Č.Milošo jubiliejus bukos politikos kontekste

Lietuva ir Lenkija pažymi pasaulinio garso rašytojo, poeto Česlovo Milošo 100-metį. Sudaryta valstybinė programa, įvyks nemažai renginių.

Tačiau, pasak istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, geriausiai šį šviesuolį įamžinsime skaitydami jo knygas ir siekdami elgtis taip, kaip elgtis jis matė prasminga.

1940 m. iš Vilniaus emigravęs Č.Milošas (1911–2004), už "Pavergtą protą", "Isos slėnį" ir kitas sovietinio intelektualo tipą bei būvį daugiakultūrėje Rytų Europoje apmąstančias knygas pelnęs Nobelio literatūros premiją, dažnai pabrėždavo savo priklausomybę tiek lietuviškai, tiek lenkiškai kultūrai. Ir skatino atsakomybę už šalia esantį, galbūt silpnesnį žmogų.

Nemažai tiesiogiai su šviesuoliu bendravęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, jo atminimą gimtuosiuose Šeteniuose siekiančio įamžinti Č.Milošo gimtinės fondo vienas steigėjų E.Aleksandravičius įsitikinęs: didžio lietuvio, lenko, amerikiečio ir pasaulio piliečio žodžiai ypač aktualūs šiandienos Lietuvoje. Tačiau tam, kad imtume vadovautis jautrumą šalia esančiam skatinusio išminčiaus žodžiais, reikalingos pačių piliečių asmeninės pastangos.

Šviesuolis, siekęs, kad lietuviai ir lenkai peržengtų nacionalinės ir politinės įtampos barjerą. Gyvenęs ir kūręs Lenkijoje, Prancūzijoje, JAV, į gimtąją Lietuvą nuolat sugrįžta ir šiandien aktualiomis mintimis. Č.Milošo mintys tebėra aktualios kalbant apie sovietinio žmogaus tipą; prisiminę jas, kitaip pažvelgtume į, pasak E.Aleksandravičiaus, bukos Lietuvos politikos programuojamą lietuvių–lenkų konfliktą Vilniaus krašte.

– Su kokiais istoriniais įvykiais, o galbūt vertybėmis, jums pirmiausiai asocijuojasi Česlovo Milošo asmenybė?

– Č.Milošas iki pat savo ilgo gyvenimo pabaigos išliko labai produktyvus, jo kūryba aprėpia labai daug, todėl su juo asocijuojasi daugybė praėjusio šimtmečio dalykų. Tačiau centre – dvi plotmės.

Pirmoji plotmė – visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) daugiakultūris paveldas. Po visų nuopuolių XIX a. pabaigoje lietuviai nenumirė kaip daugelis tautų, bet prisikėlė. Tai, pasak Č.Milošo, buvo stebuklas, kai lietuviai iš politinės civilizacijos veikėjo virto filologijos produktu. Senieji lietuviai, Vytauto ainiai, buvo politinės civilizacijos dalyviai, savo tautiškumą apibrėžę nepriklausomai nuo kraujo, kalbos: tie, kurie gynė Lietuvos laisvę ir gerbė Lietuvos statutą, visi buvo lietuviai, nors daugelis jų lietuviškai nekalbėjo. O filologijos produktai savo tautinę priklausomybę ėmė apibrėžti remdamiesi kalba. Jo, kaip atkartojančio Adomo Mickevičiaus masto ir laikų pasirinkimus, tapatumas man buvo kaip simbolis tęstinės, nesibaigiančios LDK. Su lietuvių bajorijos kryžkelėm, su bajoriško kilniojo žmogaus etoso likimais.

Antroji plotmė, su kuria asocijuojasi Č.Milošo asmenybė – sovietinis lietuvių tautos pavergimas. Jis rašė apie pavergtą protą, įkalintą sovietinės indoktrinacijos narve. Herojaus tipas ketmanas (arabų kultūroje, taip vadinamas žmogus, kuris žodžiais remia valdžią, tačiau viduje yra nusiteikęs priešiškai – aut. past.) simbolizavo sovietinį žmogų, vaidinantį, kad jis tiki komunizmo idealais, o čia pat už nugaros besielgiantį priešingai. Tai žmogus, kuris viena sako, antra galvoja, trečia daro. Šios Č.Milošo įžvalgos yra didžiosios pavergimo epochos liudytojo įžvalgos, ir iki šios dienos jos nėra kaip nors pratęstos.

– Č.Milošą esate palyginęs ne tik su A.Mickevičiumi, bet ir su disidentu, garsiu politologu Aleksandru Štromu.

- Tiek 1953 m. Paryžiuje išleistas Č.Milošo "Pavergtas protas", tiek 1974 m. Londone lietuviškai išleista A.Štromo "Lietuvių politinė savimonė" – veikalai, kuriais siekta paaiškinti, kaip veikia sovietinis tipas, jo sąmonė. A.Štromas, naudodamas mažiau metaforizuotą eseistinę retoriką, parodė, kad daugelis vaidina komunistus, o iš tiesų tenkina savo egoistinius siekius, engia kitus ir bando užpildyti materialinio gyvenimo vakuumą.

Č.Milošas „Pavergtu protu“ stengėsi visų pirma Vakarų Europos kairiesiems paaiškinti, kad į išorę atsukta spindinti sovietų vitrina yra netikrumas, o gyvenimas tos sistemos šalyse yra visiškai kitoks, su represinėmis struktūromis ir proto vergove. Juk dar prieš keliolika metų britų intelektualai negalėjo patikėti, kad lenkų žudynės Katynėje yra ne hitlerininkų, o sovietų darbas. Įtikinti anuomečius Vakarų Europos kairuolius, kad sovietinė imperija yra blogio imperija, atrodė beveik neįmanoma. Daugeliui vakariečių Č.Milošo, George'o Orwello, Arthuro Koestlerio kūriniai buvo plyšys pamatyti pasaulį už sovietų geležinės uždangos. Beje, visi trys, taip pat ir A.Štromas, jaunystėje buvo kairuoliškų pažiūrų, tikėjo komunistiniais idealais, vėliau kardinaliai keitė pažiūras.

– Sovietinio žmogaus analizė buvo skirta daugiau Vakarų visuomenei, bet visgi ir mes nuolatos prie jos sugrįžtame.

– Tiek jaunoji karta, tiek, ko gero, ir mes, žiloji karta, tiktai tariamės suprantą, kaip viskas buvo. Tačiau intelektualinės analizės vis dar trūksta. Mus tas gyvenimas buvo apglėbęs, ir mes jo iki galo nesuvokėme. Nepažinusi sovietinės sistemos jaunoji karta su sovietine tikrove, ko gera, yra per tą patį atstumą, kaip kad Vakarų visuomenė buvo 1960 m. Ir milošiškas bendriausių, universaliausių ano režimo ypatybių aiškinimas yra labai svarbus dabartinei kartai. Kaip vakariečiams buvo svarbu suprasti, kas darosi už geležinės uždangos, taip mums svarbu suprasti, kas vyko už laiko uždangos.

– Grįžkime prie LDK plotmės, jos tąsos. Vienoje viešų kalbų Č.Milošas taip apibūdina patirtį, įgytą daugiakultūriniame Vilniuje: „Pamokos, kurias ten gavau, mane įtikino, kad daug laimėjau augdamas tokioje daugiaspalvėje aplinkoje, ir kad žmonės, išauklėti kultūriškai vientisoje visuomenėje, šio bei to stokoja.“ Ar tai, kad mūsų visuomenėje pasigirsta skatinimų lietuviams integruotis į lenkišką aplinką Vilniaus krašte ir kategoriškų atsakų į tai, yra pernelyg kultūriškai suvienodėjusios visuomenės bruožas?

– Niekas negali pateisinti Valdemaro Tomaševskio sakinių apie tariamą integraciją. Tai yra arba buko, arba nesąžiningo žmogaus, nė velnio nesusigaudančio lenkakalbėje LDK kultūroje, mintys. Jas išsakęs žmogus atstovauja tikrai ne lenkakalbei kultūrai – nebent sovietmečio kolūkiui. Visiškai kitokį – jautrų atstovavimą lenkakakalbei LDK kultūrai – matome Č.Milošo atveju. Arba Mykolo Riomerio, kuris 1930 m. vidury Laisvės alėjos galėjo garsiai kalbėti lenkiškai, ir vis tiek visi jį gerbė, neabejodami, kad šitas lenkų kultūros žmogus kartu yra didis lietuvis. O V.Tomaševskis mano, polonofilo, akimis, geriausiu atveju yra nacionalistiškai nusiteikusių lenkų politikų klapčiukas. Jis netelpa nei į A.Mickevičiaus, nei į Č.Milošo, nei į M.Romerio daugiakultūrę Lietuvą.
Tiek Lietuva, tiek Vilnius yra praradę savo teigiamą daugiakultūriškumą, apie kurį rašė Č.Milošas. Bet tai, kad aš be gailesčio kritikuoju V.Tomaševskį, nereiškia, kad aš ginu buką Lietuvos politiką. Tačiau tai, kad Lietuvos politika yra buka, nereiškia, kad V.Tomaševskis turi teisę kalbėti taip, kaip kalba.

– Ką šiuo atveju vadinate buka Lietuvos politika?

– Vienas pavyzdžių – mažaraščio seimūno Gintaro Songailos sustabdytas įstatymo, galėjusio įteisinti pavardžių rašymą originalo kalba, projektas. Buvo kalbama ne tik apie lenkiškas – apie įvairių tautinių kilčių pavardes. Atsiverskime prieškario Lietuvoje išleistas knygas – pavardės ten rašytos originalo kalba. Dabar mes iš esmės saugome nebe lietuvišką, o sovietmečio tradiciją. Tai rusai, iš pradžių rašydami kirilica, paskui – perrašydami visas pavardes savo raidynu, anglo ar prancūzo pavardę fonetiškai perrašydavo savaisias rašmenimis, ir paprastai taip, kad tos pavardės savininkas jos jau nebepažindavo. Ir šią tradiciją dabar saugo minėtos bukos politikos atstovai! Tai – opu, provokatyvu.

– Jūsų akimis, jei būtų priimtas minėtas įstatymas, tolerancijos kitų tautų atstovams Lietuvoje būtų daugiau?

– Neabejoju. Sovietmečiu buvome traumuoti taip smarkiai, kad net dabar nesuvokiame: kurti savo politinę bendruomenę, politinę tautą, grįžti prie kažko, kuo buvo LDK kadaise, vadinasi, atsisakyti primityviojo kaimiškojo nacionalizmo. Lietuvos piliečiai esame visi, įskaitant ir tautinių mažumų atstovus. Ir šeimininkaujančios etninės daugumos pirmasis uždavinys turėtų būti išsaugoti jautrumą mažumai. Tačiau po sovietų jokiam silpnesniajam jautrumo nepakanka, taip pat ir mažumoms. Ir Č.Milošo žodžiai čia vėlgi labai aktualūs. Jis sako, kad visi mes turėtume būti lygūs susikalbėjimą randančioje įvairovėje.

Č.Milošas matė nekonfliktinę Vilniaus atmosferą, nors tas nekonfliktiškumas irgi buvo sąlyginis. Juk žinome: buvo karinė intervencija ir lenkiška nuodėmė atplėšiant Vilniaus kraštą nuo Lietuvos, net jei lenkai to ir nevadino okupacija. Jie taip gynė savuosius interesus krašte, kur lenkai sudarė tam tikrą miestietiškąja daugumą.
Tautinis sambūvis negali būti visiškai nekonfliktiškas – nėra tokio rojaus žemėje. Tik būtų gerai, kad konfliktas turėtų proto kontroliuojamas ribas. Kad įtampos išsilietų anekdotų kūrimu, arba, dar geriau, per parlamentinius ginčus, argumentuotai ginant savąsias idėjas. O dabar lenkų dominuojamo Vilniaus krašto apylinkėse yra ir lietuviškų salelių, kurios tampa mažumos mažuma. Jei Respublikos mastu lenkų tautinė mažuma jaučiasi nuskriausta, tada savo mažą tautinį revanšizmą jie perkelia ant Vilniaus krašto lietuvių. Kai pats esi žeminamas, norisi žeminti silpnesnį už save. Ir atsitinka taip, kad mūsų švietimo ministrai vienas po kito yra privesti rūpintis lietuvių tautine mažuma Vilniaus krašte.

Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio aš sutikčiau su lenkų protestais: tai nekilnojamojo turto restitucijos procesas, kai žemė buvo tapusi kilnojamuoju turtu. Valdžiažmogis nuo Rietavo galėjo persikelti savo žemę į Nemenčinę, ir panašiai, su užkulisiniu komentavimu: kitaip mes nesulietuvinsime Vilniaus krašto. Tai buvo nusikalstamas politikavimas. Prieš tokią tvarką reikėjo sukilti, bet sukilta nebuvo. Nes Lenkijos politika tuo metu buvo kitokia: siekta, kad lenkų tautinės mažumos būtų suprantamos ne kaip tų šalių, kuriose jos gyvena, priešas. Lietuvai priešiška lenkų tautinė mažuma yra pablogėjusių Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių išdava. Šioje situacijoje lietuviai turi prisiimti savąją nuodėmių dalį jau vien dėl to, kad jie yra viešpataujanti savosios valstybės dauguma – reikėtų saugotis užgauti silpnesnįjį. O mes gyvename tokioje aplinkoje, kur, jei neužgauni silpnesnio, galvojama, kad pats esi silpnas. Ši sovietmečio tradicija įsigalėjusi visose aplinkose: nuo mokyklos suolo iki valdžios.

Lietuvių–lenkų santykių kaitimas gresia liberaliosios demokratijos kokybės sumažėjimu visoje Lietuvoje. Tomo Venclovos žodžiais, aš čia nematau pavojaus lietuviškumui, aš matau pavojų žmogiškumui. Po provokatyvių V.Tomaševskio sakinių nuo dugno gali pasikelti visuomenės elementai, galintys pažeisti visą mūsų demokratiją. Esame labai silpna demokratija, labai sunkiai įgyjame įgūdžių kurti pilietinę bendruomenę, priimti kitos spalvos žmogų ar tą, kuris lietuviškai kalba su akcentu. Bet juk per įvairovę mes didiname savo politinės bendruomenės pajėgumą, konkurencingumą. Ir visam tam iškyla labai stiprus pavojus, nes mūsų tamsybės, mūsų prietarai yra didžiausias mūsų priešas – didesnis nei Rusija.

– Vadinasi, dabar Lietuvai ypač reikia naujo Č.Milošo arba sugrįžti prie jo minčių apie jautrumą šalia esančiajam?

– Genijai gimsta kartą per šimtmečius, o jų idėjos gyvena ilgiau. Tačiau tam, kad Č.Milošo idėjos gyventų, reikia ne sovietmečiu išmoktų tam tikrų tiesų tarsi egzaminui, po kurio viską gali išmesti iš galvos, nes nesiruoši pagal tas tiesas gyventi. Č.Milošo įžvalgos ragina suartinti žinojimo ir gyvensenos paraleles. Jo idėjos yra labai dosnios, bet jos – ne grybai po lietaus, savaime neauga. Kiekvieną jų prikelti reikia asmeninių individo pastangų.

– Yra net ir oficiali proga grįžti prie Č.Milošo minčių: pažymime jo metus. Ar valstybės pastangos viešinti šį šviesuolį, šiandien aktualias jo mintis yra pakankamos?

– Visokių datų minėjimas Lietuvoje primena spektaklį sankryžoje. Į vieną pusę eina tie, kurie mėgsta valdyti; į kitą – tie, kurie iš tokių progų uždirba. Ir dar yra tie, kurie tokioms progoms gali paaukoti. Valstybinis Č.Milošo metų šventimas man atrodo visiškai ironiškas, kai „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programoje prasisuko gal 300 mln. litų, o Č.Milošo jubiliejinių metų komisija, kurios posėdžiuose ir man teko dalyvauti, įsivaizdavo, kad tai galima padaryti už  200 tūkst. litų. Ypač po „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos aš nebetikiu netikrais valdžios remiamais festivaliais.

Šiame kontekste aš matau tik ironiškus dalykus. Atrodo, tipiška švenčiant kokio lietuvių rašytojo jubiliejų aptvarkyti jo tėviškę. Tačiau sutvarkyti tokioms iš tiesų šventoms milošiškoms vietoms, kaip Šeteniai Kėdainių rajone, kur Č.Milošas gimė, arba garsiajame romane „Isos slėnis“ aprašytam Nevėžio slėniui, neskirta nė lito. Nors grupelė piliečių, įkūrę Č.Milošo gimtinės fondą, veikiantį privačių aukotojų lėšomis, dar prieš penkerius metus aukščiausiu lygiu pradėjo sakyti, kad artėja Č.Milošo 100-metis.

Jubiliejinių metų proga, kaip paprastai, Vilniaus grupelės pasidarys savo festivalius. Iš šios datos gyvens tas pats valdžios dvarą aptarnaujantis kūrėjų būrelis. Keičiasi tik datos, o tas būrelis, kaip ir užsakymai jam, metai iš metų išlieka. Ironiška, bet jei ne privati iniciatyva, Lietuvoje kai kurių dalykų nebeturėtume, įskaitant ir Isos – kaip romane Č.Milošas vadina Nevėžį – slėnio. Jame dabar veikia VDU globon paimtas kultūros centras, nes privačia iniciatyva jis nebeišsilaikė.

Tačiau, nepaisant to, ką vienos ar kitos ministerijos klerkas su savo favoritu atėjus Č.Milošo metams prasuka, šio išminčiaus vardas vis tiek yra šventas. Galime pasidžiaugti bent tuo, kad valdžia negali nei leisti, nei neuždrausti piliečiams pasiimti Č.Milošo knygų, grįžti prie jo minčių ir galbūt tapti truputį geresniems. Ir jei būsime milošiški, vis dėlto turėsime jausti atsakomybę už tai, kad valdžia sukiršino žmones. Nes prisiminti Č.Milošą – vadinasi, elgtis taip, kaip jis matė prasminga elgtis. Taip nusilenktume tam didžiajam lietuviui, lenkui, amerikiečiui ir pasaulio piliečiui.