Didžioji metų kontroversija: teatro ir kino apdovanojimai

Apie tai, kaip reikėtų vertinti šiuos ginčus, pačius apdovanojimus ir kokia yra žiuri darbo virtuvė, savo patirtimi ir įžvalgomis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto Teatrologijos katedros dėstytojai ir studentai, ne vienus metus būnantys ekspertais per šalies teatro apdovanojimus: Jurgita Staniškytė ("Fortūnos", Auksiniai scenos kryžiai), Edgaras Klivis ("Fortūnos"), Rūta Mažeikienė ("Fortūnos"), Ina Pukelytė ("Fortūnos"), Kristina Steiblytė ("Fortūnos", Auksiniai scenos kryžiai), Rimantė Blažinskaitė (Jaunųjų teatro kritikų "Fortūnos") ir Andrius Jevsejevas (Auksiniai scenos kryžiai).

– Artėjant Auksinių scenos kryžių ceremonijos dienai žiniasklaidoje pasirodė lietuviško teatro piliečių pasirašytas tekstas, kuriame keliamas netgi korupcijos klausimas. Kaip, jūsų manymu, reiktų vertinti šias reakcijas? Ar jos išties byloja apie tam tikras mūsų šalies teatro problemas, ar tai tik natūralus neįvertinto menininko sindromo padarinys?

Edgaras Klivis: "Kaip rodo ir šių metų "Oskarų" pavyzdys, svarbūs apdovanojimai dažnai sukelia diskusijų bangas, nusiritančias per žiniasklaidą. Viena šio reiškinio priežasčių ta, kad tuo metu padidėjęs populiariosios, masinės žiniasklaidos dėmesys gali būti tikslingai panaudotas įsisenėjusioms problemoms iškelti, parodyti jas plačiajai visuomenei, pasinaudoti viešumu. Pavyzdžiui, šių metų kontroversiškus all-white "Oskarus" pakomentavo netgi JAV prezidentas Barackas Obama. Ko gero, žmonių, pasivadinusių lietuviško teatro piliečiais, laiškas taip pat rodo, kad ir Lietuvoje yra problema – gilėjantis atotrūkis tarp centro (Vilniaus ir Kauno) ir provincijos teatrinio gyvenimo, o Auksinių scenos kryžių nominacijos leido šią problemą pamatyti aiškiau ir pradėti apie ją kalbėti. Kam vis dėlto sunku pritarti, tai "piliečių" pasirinktai pozicijai eiti ad hominem keliu, užsipuolant vieną ar du žmones, tarsi jie vieninteliai dėl minėto atotrūkio būtų kalti. Tai trumparegiška ir visiškai nieko nepakeis, nes problemos slypi kur kas giliau – kultūros politikos ir finansavimo schemose."

Andrius Jevsejevas: "Problema yra tai, kad mūsų kultūrinė bendruomenė labai nemėgsta skaityti juridinių tekstų, t. y. tų nuostatų, kurie apibrėžia žaidimo taisykles, šiuo atveju, Auksinių scenos kryžių. Kadangi ekspertų komisija ne pati save paskiria, o tai daro pati teatro bendruomenė, dalinę atsakomybę turi prisiimti ir patys teatro praktikai. Komisija yra keičiama, ji nėra amžina."

Jurgita Staniškytė: "Manau, kad, nepaisant to, kokiais būdais prizai skirstomi, jie visada generuoja tam tikras kontroversijas, nes apdovanojimai siejasi su simbolinio kapitalo galia. Dar daugiau: viešas pripažinimas yra labai jautri asmeninė tema –  juk turbūt nėra žmogaus, juolab kūrėjo, kuris sąmoningai ar nesąmoningai netrokštų būti pastebėtas ir įvertintas. Natūralu (ir, manyčiau, netgi sveika), kad kyla kontroversijos, daug svarbiau, kaip į jas reaguoja konkretaus meno lauko dalyviai. Būtent požiūris į apdovanojimus labai daug pasako apie konkrečios šalies kultūrą ir visuomenę. Ir čia svarbiausias skirtumas būtų tas, kad dėl "Oskarų" JAV kino bendruomenėje kilo didelė aktyvizmo banga – ne anoniminis, o atviras požiūrio deklaravimas, nebijant veltis į ginčus, nesigąsdinant nei asmeninio, nei viešo konflikto. Lietuvoje nepasitenkinimas neretai yra anonimiškas ir gana veidmainiškas, kai viešai sakoma viena, galvojama kita, o anonimiškai rašoma trečia. Labai sveika ir naudinga po apdovanojimų skirti laiko diskusijai apie tai, kas įvyko, kodėl ir koks yra teatro status quo, kokius simptomus ženklina konkretūs (ne)įvertinimai. Bet tai reikėtų daryti atvirai, nes anonimiškumas menkina pačią teatro kultūrą."

Ina Pukelytė: "Apdovanojimai teikiami jau beveik 20 metų – tiek Auksiniai scenos kryžiai, pakeitę "Kristoforus", tiek "Fortūnos". Dar nebuvo tokių metų, kad diskusija apie juos nebūtų neaktuali. Nesvarbu, ar ji išreiškiama viešai, ar incognito. Bet tai yra natūralu, kaip yra natūralu siekti tam tikro simbolinio kapitalo ar galios. Dažniausiai nepatenkinti yra tie, kurie ateina į rinką, turi rasti vietą po saule, įgyti pripažinimą. Tas žaidimas yra kultūringesnis ir demokratiškesnis, kai rūpimomis temomis diskutuojama atvirai. Ir mažiau kultūringas, kai kažkas kažką šneka pasislėpęs. Tos diskusijos tarp teatralų yra aktualios, bet dažnai jie užmiršta, kad patys deleguoja ekspertus, patys sprendžia, kokiomis sumomis bus apdovanojami kolegos. Kiek teatrų bendruomenės įdeda energijos į apdovanojimų organizavimą ir realizavimą, tokį rezultatą ir turi. Čia turbūt reikėtų tą kamuolį spardyti ne tik į vienus vartus."

Kristina Steiblytė: "Išdalijus šiųmečius Auksinius scenos kryžius teko atsidurti iškalbingoje situacijoje: keli teatralai, žinantys, kad esu komisijoje, aptarinėjo nominacijas, bet nė vienas manęs nepaprašė paaiškinti, kodėl buvo priimti būtent tokie sprendimai."

E.Klivis: "Šiuo požiūriu teatro žmonių santykiai Lietuvoje man šiek tiek asocijuojasi su Sigmundo Freudo tyrinėtomis XIX a. buržua šeimomis, kur tam tikros temos buvo tabu, o vyrai, žmonos, tėvai ir vaikai neleisdavo sau racionaliai išsiaiškinti tarpusavio santykių, todėl anksčiau ar vėliau juos ištikdavo isteriniai stuporai, žiurkiažmogių kolapsai ir įsikalbėti paralyžiai. Tai toks edipinis bendravimo modelis, jame daug ambivalencijos (kai trokšti kritikų dėmesio ir kartu juos niekini), simbolinio paslėpto keršto ir niekam neišsakomų fantazijų, kurias lydi siaubinga kaltė. Anonimiškai išsakyta ad hominem kritika "teatro piliečių" laiške yra būtent tokių santykių pavyzdys. Tačiau tikiu, kad pamažu tie santykiai vis tiek kryps link postfroidistinių modelių, kolegiško ir (būtent!) pilietinio atvirumo – juolab kad savo pačių šeimose mes tikrai nebegyvename kaip S.Freudo pacientai."

– O koks santykis egzistuoja tarp objektyvumo ir subjektyvumo ekspertinėje virtuvėje?

I.Pukelytė: "Esant stebėtoju ir nebūnant ekspertinėje grupėje, gali kilti mintis apie galimą korupciją. Kad kažkas kažką susitarė, kad susirinkę nekompetentingi žmonės ir pan. Norėtųsi nuraminti bendruomenę – procesas yra skaidrus, kadangi kiekvienoje komisijoje dalyvauja daug žmonių (Auksinių scenos kryžių – devyni, "Fortūnų" – penki). Ir į kiekvieno nuomonę yra atsižvelgiama. Nors yra ir ginčijamasi, dažniausiai tos nuomonės, bent jau "Fortūnų", kurių komisijoje aš esu, atveju, sutampa, ir tai džiugu."

R.Mažeikienė: "Nors apdovanojimai vyksta keliais lygiais (miesto, šalies), tačiau dažnai matome, kad atsikartoja tos pačios tendencijos, skirtingos komisijos pastebi ir įvertina tuos pačius menininkus ar spektaklius (kaip, pavyzdžiui, L.Laucevičiaus ar V.Grigaitytės vaidmenys šių metų "Fortūnose" ir Auksiniuose scenos kryžiuose). Vadinasi, ne subjektyvus vieno ar kito komisijos nario vertinimas lemia nominacijų pasiskirstymą. Kažkada Kauno jaunųjų teatro kritikų apdovanojimai atsirado kaip alternatyva "Fortūnų" komisijai. Dalis Kauno teatrinės bendruomenės tikėjosi, kad jaunieji pastebės tai, ko daug metų nematė ar neįvertino "Fortūnų" komisijos nariai. Tačiau, nors ir būta nuomonių išsiskyrimo šių komisijų vertinimuose, lūkestis, kad bus įvertinti iki tol nepastebėti teatrai ar kūrėjai, nepasitvirtino. O pastarųjų metų "Fortūnų" apdovanojimai rodo, kad ir pagrindinė komisija, ir jaunieji kritikai pastebi ir vertina labai panašius dalykus."