buvo prašoma, spektaklį. Festivalio repertuaras tikrai atspindi Lietuvos dramos teatrų galimybes arba pratęsiant Šekspyro metaforą – „veidrodis, kuris rodo mums ... tikrąjį veidą“. Festivalio afišoje vyravo psichologinio teatro patirtys: nuo natūralistinio ir buitinio psichologinio iki metaforiškojo psichologinio teatro. Ačiū režisūros klasikams. Jų pamokos – išmoktos ir nuoširdžiai kartojamos. Naujoves šių metų šių metų festivalyje stelbė labiau ar mažiau profesionalūs prisiminimai apie buvusias naujoves. Galima šioje tendencijoje įžvelgti ir bandymą išlikti krizės sąlygomis, ir tai, kad kalti – vilniečiai, nes neatvežė „Emigrantų“, o Nekrošiaus premjera vyko jau festivalio metu, nebuvo to ar kito režisieriaus, kurio spektaklių nepasiūlė teatras. Galima įžvelgti net komerciją ar bandymą atkartoti vakarykščios dienos linksmybes. Tačiau grįžkime, jei ne prie stilistinės įvairovės ar naujovių, tai prie profesionalumo ir jo atspindžių.

Vertinčiau „Atviro rato“, Kauno dramos, Kauno kamerinio, Keistuolių, Vilniaus mažojo teatrų bandymus atsigręžti į savo pačių istoriją ir prisiminti sėkmingiausius, ankstesnius, teatrinės kalbos ieškojimų puslapius. Atmintis gelbsti.

Net jauni režisieriai, praskleidę teatro istorijos puslapius, pasisemia senų patirčių. Prisiminimų dvasia sklandė ir Panevėžio teatro scenoje. „Idioteatras“ ir „Laimingi žmonės“ stojo į dvikovą su komercinio teatro stilistika ir jai pralaimėjo.

Šių metų festivalio veidrodyje žiuri komisija pastebėjo ir išskyrė režisierių Oskaro Koršunovo „Mirandą“ ir Gintaro Varno „Šmėklų sonatą“. Juos vienbalsiai rinkome geriausiais. Prisiminimai apie buvusias sėkmes šiuose spektakliuose buvo išplėtoti su nauju įkvėpimu ir nauju aktorių bei visos kūrybinės grupės užsidegimu. O.Koršunovas „Mirandoje“ sėkmingai pratęsė sovietinio mentaliteto posovietinę refleksiją, G.Varnas laikų pabaigos, žūties, entropijos problematiką papildė įspūdingais mirties vaizdiniais. 2 psl. >>