Apie B. Poderį, molbertą ir milijonus

Kaip smagus, kūrybiškas atsipalaidavimo būdas pradėtas B.Poderio projektas "2H.ART", atrodo, auga tiesiog geometrine progresija. Su jaunuoju menininku kalbėjomės praėjus porai savaičių po itin sėkmingos pirmosios autorinių darbų parodos.

– Pradėkime nuo dieninio darbo. Kiek žinau, iš pradžių buvai apsistojęs ties teise, vėliau patraukei finansų link. Papasakok apie tą perėjimą iš teisininko profesijos į investicijų valdymą. Kas paskatino tokį apsisprendimą?

– Šie darbai susiję. Kai dirbau advokatų kontoroje, arba prieš tai banke, vis tiek teko dirbti su teise, kuri susijusi su finansais. Prieš pereidamas į šią investicijų valdymo kompaniją, dvejus metus jau dirbau advokatų kontoroje su šia ir į ją panašiomis įmonėmis. Pamačiau, kad man įdomiau būti šiame versle, o ne vien tik teisė, matyti visą spektrą, visą paveikslą. Taip kilo mintis, kad galiu išmokti dar kelis dalykus bei dirbti plačiau, taip savaime po truputį išėjo, atsirado galimybė ir pradėjau.

– Tavo projekto "2H.ART" idėja buvo dvi valandos tapymo per mėnesį, o visas likęs laikas – įprastam gyvenimui. Yra toks garsus posakis, kad jei nori įvaldyti kokią nors veiklą, turi ja užsiimti 10 tūkst. valandų. Žinau, kad vėliau tavosios dvi valandos per mėnesį evoliucionavo į dvi valandas per savaitę, savaitgalį ir t.t. Ar nejunti, kad norėdamas tapti geriausiu tapytoju, koks tik gali būti, turėtum šiai veiklai skirti visą savo laiką ir jėgas? O gal kaip tik, jei taip pasielgtum, kūryba anksčiau ar vėliau nusibostų?

– Aš manau, kad visais atvejais esi teisi. Meistriškumui pasiekti reikia kažkokio skaičiaus valandų. Gal tai yra 1 tūkst., gal 500, gal 10 tūkst. Tai individualu, bet reikia daug. Lygiai taip pat reikia meistriškumo ir investicijų valdymo ar bet kokioje kitoje srityje. Bet, kita vertus, mano konceptas "dvi valandos meno" atėjo ne todėl, kad aš manau, jog tai idealiausias būdas kūryboje kažką pasiekti. Tai geras būdas turėti tokią veiklą, kuri yra kūrybinė.

– Beje, kiek laiko šiuo metu tavo dienotvarkėje užima tapymas? Galbūt riboji laiką ir kasdien tapai griežtai būtent dvi valandas?

– Ne, aš netapau kasdien po dvi valandas, čia yra šūkis, graži idėja. Aš jos nesilaikau ir dienų tikslumu, dabar man pauzė, bet, pavyzdžiui, kai ruošiausi parodai, būdavo, kad sekmadienį piešdavau aštuonias valandas, kitomis dienomis irgi po porą valandų. Aišku, prisidėjo ir tai, kad paskelbęs apie parodą, nemažos dalies paveikslų dar neturėjau (juokiasi). Bet turėjau paveikslų idėjas, o tai jau yra pusė darbo.

B. Poderis/ Deimantės Dubauskaitės nuotr.

– Ar tapai tyloje, o gal klausaisi muzikos? Jei antras variantas, kokie kūriniai dažniausiai skamba tau kuriant?

– Niekada netapau tyloje. Mano klausoma muzika dažniausiai yra elektroninė, su vokalu, truputį tamsesnė, gilesnė ir ne tokia linksma, kaip galėtų būti, tačiau ir ne per daug depresyvi. Šiaip labai mėgstu muziką, kai esu namuose, visada jos klausau, jei tik nežiūriu kokių žinių. Tad ir tapybos neįsivaizduoju be muzikos.

– Ar prieš pradėdamas kurti paveikslą, jau turi aiškią viziją, kaip atrodys galutinis rezultatas, ar šis dalykas paaiškėja tik proceso metu?

– Dažniausiai pradedu paveikslą jau turėdamas galvoje jo viziją, koncepciją, tam tikrus kontekstus, kuriais noriu žaisti, vėliau galvoju apie išraiškos priemones. Nekuriu detalaus eskizo, bet jį kažkiek pasibraižau ant drobės. Vienas žmogus yra pasakęs, kad kūryboje rezultatas visada turi skirtis nuo tavo įsivaizdavimo, nes jei taip nėra, vadinasi, tu nekūrei. Aš su tuo iš dalies sutinku, bet visada turiu idėją, tam tikrą paveikslo vaizdą. Piešiant jis pasikeičia – sugalvoji kažką naujo, arba nepavyksta kažkas, dėl to pakeiti. Kartais būna į gera, kartais į bloga – būna visokių situacijų (juokiasi).

– Beje, dauguma tavo paveikslų šiek tiek siurrealūs, netgi mistiški. Kas skatina tapyti būtent taip? Gal domiesi kokiais antgamtiniais reiškiniais?

– Manau, kad nepiešiu realizmo. Čia galima klausti, ar aš nemoku piešti realizmo, ar man nepatinka realizmas. Neatsakysiu į tą klausimą (šypsosi), atsakymas yra kažkur per vidurį. Tiesiog hiperrealizmas, yra tokia tapybos maniera, man nepatinka, nes realizmui yra fotografija. Gali viską užfiksuoti. Tai kam tapyboje, kuri kaip meno forma tau leidžia bet ką, daryti tai? Man tai nėra kūryba. Mano suvokimu, kūryba – kai iš tikrųjų atsiriboji nuo visko, kartais net nuo savęs ar savo braižo, nors nuo jo neįmanoma visiškai atsiriboti, ir tada sukuri naują personažą arba situaciją. Kadangi tapyba leidžia piešti tai, kas yra siurrealu, gaila tos prabangos neišnaudoti.

Profesionalumas apibūdina pasiektą kokybės lygį, o ne kelią, kuriuo žmogus ėjo link kokybės.

– Tapybos niekur nesimokei. Ar nekyla minčių tai pakeisti?

– Anksčiau neturėjau, dabar atsargiai apie tai pagalvoju dviem aspektais. Viena, aš tikiu, kad baigus kursus, mano technika būtų geresnė, ji leistų man geriau įgyvendinti idėjas. Bet yra ir blogoji pusė – kai gauni tam tikrą tapymo arba bet kokią kitą gyvenimo pamoką iš žmogaus, kuris yra autoritetas, visada, kai toliau kažką darai, atsiremi į tą patirtį ir taip prarandi dalį laisvės. Dėl to, galvoju, kad idealu būtų pačiam išmokti tapyti taip, kaip noriu (t.y. pasiekti tą lygį, kurio man reikia savo idėjoms tinkamai vizualiai išreikšti). Man galbūt nereikia mokėti piešti visko. Čia yra skirtingų nuomonių, yra manančiųjų, jog tam, kad galėtum piešti nors ir chaosą, turi mokėti tobulai piešti realizmą.

– Apskritai, kalbant apie kūrybinę veiklą, kaip manai, ar čia galima ja užsiimančiuosius skirstyti į profesionalus ir mėgėjus? Ar vien dėl to, kad žmogus baigė akademiją, tampa profesionaliu tapytoju ir pan.?

– Turiu dvi nuomones. Gali būti visaip. Tikiu, kad bet kuris žmogus gali išmokti piešti, nes piešimas yra įgūdis. Vieniems tai seksis lengviau ir natūraliau, kitiems sunkiau, tačiau piešimo technika yra įrankis, viena iš prielaidų sukurti geram kūriniui. Kūryba neapima vien tik technikos, yra dar daugelis kitų komponentų, kurie gali išgelbėti silpnesnę techniką ar sugadinti techniškai gerą paveikslą. Profesionalumas apibūdina pasiektą kokybės lygį, o ne kelią, kuriuo žmogus ėjo link kokybės.

– Esi perfekcionistiškas žmogus? Kur daugiau iš savęs reikalauji – darbe ar kūrybinėje srityje?

– Esu ne perfekcionistas, o maksimalistas. Jei esu darbe, noriu padaryti maksimalią karjerą per maksimaliai trumpą laiką. Kalbant apie meną, kur nežinau, ar man reikėtų būti, – dabar noriu, kad paėmus mano kūrinį be konteksto, nežinant mano kaip autoriaus istorijos (nes žmones galbūt labiau nuperka faktas, kad žmogus iš investicijų pasaulio piešia ir tai galbūt duoda tam tikrą toleranciją darbų kokybei negu patys kūriniai) niekam nekiltų klausimų, ar tai sukurta mėgėjo, ar ne mėgėjo. O toliau, manau, reikėtų tapti pirmu neprofesionalu, kurio darbas kabos muziejuje (juokiasi).

– Ar nuo to laiko, kai nutapei pirmuosius paveikslus, skirtus pagyvinti nuosavų namų interjerą, pastebi kokius nors braižo pokyčius, labiau išlavintus tapymo įgūdžius, palyginti su dabartiniais darbais?

– Tobulėjimas, kai kažką darai, yra neišvengiamas, bet klausimas dar ir tas, koks galutinis tikslas? Technika tampa vis sudėtingesnė, keičiasi koloritas, daugiau dėmesio skiriu kūrinio žinutei. Tenka kovoti su savo braižo problema – daug žmonių, net ir profesionalių menininkų, save apsiriboja savo stiliumi, nes tarsi visi supranta, kad norint išsiskirti iš kitų autorių, reikia būti originaliam, turėti savo išskirtinį stilių, kuris padėtų atpažinti autorių, sukurti nuoseklumą autoriaus darbų kolekcijoms ar parodoms. Ir tada vaikosi patys savęs, galbūt kartais bijodami prarasti savo jau kažkiek pripažintą manierą, nenorėdami atrodyti nenuoseklūs ar neradę savo kūrybinio kelio, nes tai gali brangiai kainuoti. Aš turiu kiek kitokią laisvės prabangą – man nereikia nieko parduoti, man nereikia įtikti profesionalaus / akademinio meno elitui, aš neturiu ką prarasti eksperimentuodamas, todėl noriu kartelę kelti, bet dar ir paieškoti.