Apie menininką, grybuose atradusį kūrybos galią

"Gal skamba kiek juokingai, bet grybams mūsų klimatas itin palankus: drėgmė, viena kita vėsesnė vasara – tai viskas, ko jiems reikia, kad visur pridygtų. Jeigu jie čia gali būti laimingi, tai kodėl mums tokiais netapus?" – šypsosi architektas Joris Šykovas.

Neseniai Kauno miesto muziejuje eksponuotoje parodoje "Miestai grybų: Kaunas?!" jaunas kūrėjas pristatė vizionierišką idėją – geležinkelio stoties rekonstrukciją, kurios metu pastato plėtrai ir aplinkinei teritorijai regeneruoti būtų naudojamos eksperimentinės grybų biostruktūros. Toks grybienos (micelio) struktūrų pritaikymas sukurtų išskirtinį švara, tvarumu ir architektūrine drąsa paremtą biodiversinės šalies įvaizdį, kviestų domėtis ir aplankyti Kauną, o galbūt jame ir pasilikti. Apie neįprastą vilniečio idėją Kaunui, unikalias grybų savybes, kūrėjams suteikiančias ypatingų galių, – pokalbis su J.Šykovu.

– Jūsų projektas gimė kaip magistro baigiamojo darbo tema. Jis buvo vystomas kartu su eksperimentu – auginamomis grybų biostruktūromis. Kaip atsirado idėja į architektūrą įtraukti grybus?

Manau, kad visai netrukus išvysime vis daugiau iš medžio pastatytų dangoraižių – jų prototipai jau dabar kuriami Vakarų šalyse. Tas pats laukia ir mūsų.

– Idėja atsirado iš betarpiško domėjimosi, kaip, naudojantis įvairiomis technologijomis, architektūroje galima panaudoti kuo daugiau natūralių gamtos elementų. Vakaruose tokios praktikos jau pažengusios – vis dažniau naudojami atsinaujinantys energijos ir statybinių medžiagų šaltiniai, atkreipiamas dėmesys į medžio, grybų ir kitų gamtoje randamų išteklių savybes. Buvo įdomu panagrinėti, kaip tai galėtume pritaikyti Lietuvoje, kokius resursus būtų galima išgauti čia. Mūsų krašte daug gamtos, tačiau negalime pasigirti turtais, kuriuos turi kitos šalys.

Pažvelgiau į lietuvišką mišką ir išrinkau tokią medžiagą, kuri yra ne tik labai naudinga, bet ir lengvai pasiekiama – grybus. Nors mūsų klimatas daugeliui organizmų gali pasirodyti atšiaurus, grybams jis itin palankus. Drėgmė ir ne per karštos vasaros – viskas, ko jiems reikia. Grybai domina ne tik mane vieną, bet ir gausų būrį kitų architektų ir inžinierių. Kitose šalyse į juos žiūrima kaip į puikią statybinę medžiagą, kurią galima panaudoti ne tik architektūroje, bet ir kitose industrijose.

– Kodėl būdamas vilnietis projektui pasirinkote Kauno geležinkelio stotį?

– Kauno geležinkelio stotis buvo tapusi viena mano nuolatinio keliavimo stotelių. Studijavau Švedijoje, o pats patogiausias būdas grįžti namo – traukiniu keliauti į Kopenhagą, tada skristi į Kauną ir galiausiai traukiniu važiuoti į Vilnių. Tad nemažai laiko tekdavo praleisti Kauno geležinkelio stotyje. Ji būdavo pirmoji lietuviška stotis, į kurią patekdavau, kartu reprezentavo ir pačią šalį. Tiesa, darydavo tai šiek tiek kitaip negu kitos stotys – šios vietos urbanistinės savybės gerokai atsilieka nuo Europos standartų. Statyta ji taip pat ne lietuvių iniciatyva, tačiau iki šiol yra vienas pirmiausiai Lietuvą reprezentuojančių pastatų.

Kauno geležinkelio stoties teritorija prilygsta Kopenhagos, miesto, keliskart didesnio už Kauną, stočiai. Dėl šios priežasties pati erdvė atrodo pusiau apleista. Čia niekada nebūna piko valandų, nes žmonių srautas tiesiog pranyksta milžiniškoje teritorijoje.

Ilgesnį laiką pabuvus perone net gali pasirodyti, kad stotis nebenaudojama. Vis dėlto tai yra pirmoji stotelė, jungianti europinę vėžę su Lietuva, tad į ją atvykę keliautojai susidaro pirminį įspūdį apie šalį. Nors esu vilnietis, būtent tokiu būdu man teko susipažinti su Kaunu ir per tokią įdomią prizmę su juo susidraugauti.

– Kokie pagrindiniai pokyčiai jūsų projektu planuojami stočiai?

– Projekto tikslas buvo pabandyti išauginti grybus tam tikrose formelėse ir vėliau tai pritaikyti architektūroje. Norėjau pasirinkti pastatą, kuris būtų sustabarėjęs ir kartu saugomas nuo bet kokių modifikacijų. Pagalvojau, kad būtų įdomu stočiai pritaikyti atvirkštinį projektavimo metodą. Architektai paprastai pasirenka natūralų gamtinį objektą – kalvą ar lygumą ir ten suprojektuoja kokį nors statinį. Mano vizijoje pasirinktas žmogaus sukurtas pastatas ir planuojama apauginti gamtą apie jį. Šis statinys ilgą laiką nesikeitė ir man asmeniškai nėra jaukus. Plane numatoma, kad pastatas būtų transformuojamas pašalinus stogą. Tačiau pati konstrukcija išsaugoma, panaudojama ir atidengiama, kad matytųsi, kaip ji padaryta. Šalia esantys objektai, pavyzdžiui, turgus, taip pat perprojektuojami, išplečiami ir prijungiami prie stoties teritorijos. Taip padidinamas erdvės užstatymo tankis, o atvykę keliautojai galėtų nusipirkti šviežios lietuviškos produkcijos. Ne tik pati stotis, bet ir jos apylinkės nėra itin malonios ir patogios gyventojams, jų architektūra nėra pritaikyta į darbą skubantiems žmonėms. Todėl šalia esanti gatvė būtų susiaurinta, kad gyventojams nebereikėtų požeminės perėjos, taip pat būtų pastatytas tiltas, sujungiantis Aukštuosius Šančius su centru. Tokiu atveju atsiradęs žmonių srautas pagyvintų stotį ir jos aplinką. Svarbus ir lauko erdvių atnaujinimas – atviros viešosios erdvės galėtų pasitarnauti supažindinant atvykusius keliautojus su lietuviška kultūra.

– Savo vizijoje nemažai dėmesio skiriate emigracijos problemai. Sukūrėte netgi atlietuvinimo procesą – programą, priminsiančią sugrįžtančiam lietuviui, ką reiškia gyventi Lietuvoje.

– Kadangi mečiau sau iššūkį sukurti naują architektūrinę sistemą, perkurti stoties pastatą ir jį iš naujo priderinti prie vietinės kultūros, natūraliai kilo daug apmąstymų apie tai, kas apskritai yra lietuviška architektūra ir šalies reprezentacija. Stoties pastatas yra išvykimo / atvykimo simbolis, šaukiantis žmones permąstyti savo gyvenimo kelius ir sugrįžti į gimtinę. Vystant projektą teko nemažai skaityti apie pačią stotį ir jos istoriją. Įsiminė faktas, kad į tarpukario Kauną iš Europos krepšinio čempionato pergalingai grįžtantys krepšininkai buvo pasitikti stotyje, o ant traukinio buvo pakabintas laurų vainikas. Trečdalis Kauno sugužėjo pasitikti savo čempionų. Pasirodė įdomu susieti visą šią informaciją ir paanalizuoti, kokią įtaką Kaunui stotis darė anksčiau, kai miestas tik didėjo ir plėtėsi, o geležinkelis buvo vienas iš pagrindinių transporto taškų. Kilo klausimas, ar šiandien stotis negalėtų įgauti panašios reikšmės, ir noras pakviesti išvykusiuosius sugrįžti atgal į miestą. Kadangi daugeliui sugrįžtančių lietuvių stotis bus pirmasis aplankytas pastatas, sukūriau atlietuvinimo procesą. Šio proceso dalys metaforiškai ir fiziškai išdėstytos aplink stotį. Pavyzdžiui, bus galima susitikti su draugais krepšinio aikštelėje šalia pastato ar alaus darykloje viename iš senosios stoties korpusų, taip pat apsilankyti turguje ir įsigyti lietuviškų gėrybių, surinktų tėvynės miškuose ir laukuose. Visas scenarijus sukurtas taip, kad primintų žmonėms, ką reiškia grįžti namo, ir ko reikia, kad namuose būtų gera gyventi.

– Kuo grybai įdomūs kaip statybinė medžiaga? Ar realybėje jau yra iš grybų pastatytų statinių?

Mane taip pat sudomino ir grybų įvairovė – tiek spalvinė, tiek tekstūrinė. Įsitikinau, kad jie gali įgauti absoliučiai bet kokią formą, taigi yra tokie laisvi ir skatinantys kūrybą.

– Grybai ypatingi dėl kelių aspektų. Pirmiausia, įdomu tai, kad grybiena turi termoizoliacijos savybių, o tai itin aktualu šiaurietiško klimato šalims. Architektams šiandien keliami vis didesni reikalavimai statyti ekologiškai ir ekonomiškai efektyvius pastatus – tai iš dalies juos paverčia lakoniškais. Tad tikiu, kad, panaudojus grybienos medžiagą, architektams būtų atrištos rankos. Svarbu ir tai, kad grybai yra faktiškai nemokami – jiems reikia tik vandens, oro ir tam tikro substrato, kuriame auga (tai galėtų būti paprasčiausios medžio ar kokios kitos drožlės), taip pat šiek tiek šilumos ir drėgmės. Šių komponentų Lietuvoje apstu, todėl grybai taip draugiškai dygsta pas mus kiekvieną rudenį. Mane taip pat sudomino ir grybų įvairovė – tiek spalvinė, tiek tekstūrinė. Rengdamas projektą auginau grybus tam tikrose formelėse ir įsitikinau, kad jie gali įgauti absoliučiai bet kokią formą, taigi yra tokie laisvi ir skatinantys kūrybą. Juos augindamas modeliavau plastiko formeles – grybai ten puikiausiai sudygdavo ir išaugdavo bet kokios formos, keisdavo ir spalvą. Parodos Kaune metu pačioje instaliacijoje taip pat augo pavyzdiniai grybai, lankytojai galėjo stebėti jų augimo procesą ir įsitikinti jų universalumu. Visos šios savybės daro grybus be galo įdomius.

Kol kas atliktas tik vienas didžiulis eksperimentas, kurio metu buvo pastatytas žmogui pritaikytas statinys iš grybų. Tai "Moma Hy-Fi" paviljonas, sukurtas Niujorko kompanijos "The Living". Stiprumą paviljonui suteikia standi medinių sijų konstrukcija, apgaubta grybienos sluoksniu. Tačiau be statinių grybiena praktiškai panaudojama ir kitur. Pavyzdžiui, ji gali pasitarnauti transportavimo ir logistikos industrijoje – grybais apgobiami transportuojami vyno buteliai. Tai labai patogus sprendimas, kadangi grybai yra nemokami, taip pat apsaugo produktą nuo aplinkos poveikio ir kartu patys yra labai lengvi. Todėl ateityje jie gali pakeisti šiuo metu plačiai naudojamą putplastį.

– Rengdamas projektą atlikote keletą realių bandymų išauginti sumažinto mastelio grybienos plytos prototipą. Kaip atrodė šie pirmieji bandymai?

– Sekėsi puikiai. Pati pradžia buvo šiek tiek kebli, kadangi mąstant, kokioje formoje geriausia auginti grybus, tekdavo nemažai paeksperimentuoti naudojant kompiuterines simuliacijas ir išbandant įvairias variacijas. Plytos prototipo auginimo procesas prasidėjo nuo grybienos ir kukurūzų drožlių mišinio, kurį galima įsigyti gatavą. Tada išdrožiau medinius plytų modelių prototipus, kad būtų galima vakuumu suformuoti plastikines formas grybienai auginti. Tad eksperimento pradžia buvo pilna dvejonių ir bandymų, tačiau viską išsigryninus teliko patupdyti grybą į formelę ir stebėti, kas iš jo išaugs, – ar jis sugebės įsisavinti vandenį ir šilumą, o tada užpildyti visas mano suteiktos formos angeles. Grybai šią užduotį sėkmingai įveikdavo.

Nemažai laiko praleidęs prie projekto nusprendžiau, kad būtų smagu surengti ir parodą, kurioje mano vizija būtų pristatyta plačiau. Buvusiems dėstytojams padedant Vilniuje pavyko suorganizuoti nedidelę parodėlę architektūrai skirtoje galerijoje "Nulinis laipsnis". Joje apsilankė ir Kauno miesto muziejaus inovacijų vadovė Justina Juodišiūtė, kuri pakvietė šiek tiek kitaip pateiktą parodą eksponuoti Kaune. Apsidžiaugiau gavęs tokį pasiūlymą, kadangi į projektą galima žiūrėti dvejopai: iš architektūrinės pusės arba gilinantis į Kauno istorijos aspektą. Labai džiugu, kad paroda buvo atidaryta per Muziejų naktį, todėl ją pamatė ir tie žmonės, kurie greičiausiai niekada nebūtų į ją užsukę. Mano tikslas ir buvo sukurti kūrinį, kuris nebūtų skirtas tik siaurai architektų bendruomenei. Norėjau savo viziją pristatyti įvairialypei publikai, ypač kauniečiams, ir sukelti diskusiją, kaip galima inovatyviai pakeisti miestą. Malonu ir tai, kad parodą eksponuoti pasišovė būtent Kauno miesto muziejus. Tai yra labai įdomi vieta, kadangi nors tai miesto muziejus, jame galima rasti įvairiausių istorijų ir eksponatų. Pabrėžtina ir tai, kad Vilnius neturi savo miesto muziejaus, bet jau diskutuojama apie panašų darinį ir čia.

– Neseniai Kaune lankėsi ir architektės Aistės Ambrazevičiūtės projektas "Fantastinis folkloras", kuriame ji analizavo kerpinių struktūrų panaudojimą architektūroje. Galbūt architektai apskritai vis labiau atsigręžia į gamtą ir jos natūralias struktūras?

– Nesu tikras, kaip tiksliai yra pačioje Lietuvoje, kadangi Aistė taip pat mokėsi užsienyje – Vienoje, ir tikriausiai šios studijos ją paskatino gilintis į kerpes. Tačiau taip, architektūra iš esmės yra paieškų mokslas, kada tu pirmiausia išmoksti daryti, kaip kiti, o po to semiesi įkvėpimo iš aplinkos, kartu ir gamtos. Jau senų senovėje norėdami sukurti ką nors tobulo žmonės žvalgėsi į gamtą. Šiandien vis dar galime labai daug iš jos išmokti, padedami gamtos atrakinti daugybę dimensijų. Manau, kad visai netrukus išvysime vis daugiau iš medžio pastatytų dangoraižių – jų prototipai jau dabar kuriami Vakarų šalyse. Tas pats laukia ir mūsų – vėl ieškosime, kokias statybines medžiagas galime užsiauginti patys ar rasti natūralioje aplinkoje. Juk dar visai neseniai visoms statyboms Lietuvoje ir būdavo naudojamas medis, molis – tai, kas randama vietoje. Nereikėdavo važiuoti į parduotuvę ieškoti cheminiu būdu paruoštų produktų.

– Kaip manote, ar projektas ateityje galėtų būti įgyvendintas? Galbūt nebūtinai Kauno geležinkelio stotyje, o kur nors kitur?

– Be galo norėčiau, kad ši tema toliau vystytųsi. Nesu vienintelis žmogus, kuris tuo domisi. Yra kitų architektų, kurie aktyviai užsiima šios srities tyrimais, rašo savo daktaro disertacijas. Manau, galų gale pamatysime, kaip šios architektūrinės sistemos pasieks ir industrinės produkcijos lygį, o tada lengvai galėsime įsigyti atskiras sienas ar stogą iš grybų. Būtų nuostabu pamatyti tokių pokyčių netolimoje ateityje. Tikiu, kad žmonės taip lengvai neapleis tokios ekonomiškai ir ekologiškai naudingos struktūros. Be abejo, pats taip pat nepamiršiu grybų, ši tema toliau gyvuos mano tolesniuose tyrimuose. Įdomu tai, kad projekto metu grybais pradėjau domėtis nuo nulio. Anksčiau net neidavau grybauti ir nepažindavau grybų, o dabar galiu netgi kai kurių lotyniškus pavadinimus įvardyti. Šis projektas buvo labai smagi kelionė, praturtinanti visą mano architektūrinį pasaulį.