Autoportrete – šių laikų herojus

Tapytojo Tomo Stanaičio drobėse šiuolaikinio pasaulio chaosas praranda visus šimtus savo pavidalų ir ištirpsta prieblandos tyloje. Paveikslų erdvėse nėra žmogaus buvimo pėdsakų, nėra jo minčių aido ar sklandančio žvilgsnio. Tik laiko dulkės, kurios judėdamos oru prikelia pasakojimus apie pamirštas vietas, kurias į dabartį sugrąžina menininkas.

Tais retais atvejais, kai tapytojas savo dėmesį sutelkia į žmogų, jis vaizduojamas rimties ir susikaupimo akimirką, tarsi atsidūręs priešais žiūrovų akis jaustųsi nejaukiai. Vis dėlto tai tik pirmasis įspūdis. Kaip sako T.Stanaitis, kiekvienas paveikslas yra skirtingos būsenos, minčių, jausmų išraiška.

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tapydamas autoportretą žvelgiu į save, į savo vidų, bandydamas perteikti būseną, kaip tuo metu jaučiuosi, sykiu stengiuosi suprasti, kodėl aš tai darau. Galiu prisipažinti, kad nevengiu savęs pagražinti, bet tai kyla tik iš noro pamatyti save kitaip ir prisistatyti žiūrovui kiek su juo pažaidžiant, pajuokaujant.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Kūrinyje santykis priklauso nuo tuo metu patiriamų išgyvenimų. Kartais kyla noras save išrengti iki kaulų, o kartais – išdidžiai atsistoti priešais žiūrovą. Šiame paveiksle save vaizdavau taip, kaip jaučiausi tuo metu: buvau savimi užtikrintas, todėl nevengiau švelniai pasigražinti.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienybėje esi toks, koks esi. Turi priimti savo trūkumus, ydas. O portretuodamas save turi galimybę pasižiūrėti kitu žvilgsniu ir pasirinkti, kaip nori save vaizduoti: kažką pagražinti, paslėpti, kažko neatskleisti ar, priešingai, vaizduoti save netobulą, tokį, koks iš tikrųjų esi.

– Kas tapo lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Manau, būsena, kaip tuo metu jaučiausi. Tapydamas įtaigiau ir lengviau galėjau ją perteikti.

– Kurdamas autoportretą, esate ir portretuojamasis, ir kūrėjas. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Esu pastebėjęs, kad kai bandau perteikti save kaip asmenį, man tai nepavyksta, nes tapydamas negaliu išvengti psichologinio santykio su savimi. Dėl to pasąmoningai perteikiu ir savo pajautas, emocijas ar įsivaizdavimus.

– Kūrimo procesas paremtas natūra, fotografijos medija, atmintimi?

– Natūra. Mėgstu gyvą santykį, kai žiūriu į savo atspindį veidrodyje: pastebiu, kur link krypsta žvilgsnis, jaučiu, kas dedasi mintyse. Retai remiuosi fotografija.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportreto spalvinę išraišką?

– Spalvai autoportrete didelės reikšmės nesuteikiau. Mane domino spalvoje esantys pustoniai ir apšvietimas. Šešėlio ir šviesos santykis.

Jis keliauja per pasaulį su savo bėdomis, lūkesčiais, tačiau, turėdamas viltį, kuria džiaugsmą iš mažų, bet jam labai svarbių dalykų, o kartais iš viso to pasijuokia.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Fonas neutralus. Kituose mano paveiksluose dažniausiai taip pat, nebent to reikalautų kompozicija arba jis padėtų sustiprinti paveikslo emocinį krūvį.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Šiame darbe – esamąjį momentą su romantizmo kupinu žvilgsniu į ateitį.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Tapiau lengvai ir greitai – užtrukau apie valandą. Pamenu, grįžau namo iš akademijos (Vilniaus dailės akademija Kauno fakultetas – aut. past.) ir puoliau tapyti. Jaučiau galintis viską ir nenorėjau to jausmo paleisti. Tapydamas jaučiau užsidegimą, lengvumą ir malonumą.

– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tuo, kad save vaizdavau tiesiogiai. Kituose darbuose dažniausiai tai darau netiesiogiai, per objektus, pavyzdžiui, skeletą. Arba stengiuosi neatkreipti žiūrovo dėmesio, pasislėpdamas po gobtuvu. Tai primena teatrą ar žaidimą. Tačiau tai – tuo metu jaučiamų emocijų, būsenų išraiška.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Žmogus, vaizduojamas paveiksle, idealizuoja savo veiklą, pasitiki savimi. Tačiau gyvenimas yra toks dinamiškas ir besikeičiantis, kad tuo pačiu metu keičiasi ne tik požiūris į save, bet ir vertybės.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Kaip herojų, visų pirma, sau pačiam. Jis keliauja per pasaulį su savo bėdomis, lūkesčiais, tačiau, turėdamas viltį, kuria džiaugsmą iš mažų, bet jam labai svarbių dalykų, o kartais iš viso to pasijuokia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aleksandras

Aleksandras portretas
Saunolis Tomai
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių