Akiratyje – jaunos menininkės autoportretas

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai – mano dvasinės jausenos atspindys.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Norėjosi sluoksnių, pirmo ir antro plano peršviečiamumo, todėl pasirinkau tapybą aliejiniais dažais. Šia technika nesudėtingai galėjau tai padaryti. Taip pat svarbus yra gyvas prisilietimas prie drobės teptuku, nenorėjau piešti naudodama kompiuterį ir įrenginius.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Kūrybos proceso pradžia – natūra, aplinkos stebėjimas, vėliau vaizdas užfiksuojamas fotografijoje. Kitame etape nuo fotografijos pereinu prie tapybos. Tapydama palieku fotografijai vietos tik tiek, kiek yra svarbi užuomina į natūrą, į tikrovę, kaip pirminį vaizdavimo objektą. Visą kūrybos procesą sudaro ir natūra, ir fotografijos medija, tai neatskiriama.

– Kuo remiatės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Tapyboje nenaudoju labai ryškaus kolorito. Man patinka minimalizmas, monochrominė tapyba. Tai atspindi mane pačią – esu beviltiška melancholikė. Todėl ir autoportretas toks – vos kelios spalvos.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Autoportrete fonas yra labai svarbus – vaizduojama mano, kaip žmogaus intraverto, aplinka.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas buvo pasirinktas nedidelis – vos 21 x 20 cm, nes norėjau nusipiešti tik eskizą, kurį galvojau vėliau perkelti ant didesnio formato drobės. Tačiau taip ir nepasirinkau didelio formato. Kūrinys liko mažas. Toks jis man atrodo intymesnis, asmeniškesnis. Ar tai požiūrio į save, savivertės išraiška? Žinoma, taip.

Autoportreto nereikėjo koreguoti, tiksliai žinojau, ką ir kaip noriu nutapyti.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Tapydama žvelgiu į savo vidų, drobėje palieku emociją. Kasdienybėje arba darbų rutinoje ne visada turiu laiko įsiklausyti į save.

– Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąjį)?

– Man tai – žvilgsnis į save.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Autoportrete nedaliju laiko į praeitį, dabartį ar ateitį. Laikas – begalinis. Į tai būtų galima pažvelgti labai filosofiškai.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Autoportreto nereikėjo koreguoti, tiksliai žinojau, ką ir kaip noriu nutapyti. Reikėjo tik palaukti porą dienų, kol pirmi dažų sluoksniai išdžius tam, kad galėčiau tapyti kitą sluoksnį ant viršaus.

– Ar tapant autoportretą atsiranda baimių?

– Vienintelė baimė yra baltos drobės, kai bijau sugadinti dar nepaliestą, švarų drobės paviršių. Bet kai pradedi tapyti, apie tai pamiršti.

– Kuo šis kūrinys skiriasi nuo kitų jūsų tapytų autoportretų?

– Autoportrete veidas nėra svarbus, jis nusuktas nuo žiūrovo. Nebijau parodyti savo dvasinės jausenos kitiems.