A.Cholinos „Ana Karenina“ – tarp klasikos ir aktualijos

Anželikos Cholinos šokio spektaklis "Ana Karenina" vyresniajai  kartai tampa susitikimu su gerai žinoma Ana Karenina, jaunesniajai kartai – tiesiog nauju A.Cholinos projektu.

Norim nenorim, bet tenka pripažinti, kad skirtingos kartos žvelgia į pasaulį iš skirtingų rakursų. Senoji karta stengiasi išlaikyti vertybes ir spėti su naujovėmis, o jaunoji – perkainoja pripažintas vertybes ir lekia vejama novacijų. Bet ar įmanoma įtikti abiem: kad tiktų senajai, bet būtų subalansuota jaunajai?

Garsi Lietuvos choreografė Anželika Cholina pabandė į šį klausimą atsakyti sukurdama šokio spektaklį pagal Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ motyvus. Šokio spektaklis mus nukelia į antrosios XIX a. pusės aristokratiškąją Rusiją. Juozo Statkevičiaus įspūdingi kostiumai leidžia pajusti elegancijos ir prabangos dvelksmą. Spektaklio centre – Anos Kareninos drama. Pasakojimas plėtojamas nuosekliai, vengiant ryškių interpretacijų, o tai lėmė, kad spektaklis trunka daugiau kaip dvi valandas.

Siužetas lengvai atpažįstamas tiems, kurie skaitė šį romaną, ypač vyresniajai kartai, kuri puikiausiai susipažinusi su rusų klasika, kaip man mama sakė: „L.Tolstojų visi žinojom, nes jo romanas „Ana Karenina“ buvo įtrauktas į privalomos literatūros sąrašą.“ Šokio spektaklis suteikia galimybę iš naujo išgyventi Anos dramą: nelaimingos santuokos kainą, meilės alkį, aistros proveržį ir nepakeliamą vidinį konfliktą, kuris baigiasi tragedija.

Taip, XIX a. pabaigoje L.Tolstojaus romano veikėja buvo įvardijama kaip maištaujanti moteris, bet, žvelgiant iš šių dienų (ir pateikimo) perspektyvos, ji atrodo tarsi sutrikusi ir neryžtinga. Nors Ana ir priima sprendimus pati, tačiau susidaro įspūdis, kad ji tik savo likimo įkaitė. Beatos Molytės Ana jautri, elegantiška – šias savybes suteikia balerinos laikysena ir judesiai. Kartu ji atrodo silpna ir ofeliškai nuolanki – ypač tada, kai  susiduria su savo vyru (Mantas Vaitiekūnas) ar mylimuoju (Gintaras Visockis). Dar labiau Anos silpnumą atskleidžia choreografija: dažnas griuvimas ant žemės ir sunkus pakilimas.

L.Tolstojaus romano vyrų portretai pasižymi stipriais charakteriais ir išreiškia  aiškias  idėjines pozicijas, tačiau choreografijoje tai neatskleidžiama. Dažniausiai šokio kompozicijas atlieka šokėjos, o vyrai – tarsi atramos, laikančios ar keliančios (šis sprendimas primena ankstesnį choreografės spektaklį „Vyrai ir moterys“).
Jokia paslaptis, kad nuo spektaklio pradžios įvykiai veda tragiškos pabaigos link, tačiau tą dramatišką nuotaiką šiek tiek praskaidrina komiškos mizanscenos, kuriose pasirodo aukštuomenės atstovai. Ypač verčia šypsotis Kirilo Glušajevo kunigaikštis Tverskojus, kuris primena girtą poną. Tokie linksmi intarpai leidžia trumpam atsikvėpti nuo rimtumo ir tarsi patikrina žiūrovų budrumą.

Spektaklio dramatišką nuotaiką padeda perteikti šiuolaikinio kompozitoriaus Alfredo Šnitkės muzika, kuri jautri, gili, įtraukianti ir nepaleidžianti. Originalumo suteikia operos solistės Kristinos Siurbytės atliekama rusiška daina, dvelkianti melancholiška nuotaika. Minimalistinę Marijaus Jacovskio scenografiją papildo Tado Valeikos ir  Karolio Juknio apšvietimas, sukuriantis intymumą, apnuoginantis visą sceną arba leidžiantis pažvelgti kaip pro rakto skylutę.

Taigi, nors šokio spektaklio forma ir šiuolaikiška, tačiau tema ir jos plėtojimas  nuolankiai paklūsta L.Tolstojaus romano siužetui. A.Cholina išvengia apibendrinimų, neaktualizuoja istorijos, o tiesiog reprezentatyviai perteikia Anos gyvenimo dramą.

Rusų klasika – L.Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio ar Michailo Bulgakovo kūryba nėra tokia paklausi kaip sovietmečiu. Keičiasi laikai, keičiasi tendencijos. Anos Kareninos istorija – gan svetima šiuolaikiniam jaunam žmogui, todėl nenuostabu, kad didžiąją žiūrovų dalį sudaro vyresni žmonės.

Romano neskaičiusius žiūrovus gelbsti siužeto santrauka programėlėje – padeda susigaudyti tarp veikėjų ir jų tarpusavio santykių. Šis spektaklis vyresniajai  kartai – susitikimas su Ana, o jaunesniajai (mano) kartai – naujas A.Cholinos projektas.