Dialogas: akmenys nevykėlio kišenėse

Taip jau sutapo, kad paskutinės viena po kitos matytos teatro premjeros – Artūro Areimos "(Ne)vykėlis" ir Gyčio Padegimo "Akmenys jo kišenėse" susiliejo į tam tikrą dialogą. Nors spektakliai ne vienu aspektu skiriasi, abu tiesiogiai ar metaforiškai kalba apie tai, ką reiškia būti savimi šiandien "vykėlių" privilegijuotoje gyvenimo imitacijoje.

Savasties terapija

Spektakliuose nevykėlio ir "vykėlio" sąvokos apsiverčia aukštyn kojomis. Skirtingų kartų ir mokyklų režisieriai lyg susitarę skrodžia šiandienę aplinką per išdidintą šiuolaikinio subjekto portretą, spektakliams suteikdami terapinę funkciją. Abiejuose peržengiama nematoma riba tarp scenos ir publikos, vaidinant mažam žiūrovų skaičiui, visai šalia ar įsiterpiant į susispraudusią publiką.

Pagal Eduardo Limonovo "Nevykėlio užrašus" pastatytą "(Ne)vykėlį" galima būtų pavadinti net ne grynažanriu spektakliu, o performatyviu vaidinimu. "POST galerijoje" vykęs spektaklis kiek panašėjo į čia rengiamų performansų vakarus, kai sėdėdamas ant grindų, čia pat netoli menininkų, įsilieji į bendrą ritualinės prigimties vyksmą. O pastarasis dažniausiai būna pagrįstas trapia riba tarp realybės ir fikcijos, tarp tikro ir menamo kūniško išbandymo.

Šiame monospektaklyje kūnas taip pat tampa vienu svarbiausių terapinių saviieškos ir saviraiškos įrankių. Nevykėlis čia savąjį išgyvenimą pasakoja kūno kalba – visiškai nuogas, vilkintis vis skirtingais drabužiais, besimasturbuojantis, besišlapinantis, valgantis žalią kruviną jautieną, jis neleidžia likti abejingam ir saugiam visomis prasmėmis.

Kaip ir performansuose, čia viso veiksmo metu išlieka nežinomybė, kiek ribų bus peržengta, kartu – ir baimė prarasti komfortišką neliečiamybės zoną – ne tik emocinę, bet ir fizinę. Pavyzdžiui, sėdint ir būgštaujant pirmoje eilėje, kad tavęs nepasiektų Nevykėlio tekančio šlapimo srovelė ar nebūtum sužeistas kokiu iš pažiūros neatsargiai svaidomu daiktu. Įkūnydami žodžius, fiziniai potyriai leidžia prisiliesti prie kiek siurrealistinės kitoniškos būties filosofijos, dekonstruojančios įprastai patogią gyvenimo sistemą, atveriant beprasmybės įtrūkį.

Kita vertus, stebiesi pats savimi, kad daug kas nestebina: nei iš mėsmalės lašantis kraujas, nei emocinis egzibicionizmas, nei nuogybės švaistymasis. Koks šios Nevykėlio terapijos tikrasis poveikis, paliekama kiekvieno stebinčiojo vaizduotės nonkonformizmui. Vis dėlto su susirinkusiaisiais ir spektaklio (anti)herojumi pajauti bendrystės ryšį ir it malama mėsa perkratai save, bandydamas identifikuoti savąją vietą nevykėlio ir "vykėlių" švystelėjančių portretų variacijose.

Tauriosios vertybės

G.Padegimas eina ne tokiu drastišku keliu, likdamas ištikimas tradiciniam teatrui. Tiesa, "Akmenys jo kišenėse" (pagal Marie Jones pjesę) – kiek neįprastas kūrinys Kauno kameriniame teatre. Juolab kad režisierius čia stato pirmą kartą, o ir dažniausiai dirba didžiosiose salėse su dideliu aktorių būriu.

Spektaklyje pasakojama istorija apie taip pat nevykėliais dominuojančioje santvarkoje laikomus du personažus – paprastus jaunus viename Airijos kaime gyvenančius žmones, įsidarbinusius statistais iš Amerikos atvykusių kino kūrėjų komandos čia filmuojamame filme.

Spektaklyje tie patys du aktoriai vaidina penkiolika personažų, sutelkdami dėmesį į pagrindinių veikėjų tarpusavio ryšius, užsimezgusią draugystę, pasitikėjimą ir nuoširdumą. Aktoriai kruopščiai išnaudoja visą mažosios salės erdvę. Vaidindami skirtingose vietose ne tik scenos zonoje, bet ir tarp žiūrovų, kaip ir A.Areimos kūrinyje, jie siekia su publika užmegzti glaudų emocinį ryšį, vedantį skandinančių, kišenėse prisikaupusių susvetimėjimo akmenų neutralizavimo terapijos link.

Nuolat įsikūnijantys ir išsikūnijantys aktoriai balansuoja tarp vaidinimo ir tiesiog buvimo scenoje, apnuogina archetipines patirtis. Šiuo atveju jausmų mėsmalės nėra – santykis tiek su pačiu savimi, tiek su šalia esančiu mezgasi gana priimtinu ir šviesiu keliu. Primenant ir sustiprinant išgrynintas sąvokas, tokias kaip meilė, vidinis tyrumas, pagarba, atjauta ir t.t.

Vietoje faršo spektaklio pabaigoje vaizdo projekcijoje švysteli chuliganiškai užriaumojančios karvės atvaizdas. Čia "būti savimi" pamatas konstruojamas pagarba tradicinėms vertybėms, pernelyg dažnai nuvertinamoms šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje.

Filmuojamas filmas tampa gyvenimo metafora, kai statistais dirbantys vaikinai staiga pabunda, suvokdami save opozicijoje su veidmainystės ir abejingumo kupina aplinka, ir nusprendžia kurti savo pačių filmą, paremtą tikroviškais ir nuoširdžiais išgyvenimais. Tai pasakojama tragikomiška teatrine kalba, leidžiančia stebinčiajam ir įsijausti, ir atsiriboti.