Charizmatiškoji aktorė J. Zinkevičiūtė: rudenį kolekcionuoju saulėlydžius

Tikrieji namai

J.Zinkevičiūtė augo Nidoje. Nida ir šiandien yra tikrieji jos namai. Anot aktorės, čia daugiau nuoširdumo, tikrumo, net laikas eina kitaip. "Pats gyvenimas prie jūros yra vertybė, kuri manyje labai stipri. Miesto šurmulys ir chaosas slopina mūsų ryšį su savimi, o čia visada galime rasti kertelę, kurioje slypi atsakymai į klausimus", – sako Justė.

"Tik nepagalvokite, kad Nida – meditacinė zona, kur visi apakę nuo ramybės ir tylos, – tuojau nusijuokia. – Čia vyksta toks pats gyvenimas kaip mieste, tik mažesniais masteliais ir kitokiu tempu. Didžiausias pranašumas čia yra tas, kad kai jūs mieste po darbo stovite spūstyse, mes einame pasivaikščioti prie jūros."

Justė neneigia, kad gyvenimo sostinėje metai ją subrandino, sudėliojo vertybes. Tačiau ji prisipažįsta nesanti karjeros žmogus. "Išjungus scenos apšvietimą, manyje atsiveria savotiška tuštuma, kurią užpildo namai ir šeima", – išpažįsta didžiausias gyvenimo vertybes.

Tėvai suformavo požiūrį, kad šeima – nedaloma visuma. Tas stiprus tarpusavio ryšys su tėvais, broliu Ernestu yra tikras, stiprus. Justė džiaugiasi galinti dažnai su jais matytis, sulaukti palaikymo, drauge leisti laisvalaikį.

Ne aš, o Ji

Tapti aktore – išsipildžiusi Justės vaikystės svajonė. "Todėl visada sakau, kad negalima svajoti, kad svajotum, – reikia savo svajones įgyvendinti. Negalima gyventi, kad gyventum, – reikia savo buvimą šioje žemėje įprasminti. Reikia iš gyvenimo imti pamokas, galimybes, džiaugsmą, skausmą... Kitaip būtų kvaila kalbėti apie ėjimą pirmyn", – tiki J.Zinkevičiūtė.

Nuo mažų dienų jiedu su broliu rengdavo lėlių ar šešėlių teatro pasirodymus, aštuonerių pradėjo lankyti dramos būrelį. Į priekį vedė aiškus žinojimas – nori būti scenoje.

Ir tik įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją suprato, kad aktorystė – toli gražu ne tai, ką ji įsivaizdavo. "Paskaitos nuo septynių ryto iki aštuonių vakaro, vėliau darbai – repeticijos, spektakliai, filmavimai, kuriems nesvarbu, pirmadienis ar sekmadienis, – eidavai ir dirbdavai. Tai, ką turiu šiandien, – didelio ir sunkaus darbo rezultatas", – sako jau dešimt metų scenoje esanti aktorė.

J.Zinkevičiūtė sukūrė daugybę ryškių vaidmenų teatre, kine ir televizijoje, tačiau kalbėti apie personažą, kuris jai arčiausiai širdies, sudėtinga.

"Visada sakau, kad spektaklyje, filme ar seriale buvau ne aš, o Ji. Ir tai yra tiesa. Tai lyg vis kita moteris, gyvenanti manyje, kuri prabunda reikiamu metu, kai įsijungia kameros ar kai po trijų skambučių teatre išeini į sceną. Aš kiekvieną kartą stengiuosi, kad toji Ji visada lyg iš naujo išgyventų savo gyvenimą, kuris išrašytas scenarijuje", – dalijasi menininkė.

Ji įsitikinusi, kad blogiausia, kas gali atsitikti aktoriui, – sustabarėjimas, kuris trukdo kurti. "Tačiau labiausiai džiaugiuosi, kai savo darbuose savęs neatrandu. Tada suvokiu, kad mano, kaip aktorės, darbas atliktas teisingai", – sako J.Zinkevičiūtė.

Auksiniai pusvalandžiai

Prieš metus veikli aktorė atsiskleidė rašytojos amplua ir pristatė knygą "Puodelis kavos prie jūros: skaitiniai kasdieniam įkvėpimui". Knygą sudaro pamąstymai apie moters laimę, unikalumą, kasdienio pokalbio svarbą.

"Ši idėja buvo absoliutus išėjimas iš komforto zonos. Dabar galvoju: kas galėjo šauti į galvą, kad imčiau ir parašyčiau knygą?! Bet tada, kai iš leidyklos sulaukiau pasiūlymo, o patys artimiausi žmonės mane labai palaikė, ilgai nedvejodama sutikau. Šiandien suprantu, kad šią knygą parašė meilė, nesumeluotai ir tikrai, todėl manau, kad tai yra tikroji knygos sėkmė ir antro tiražo pasekmė", – šypsosi pozityvumu trykštanti knygos autorė.

Prie knygos sėkmės neabejotinai prisidėjo ir jos skleidžiamas pozityvumas. Aktorė pati stengiasi kiekvieną dieną nugyventi su šypsena, o gerai jaustis jai padeda vadinamieji auksiniai dienos pusvalandžiai. "Tai laikas sau – sustoti, užduoti sau klausimus ir į juos atsakyti, priimti sprendimus", – paaiškina Justė, suformavusi įprotį rasti laiko tokiai trumpai dienos meditacijai.

Šioje knygoje – ne tik J.Zinkevičiūtės apmąstymai, bet ir žinomų Lietuvos moterų: L.Kalpokaitės, A.Eidorės, V.Bičkutės, E.Jackaitės bei kitų ryškių asmenybių mintys apie tikrąją laimę.

Ypatinga vieta knygoje skirta ir J.Zinkevičiūtės brolio Ernesto mintims, virtusioms laiškais jūrai. "Manau, mums jūra yra gyvenimas, ir iš to kyla daug gražių dalykų, – atskleidžia stiprų ryšį. – Su pusantrų metų vyresniu broliu esame labai skirtingi, tačiau kartu ir panašūs. Ir ši knyga – gražus įrodymas, kad mokame ir galime papildyti vienas kitą."

Negalima svajoti, kad svajotum, – reikia savo svajones įgyvendinti. Negalima gyventi, kad gyventum, – reikia savo buvimą šioje žemėje įprasminti. Reikia iš gyvenimo imti pamokas, galimybes, džiaugsmą, skausmą...

Laimė – kasdienybėje

Knygoje J.Zinkevičiūtė prisipažįsta, kad yra tarsi pasiklydusi kapitonė, ieškanti savojo laimės uosto. Svarbiausia šiose paieškose – atrasti tikrąją save. O tada ateina ir daugybė atradimų.

"Laimė nėra koks nors rezultatas, o paprasti, kasdieniai dalykai. Tai yra tai, kas mūsų nepriverčia laikytis tobulybės kulto, bet leidžia pasijausti gerai. Tai mylimo žmogaus apkabinimas, kriauklė su jau išplautais indais, skanus maistas, gera knyga.... Nors, kai gerai pagalvoji, tai ne tiek mažai! Laimė yra žinojimas, kad net ir mažiausi džiaugsmai vyksta dėl ypatingos priežasties", – neabejoja ji.

"Pasimatuok jūrą" – dar vienas J.Zinkevičiūtės projektas, kuris suteikia laimės. Jo tikslas – kalbėti apie vidinį moters grožį ir padėti jai kurti išorinį. Projektas turi ir savo drabužių ir aksesuarų liniją, juos projektui kuria Lietuvos dizaineriui.

"Projektas šią vasarą šventė tik dvejų metų gimtadienį, bet aš labai džiaugiuosi, kad jau atrado kelią į moterų širdis, kad jis nuolat auga. Šiuo metu kuriamas interneto puslapis, kuris taps tikraisiais projekto namais. Ten bus ir toliau kalbama apie tai, kas aktualu šiandieniam moters pasauliui, ir toliau bus kuriami drabužiai moterims. "Pasimatuok jūrą" tarsi sako, kad moters vidinio ir išorinio pasaulio kuriama tvarka yra gyvenimo rezultatas", – dalijasi veikli moteris.

Antroji vasara

Ruduo aktorei – tarsi antroji vasara. "Atrodo, kad niekas neturi tokio grožio, kokį matau rudenį. Pavyzdžiui, šį rudenį aš kolekcionuoju saulėlydžius. Kas vakarą, kai tik nesu išvykusi dirbti, einu pažiūrėti, kaip leidžiasi saulė. Tai ypatingas mano dienos laikas", – pasakoja aktorė.

J.Zinkevičiūtė išpildė ne vieną savo svajonę, tačiau jos tikrai nesibaigė. Pasak aktorės, pamažu gimsta ir nauja svajonė, kuri galbūt greitai išsipildys. Bet jos aktorė neišduoda ir šypsodamasi primena posakį: "Nori prajuokinti Dievą? Papasakok jam apie savo planus."

"Visiems noriu palinkėti, kad kiekviena nauja diena dovanotų daugiau tikrumo, palaimos, nes tai yra pats nuostabiausias gyvenimo atskleidimas", – pokalbį baigia J.Zinkevičiūtė.

Laiškas moteriai, kuri vaikšto basomis

Ypatingoji, kokia tu žavi, kai vaikštai basa! Mano gyvenime nėra mielesnio vaizdo už tą, kai jūros bangos glamonėja tau pėdas. O pameni, kai jos buvo mažos ir tilpdavo tėčio delnuose, kai jis norėdavo sušildyti jas, kai per ilgai braidydavai pajūriu? Ar pameni, kai buvai ta mergaitė, kuri nuo mažens žinojo, jog tai, kas gera ir saldu, nebūtinai turi būti pagaminta iš braškių. Jūra – nevalgoma, bet šalia jos taip gera! O šokoladas, kad ir dieviško skonio, tačiau niekam tikęs.

Tu tikriausiai niekada nebuvai ragavusi pieno putėsių su medumi ir migdolais, bet negalėdavai įsivaizduoti nieko gardesnio už rabarbarus su begale cukraus. Tau rūpėjo tik vaikystės žaismingumas, dienų nerūpestingumas ir brangių žmonių meilė. Bet atėjo diena ir tu užaugai.

Užaugai ir turėjai išmokti vaikščioti su aukštakulniais, išgyventi netikėtumo džiaugsmą, pajusti pirmų kartų žavesį, vertinti draugystę, siekti laisvės, eiti užsibrėžto tikslo link, rizikuoti, mylėti, įsimylėti.

Tu užaugai ir sužinojai, kad gyvenime nėra taisyklių, todėl mokaisi būti kantri ir supranti, kad niekam nėra pavykę skraidinti popierinio lėktuvėlio lietui lyjant. Tu pati įsitikinai, kad viskam reikia laiko, net ir magiškiems potyriams.

Tu užaugai ir kiekvieną dieną stengiesi atrasti jėgų išdrįsti ir būti atkakli – neradusi žemėlapyje kelio tu žinai, kad gali ateiti rytoj ir ieškoti iš naujo.

Tu susidūrei ir dar ne kartą susidursi su išgyvenimais ir turėsi išmokti būti stipri, nes aplinkiniai visais įmanomais būdais stengiasi atimti visa tai, kas priverčia pakilti ir skristi, bando atimti norą vaikščioti basomis. (...)

Tu gyveni taikoje su savim ir išmoksti pamoką, kad žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą, atneša dar daugiau laimės, o kai išeina – laimės sumažėja, bet tu visada žinai, kad tas žmogus nėra visa tavo laimė.

O jeigu tau norėsis verkti – verk, tik ne per daug, visada jausk, kad niekur nedingo ta maža mergaitė, kuri labiausiai už viską pasaulyje mėgo rabarbarus su cukrumi.

Iš knygos "Puodelis kavos prie jūros: skaitiniai kasdieniam įkvėpimui"