1917 m. spauda: Rusija melo politiką vykdė ir prieš 100 metų

Dėl tos priežasties rusų delegacija siūlo pertraukti tarybas dešimčiai dienų... ir per tą tarpą paaiškinti ir supažindinti su išdėtais taikos dėsniais tas tautas, kurių valdžios dar nėra prisidėjusios prie čia vedamų taikos derybų. Po to laiko šiaip ar taip tarybos bus toliau vedamos.“

Reikia paminėti, kad Lenkija tuo metu bent jau formaliai turėjo vyriausybę, tiesa, galima sakyti marionetinę, nes ji visiškai buvo kontroliuojama Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos. Tačiau ji buvo kur kas įtakingesnė nei Lietuvos Taryba. Todėl dar prieš Kalėdas Lenkijos ministras pirmininkas Janas Kuchaževskis lankėsi Berlyne ir kalbėjo apie galimybę Lenkijai dalyvauti taikos derybose. „Lietuvos aidas“:

„Lenkų ministerių pirmininkas kalbėjosi su Vokietijos ir Austrijos ministeriais dėlei dalyvavimo lenkų atstovų taikos derybose. Kaip atsiliepė tuo klausimu ministeriai – nepasakyta. „Vossische Zeitung“ tą proga taip rašo: Lenkijos nepriklausomybės klausimas išrišamas iš vieno su Rusija. Kolei su ja dėlei to nesusitarta, Lenkija, kaipo nepriklausoma valstybė, negyvuoja, taigi ir pasiuntinių taikos tarybose turėti negali, nes tatai tik nepriklausomų tautų teisė.“

Reikia pažymėti, kad Lenkija siekė ne tik dalyvauti Lietuvos Brastos derybose, bet turėjo aneksinių planų. Kartu su Lenkijos ministru pirmininku į Berlyną vyko žymios Vilniaus spaustuvininkų Zavadskių giminės atstovas Vladislavas Zavadskis. Jo tikslas buvo derėtis su vokiečių atstovais dėl Vilniaus priskyrimo Lenkijai. Lietuvos lenkų memorandumo reikalavimai buvo tokie – Lietuvos-Lenkijos unija, vokiečių okupuota Lietuva laikoma nedalijamu vienetu ir pripažįstamas abiejų susijungusių valstybių savarankiškumas. Šie reikalavimai buvo grindžiami lietuvių tautišku nesusipratimu, inteligentijos nebuvimu, o lietuvių tautinis sąjūdis vadinamas „litvomanija“.

Lenkijos ministras pirmininkas, būdamas labiau prityrusiu politiku, laikėsi kiek atsargesnės pozicijos. „Lietuvos aidas“:

„Būdamas Berlyne, lenkų ministerių pirmininkas politikos pasikalbėjime užsiminė apie Lenkijos sienas... Lietuviams jis pripažįstąs apsisprendimo teisę... Tačiau ne visa, kas politikos ir geografijos žvilgsniu prie Lietuvos skaitoma, priklausą jai etnografijos žvilgsniu, kaip antai Vilniaus apygarda, čia lietuviai, pasak jo, darą nepaprastai mažą nuošimtį...

Kalbėdamas Berlyne su „Vossische Zeitung“ korespondentu dėl Lenkijos mažumų teisių, Kuchaževskis tokia mažuma paskaitė ir lietuvius. Girdi, pat Lenkijos viduryje jie norį duoti lygių teisių visiems piliečiams; gi daugiausia atkreipsią domės į kraštines sritis, ypačiai į Lietuvą.“

Rusijos melo politika nėra kažkokia naujovė

Reikia pažymėti, kad Lietuvos Brastos derybų pradžioje Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas 1917 metų gruodžio 22 dieną mėgino susitarti su bolševikais dėl Lietuvos atskyrimo nuo Rusijos. Sovietų pusei buvo pateiktas gruodžio 11 dienos dokumento pirmasis punktas:

„Lietuvos Krašto Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vykusios lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.“

Bolševikai protestavo, nes, jų nuomone, Lietuvos Taryba nėra demokratiškai išrinktas tautos organas ir reikalavo pateikti nepriklausomybės paskelbimo aktą su visų Tarybos narių parašais. Parašai buvo sudėti po visu dokumentu, kurio antrojo straipsnio...

„Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo ir pinigų sistemos sąjungą.“

...vokiečiai negalėjo parodyti.

Tiesą sakant, kita derybų pusė – Rusija – taip pat nesirengė atsisakyti aneksinių planų, nors viešai deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Mes dažnai manome, kad dabartinė Rusijos Federacijos melo politika yra kažkokia naujovė, šiuolaikinės ideologinės kovos apraiška. Bet štai jums prieš 100 metų „Dabartyje“ atspausdintas pranešimas:

„Pasak laikraščio „Rieč“... laikraštis „Severo Kavkazkij Kraj“ esąs paskelbęs, kad daugiau jis nedėsiąs valdiškų Petrapilio telegrafo agentūros pranešimų, nes valdžia iškraipanti atstovų kalbas. Rusijos valdžia visados drausdavo skelbti nemalonias jai atstovų kalbas. Bet dabar susekė, jog valdžios pranešimų raštinė paskelbia ir pramanytų kalbų, kad suklaidinus visuomenę. Iš to matyti, kad Petrapilis nevengia jokių priemonių.“

Dar viena žinia, paskelbta Rusijos socialdemokratų partijos laikraštyje „Tiesa“ gruodžio 26 dieną, turės mūsų šaliai lemtingos įtakos:

„Paskyrimai

Lietuvos (ir lietuvių) reikalų komisaru paskirtas Vincas Mickevičius-Kapsukas.

Lietuvos (ir lietuvių) reikalų komisaro pagelbininku paskirtas Zigmantas Aleksa-Angarietis.

Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas: V. Uljanovas-Lenin

Tautų reikalų Liaudies Komisaras: I. Džugašvili-Stalin“.

Lietuvos bolševikų vadas – lyg koks sugedęs patefonas

Interviu su naujai paskirtu Lietuvai bolševikinės valdžios viršininku išspausdino Voroneže leistas Tautos pažangos partijos laikraštis „Lietuvių balsas“. Su Kapsuku kalbėjosi Martynas Yčas:

„Šiomis dienomis bolševikų valdžia paskelbė dekretą apie sudarymą Lietuvos reikalams komisariato. To komisariato viršininku komisaru paskirtas gerai lietuviams žinomas dar 1905 metų revoliucijos laikų pil. V. Kapsukas-Mickevičius... Nors jis teorijoje yra internacionalistas (betautis)... vis dėl to interesuojasi Lietuvos reikalais.

Kodėl gi Lietuvos reikalų komisaru skiriamas vis dėl to lietuvis Kapsukas, o ne koks Ali-Med-Mahamedas, kad ir bolševikas internacionalistas?“

Interviu yra ilgas, todėl pateiksime tik kai kuriuos bolševikų valdininko atsakymus į klausimus apie Lietuvos nepriklausomybės reikalus.

– Aš norėčiau žinoti kokios Lietuvos reikalais jūs rūpinatės ir ar kovosite už nepriklausomą Lietuvą?

– Mes pripažįstame apsisprendimo teisę kiekvienai tautai, bet tas nereiškia dar nepriklausomybės ir todėl mes tuo vaduodamies nekovojame už Lietuvos nepriklausomybę. Mes vaduojamės tautų ir Lietuvos proletariato reikalais. Kadangi nepriklausomoje Lietuvoje tie reikalai gali nukentėti, tad mes atmetame nepriklausomybę ir prieš tą idėją kovosime. Lietuva laimėtų tik tada, jei įvyktų visam pasauly tokia pat kaip Rusuose proletarų revoliucija. Ir šis mūsų vyriausis tikslas.

– O jeigu vokiečių imperialistai išnyktų, kaip kad jūs skelbiate, tad juk laimėtume nepriklausomą Lietuvą?

– Mes rūpinamės, kad visi imperialistai išnyktų – tai šis mūsų vyriausias siekimas, bet ne Lietuvos nepriklausomybė.

– Kaip tamsta įsivaizdini Lietuvą?

– Mes stovime už plačią Lietuvos autonomiją.

– Ką jūs manote apie susidariusią iš 5-kių partijų Vyriausiąją Lietuvių Tarybą Rusijoj?

– Su ja, kaip su buržuazine įstaiga, skelbiančią Tautos vienybę ir luomų santaiką ir einančia ne revoliucijos, tik taikstymosi ir diplomatų keliais, mes negalim turėti jokių reikalų...

Į kiekvieną klausimą naujai paskirtas Lietuvos bolševikų vadas atsako vienodai, lyg būtų koks sugedęs patefonas: mes už tautų apsisprendimo teisę, tik jei ją užtikrina proletariato diktatūra.