A. Bumblauskas: visiškai uždrausčiau istorijos datas

Anot jo, kai vyravo paminklų statymo laikas XIX a., Lietuva neturėjo sąlygų kurti, bet nereikia bijoti, kad tai nebešiuolaikiška: „Neatstumiu Vyčio paminklo idėjos Lukiškių aikštėje. Na ir kas, kad pavėlavome? Pasistatykime normalų žirgą, jei tik sugebėsime tai padaryti.“

– Pradėkime nuo grupės „Pink Floyd“. Ką ji jums reiškia?

– 1975 m. rugsėjį atvykau į studijų antrą kursą ir mano kurso draugas Artūras Baublys pasiūlė pasiklausyti. Galvojau, kad mirsiu iš laimės, man tai atrodė kosmosas. Jau žinojau grupės albumą „The Dark Side of the Moon“, bet „Wish You Were Here“ man buvo kažkas stebuklingo. Kažkada esu sakęs, kad „Pink Floyd“ yra lietuvių tautinė muzika.

– Ar kasdienybėje muzikos klausotės specialiai, ar netyčia?

– Dažniausiai per radiją. Jis veikia mano virtuvėje, miegamajame, automobilyje. Yra kelios nuolat klausomos radijo stotys. Jei grojamas kūrinys nusibosta, perjungi kitą.

Kam reikia atsiminti kokio nors dvaro įkūrimo datą? Reikia žinoti, kas jame vyko. Esu sakęs, kad reikia mokėti keturias šventines datas ir dvi gėdos datas. To užtektų.

– Ar jūs muzikinis skonis apsiriboja roko muzika? Gal jis platesnis?

– Man kartais atrodo, kad ir klausydamas, pavyzdžiui, Franzo Schuberto girdžiu roką. Gal net į klasiką žiūriu pro roko akinius.

– Vaikai dažniausiai nemėgsta alyvuogių, bet vėliau, kai jų skonis ištobulėja, alyvuogės tampa skanios. Taip gali būti ir su muzika. Ar jums buvo taip, kad nemėgot vieno stiliaus, o vėliau pradėjote klausyti?

– Sunkus klausimas, į pirmąją dalį atsakyti lengviau. Man irgi yra taip buvę, kad kai pirmą kartą prakandau alyvuogę, pasakiau – kokia čia supuvusi slyva. Dėl muzikos nežinau. Gal kartais tam tikra prasme muzika nublanksta. Tačiau, pavyzdžiui, klasika yra tarsi begalinė jūra – joje galima tiek atrasti, tik stebėk. Kadangi dabar fone dažniausiai skamba šiuolaikinė muzika, klasikai reikia pastangų.

– Esate istorikas profesionalas. Ar domitės istorija per muziką?

– Laikau save kultūros istoriku ir bandau įrodinėti to reiškinio tapatybę, skirtybę nuo istorijos. Nes istorikams rūpi politika, o kultūros istorikams – viskas. Kalbant apie muziką ir istoriją, tarkime 1996 m. porą kartų skaičiau paskaitą „Rokas Lietuvos istorijoje“.

– Turbūt ne kartą girdėtas klausimas – kodėl pasukote į istoriją?

– Nes nežinojau, kur stoti. Galvojau, kad istoriją lengviausia mokytis, be to, labai nenorėjau į kariuomenę. Tiesa, dar norėjau stoti į aktorinį, bet ten pretendavo 12 į vieną vietą. Kai pasakiau, kad stosiu į istoriją, pyktelėjo matematikos mokytojas, nes vis dalyvaudavau olimpiadose.

– Kas per mokslas yra istorija? Yra faktai, bet į faktus galima žiūrėti iš dešinės, kairės, priekio ir nugaros.

– Toks nusakymas artimas politinei istorijai. Ji visada siekė paaiškinti pasaulį, pamatyti slapčiausius archyvus, nes ten neva mažiausiai meluojama. Tačiau kartu ten – didžiųjų ir galingųjų interesai. Politikos istorija visada yra vertybinė sistema – galia, jėga, vyriškumas. Man ji nelabai patinka ir nėra labai įdomi.

Istorija yra kitoks mokslas nei tikslieji. Istorijai reikalinga interpretacija ir vertybių sistema. Nei fizikams atomai, nei biologams molekulės nešneka. Istorikui šneka žmonės, tas šnekėjimas jau pats veikia istoriją.

– Sakoma, kad istorija kartojasi, nes nepasimokoma iš klaidų. Todėl svarbu analizuoti įvykius ir iš jų pasimokyti. Kaip manote, ar šiandien istorikų žinios pakankamai panaudojamos kuriant valstybės ateitį?

– Viliuosi. Pavyzdžiui, 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausybė istorijos atžvilgiu buvo analfabetiška. Nežinota, kad toks pats scenarijus jau vyko prieš 200 metų – 1792 m. liepos 23 d. kai balsuota, priimti Rusijos notą, ar ne.

Todėl viliuosi, kad šiandieninis Lietuvos elitas iš istorijos mokosi. Tik netikiu pasakymais, kad egzistuoja kažkokios spiralės ir pan. Yra klaidos, kurias padarė žmonės ir jas reikia analizuoti. Nereikia kurti tautinių altorių – vien garbė ir šlovė. Reikia pamatyti visą virsmą, kuris kartais – ne tik iš blogo į gerą, bet ir atvirkščiai.

– Jūs dažnai minite datas. Ar reikia mokytis tų datų, kurias liepia iškalti mokytojai? Gal svarbiau suvokti proceso eigą?

– Aš visiškai uždrausčiau datas. Šiuolaikinės mokyklos centre net bandau vystyti idėją, kad istorijos reikia mokytis be datų, o per paveldą. Kam reikia atsiminti kokio nors dvaro įkūrimo datą? Reikia žinoti, kas jame vyko. Esu sakęs, kad reikia mokėti keturias šventines datas ir dvi gėdos datas. To užtektų. Jų net nereikėtų mokytis, nes per šventines datas keliamos vėliavos.

– Kaip manote, ar svarbu istoriją išsaugoti paminkluose?

– Sunkus klausimas. Praėjo tie XIX a. didžiavyrių šlovinimo laikai, kai statyti paminklai karaliams, imperatoriams, karvedžiams ir pan. Mes pralošę tą laiką, nes neturėjome sąlygų tam sukurti. Tai sukuria prieštaringą situaciją. Bet ar mums reikia bijoti, kad tai jau nebešiuolaikiška?

Neatstumiu Vyčio paminklo idėjos Lukiškių aikštėje. Na ir kas, kad pavėlavome? Pasistatykime normalų žirgą, jei tik sugebėsime tai padaryti. Nors mano bičiulis Petras Repšys sako, kad nėra kam to padaryti. Trispalvė taip pat nėra heraldiškai teisinga vėliava, bet jos nereikia atsisakyti.

– Grįžtant prie muzikos, kas jums yra grupė „Omega“?

– Tada mums tai buvo stebuklas. Kiek žinau, „Omega“ 1972 m. buvo pakviesta į Londoną. Man tai atrodė kaip kažkas nežmoniško – iš už geležinės uždangos nuvykti į roko imperijos sostinę Londoną. Garsioji grupės daina „The Girl With The Pearl`s Hair“ įvairiai verčiama, įspūdingai perdainuota ir lietuviškai.

– O kas jums yra Vytautas Kernagis?

– Norėčiau manyti, kad bičiulis. V. Kernagis buvo idėjinis mūsų kartos lyderis. Jis tarsi visus sukabina, net savo biografija. Galėčiau pavadinti V. Kernagį mūsų nacijos konstruktoriumi. Kažkam gali pasirodyti, kad ši daina „Ištirpęs sniegas“ sentimentali, bet kai galvojau, kurių pasirinkti, norėjau rečiau skambančios.