Aktorių vasara: poilsis su teatro vardu lūpose

"Tu visą laiką esi su savo darbu, pašaukimu. Net jei ir nerepetuoji, vis tiek nuolat mąstai, ką norėtum vaidinti, skaitai. Tarsi ilsiesi, bet galvoji apie naujus kelius", – dalijasi Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Inga Mikutavičiūtė. Jos kolegos Saulius Čiučelis ir Gintautas Bejeris pritaria: ir atostogaudami teatro nepamiršta.

Vaikai – puikūs mokytojai

Dar studijuodamas Klaipėdos universiteto Menų fakultete vaidybos specialybę G.Bejeris vasaromis pradėjo dirbti vaikų poilsio stovykloje "Pasaka". Čia jis iki šiol praleidžia visas vasaros atostogas – nuo pirmos iki paskutinės dienos.

"Kelis kartus bandžiau išvykti į užsienį – į Ispaniją, Norvegiją, bet jokia kelionė neatpirko laiko, kurį praleisdavau stovykloje. Daugiau nei dešimt metų dirbu šioje stovykloje. Ji meninė, daug kūrybos – vyksta renginiai, ruošiame įvairius pasirodymus. Čia yra tekę atlikti įvairiausius vaidmenis: didžėjaus, gelbėtojo, būrio vadovo", – šypsosi G.Bejeris.

Aktorius mano, kad vaikai yra gyvenimo stebuklas. "Tai nesugadinti, nesustabarėję, kupini entuziazmo jauni žmonės. Iš jų galima labai daug pasisemti, – tikina G.Bejeris. – Vaikui viskas paprasčiau. Retai kas gatvėje pribėgs prie tavęs, apsikabins tave ar kitaip išreikš savo meilę. Stovykloje per dešimt dienų visi tampame šeima, susidraugaujame, ir čia vyksta stebuklai. Čia nėra prekybos centrų, bet yra baseinas, nėra sankryžų su šviesoforais, bet yra gražios gyvatvorės. Jūra, geras oras, muzika – tai geriausios emocijos. Turime ir problemų, bet jas išsprendžiame per 5 min."

Per daugiau nei dešimt darbo su vaikais metų aktoriui teko matyti, kad jie keičiasi, kaip ir visa visuomenė. "Anksčiau būdavo daugiau asmenybių, išskirtinių žmonių, o dabartiniai laikai verčia mus taikytis. Nesakau, kad dabar nėra asmenybių, bet mažėja pats asmenybės kultas. Būdavo 10–20 vaikų, su kuriais negalėdavau susitvarkyti, o dabar yra tik vienas kitas. Mažėja neklaužadų, ir tai nėra nei blogai, nei gerai", – pastebi G.Bejeris.

Linkėčiau visiems taip pakeliauti 5–6 valandas, grįžti namo, nusiprausti, paskaityti knygą ir eiti miegoti. Toks poilsis pats geriausias, o ir smegenis puikiai pravalo.

Kitokios patirtys

Nepaisant to, kad jau seniai nebėra studentaujantis jaunuolis, Gintautas vis tiek kasmet nori sugrįžti į stovyklą. "Yra daugybė tokių žmonių, kurie visas savo vasaras leidžia čia. Žinoma, kai sukursiu šeimą, situacija gal ir pasikeis, bet dabar tai yra labai geras atotrūkis nuo darbų", – neslepia aktorius.

G.Bejeris stovykloje dirba ir su neįgaliaisiais – autistais ar turinčiais cerebrinio paralyžiaus negalią. Jie atvyksta atskiromis nuo vaikų pamainomis. "Tai nuostabus laikas, nes šie žmonės čia atvažiuoja pailsėti nuo namų ar priežiūros centrų aplinkos. Čia atvažiavę žmonės švenčia gyvenimą", – pasakoja jis.

Vasaros stovyklos patirtys praverčia ir vėliau, kuriant vaidmenis. "Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad reikėtų vaidinti neįgalų ar vystymosi problemų turintį žmogų. Susidūręs su tokiais žmonėmis, labai gerai suvokiau daugybę dalykų, kurie padeda persikūnijant į tokį personažą. Čia daug bendravau su tokiais žmonėmis, jie tapo mano draugais", – atvirauja aktorius.

Kur akys veda

G.Bejeris tradiciškai vasaras leidžia Lietuvoje ir tikina, kad kelionių į užsienį jam visai netrūksta. "Užsienyje po trijų dienų pasidaro liūdna, noriu grįžti atgal, man ten nėra ką veikti. Geriausios kelionės man – po Lietuvą, kaimo keliukais po mažus miestelius, aplankant koplytėles", – sako jis.

Aktorius Lietuvoje keliauja ten, kur akys veda, negalvodamas, kas laukia už posūkio, nesinaudodamas jokia navigacija. "Važiuojame kaimo keliukais, patinkančiose vietose sustojame. Važiuojame ten, kur nuorodų nėra. Vienos tokios kelionės metu sužinojau, kad Lietuvoje yra gatvė-upė, grįsta akmenukais, kuria teka skaidrus vanduo", – dalijasi atradimais.

G.Bejeris pataria į viską žiūrėti paprastai – tiesiog sėsti į automobilį ir važiuoti. "Gal miške užklimpsite, bet papulsite pas kokius nors žmonės – jie visada padės. Tai, ką matome per televiziją ar skaitome laikraščiuose, kad lietuviai nedraugiški, yra visiška nesąmonė. Kiek teko keliauti, sutikome tik labai draugiškus žmones, gal tik porą – piktesnių. Visi laimingi ir gražiai gyvena, namukai suremontuoti, žolytė nupjauta – visa Lietuva žydi. Linkėčiau visiems taip pakeliauti 5–6 val., grįžti namo, nusiprausti, paskaityti knygą ir eiti miegoti. Toks poilsis pats geriausias, o ir smegenis puikiai pravalo", – neabejoja G.Bejeris.

Skaitymo dovanos

Aktoriaus S.Čiučelio vasaros – taip pat Lietuvoje, jas leidžia mylimoje Nidoje arba prie ežerų. "Atostogauju Lietuvoje, nes paniškai bijau skristi lėktuvais, bet tikiuosi greitai ištaisyti šitą savo ydą. Rudenį planuojamos teatro gastrolės į Gruziją su spektakliu "Gentis", tikiuosi, kad šios kelionės metu pralaušiu ledus. Turbūt visada per daug mąstau apie skrydį, per daug jį sureikšminu, be to, bijau aukščio. Turiu ir baimę nieko nekontroliuoti – galbūt ji čia ir yra ryškiausia", – atvirauja aktorius.

Vasarą jis žvejoja, vėžiauja, stengiasi nuoširdžiai pailsėti.

"Nuo rugpjūčio laukia repeticijos, todėl vasara mums praeina pusiau poilsio, pusiau darbo nuotaika. Nuo rudens repetuosime Gintaro Varno spektaklį. Turbūt jis vasaros metu visų galvose brandinamas", – sako S Čiučelis.

Pasak aktoriaus, visiškai pabėgti nuo darbų, nuo vaidybos yra neįmanoma. "Tokia yra aktoriaus profesija. Mums reikia naujų įspūdžių, inspiracijos. Atostogaudamas ir ilsėdamasis nepamiršti teatro. Vasarą daug skaitau – gerokai daugiau nei rudenį ar žiemą. Skaitau tai, ką pats noriu perskaityti, nes sezono metu skaitau daugiausia tomis temomis, kurios reikalingos spektakliams geriau pasiruošti", – pasakoja jis.

"Esu suradęs mėgstamą autorių – Ianą McEwaną, kurio knygas visada stengiuosi perskaityti. Neseniai perskaičiau knygą "Kevalas", dabar skaitau "Vaiko gerovę", prieš tai perskaičiau jo knygą "Amsterdamas". Kitas šios vasaros atradimas buvo Alvydo Šlepiko "Mano vardas – Marytė" ir novelių knyga "Lietaus dievas", – vardija aktorius.

Nevengia fizinių darbų

Idėjų S.Čiučelis semiasi ne tik iš literatūros, bet ir iš žmonių. "Būdamas prie kokio nors ežero ar kitose vietose stebiu žmones. Stebėjimas yra mano bruožas, kartais sako, kad tai darau net per daug atvirai", – šypsosi aktorius.

Sauliui patinka būti tarp žmonių, bet vasara mieste nevilioja. "Kai visą dieną praleidi tarsi uždaroje dėžutėje, norisi įkvėpti gamtos. Teatras yra lyg juoda dėžutė – nelabai matai ir liepas Laisvės alėjoje. Po intensyvių repeticijų palikus tą dėžutę pasaulis kartais atrodo labai keistas", – sako S.Čiučelis.

Jis gimęs Rokiškio rajone, Obeliuose. Ten – tėvų sodyba, kurioje likusi viena mama. "Visada bandau surasti laiko tarp suplanuotų atostogų prie ežero ar prie jūros, kad ten apipjaučiau vejas ir kitus darbus padaryčiau. Fizinis darbas vasarą yra labai gera praktika, padedanti surasti pusiausvyrą", – sako ūkio darbų nesibaidantis S.Čiučelis.

Pasiilgsta saulės ir gamtos

Jo scenos partnerė ir širdies draugė Inga Mikutavičiūtė visada labai laukia vasaros. "Tu lindi teatre, kurį, aišku, kaip ir visus kolegas, labai myli, bet pasiilgsti šviesos ir saulės. Ir tiesiog nežinai, kur geriau bėgti: ar prie jūros, ar prie ežero, ar į sodą. Mes kaip kempinės pradedame saulę siurbti, kaip išdžiūvęs augalas. Gerėja ir savijauta, nes D vitamino po darbo teatre tikrai trūksta", – pasakoja optimizmu trykštanti aktorė.

Ji vasarą kartu su S.Čiučeliu ilsisi Lietuvoje, tačiau svajoja keliauti į užsienį, į bet kokius kalnus, įkopti į juos. "Saulius bijo skristi, o aš prisitaikau prie to, bet tikiuosi, kad kai mes su teatru nuvyksime į Gruziją, pralaušime ledus", – viliasi I.Mikutavičiūtė.

Būdamas prie kokio nors ežero ar kitose vietose stebiu žmones. Stebėjimas yra mano bruožas, kartais sako, kad tai darau net per daug atvirai.

Ji supranta, kad artimiesiems nėra lengva taikytis su jos ir Sauliaus gyvenimo specifika – turėti aktorių yra tam tikras kantrybės išbandymas. "Pusbrolio žmona labai mėgsta suplanuoti mums atostogas. Ji labai kantriai laukia, kol mes galėsime kur nors keliauti. Pavyzdžiui, šiais metais ji jau nuo Kalėdų buvo užsakiusi poilsiavietę Preiloje, kurioje dar nebuvome buvę. Ir tai buvo puiki savaitė su giminėmis, jų vaikais", – džiaugiasi aktorė.

Ji antrina S.Čiučeliui ir sako, kad aktoriaus profesija yra tokia, nuo kurios niekada neatitrūksti. "Tu visą laiką esi su savo darbu, pašaukimu. Net jei ir nerepetuoji, vis tiek nuolat mąstai, ką norėtum vaidinti, skaitai. Tarsi ilsiesi, bet galvoji apie naujus kelius, vaidmenis, kuriuos vaidini, kaip galėtum juos patobulinti. Kiekvienas sutiktas žmogus papildo tavo kūrybą", – mano I.Mikutavičiūtė.

Suprasti vienas kitą

Aktorių pora kartais skaito tas pačias knygas, vėliau apie jas diskutuoja, dalijasi, ginčijasi. "Žmonės dažnai klausia, kaip mes ištveriame ir darbe, ir namuose. O mes apie tai net negalvojame. Net nežinau, kaip kitaip būna, jau daug metų esame kartu, – šypsosi jauna moteris ir džiaugiasi, kad turi suprantančią antrąją pusę. – Sunku neaktoriams gyventi su aktoriais."

Tik kitiems aktoriaus darbas gali pasirodyti it alinanti estafetė, pasak I.Mikutavičiūtės, tai nesunku pačiam aktoriui – sunku aplinkiniams ir šeimai: "Mes į viską žiūrime šiek tiek kitaip. Ne specialiai, o dėl to, kad taip jau susiklosto."

Ingai svarbiausia, kad ją suptų kuo daugiau iš tiesų laimingų žmonių, ne apsimetančių, o išties atradusių savo tikrąjį kelią. "Tada visiems aplinkui yra gerai. Lietuvoje nelengva gyventi, bet sutinku iš tikrųjų laimingų žmonių. Vienas žmogus, Gražina Balandytė, man yra tikra šviesuolė, laimės žmogaus etalonas. Turėjau garbės su ja viename spektaklyje vaidinti ir negalėjau patikėti, kiek joje energijos, džiaugsmo, meilės, patrakėliškumo", – žavisi I.Mikutavičiūtė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių