Vienas svarbiausių Užgavėnių motyvų – muštynės

Per lietuviškas Užgavėnes kovodavo Lašininis ir Kanapinis, Prancūzijoje buvo svaidomasi kiaušiniais ir miltais, Italijoje – apelsinais, o Rusijoje vykdavo viešos kruvinos grumtynės ant sniego, radijo paskaitoje kalba Kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas Eimantas Gudas. Tačiau Užgavėnes švęsdavo ne tik liaudis, bet ir visa Europos aukštuomenė: „Venecijos karnavale dalyviai galėjo mėgautis operomis, baletais, komedijomis [...] ir net žiauroku tų laikų pasilinksminimu, kaip viešas dantų traukimas.“

Užgavėnių ir karnavalo prasmė bei ištakos

Karnavalai, ir ne bet kokie, o turintys elitinės kultūros bruožų, yra seni it pati civilizacija. Pirmykštės bendruomenės gamindavosi kaukes savo apeigoms nuo seniausių laikų, bet žinoma, kad jau prieš 5 tūkst. metų Mesopotamijos civilizacijai priklausančios visuomenės rengdavo sudėtingus, tais laikais rafinuotus naujametinius ir konkretiems dievams skirtus karnavalus, kurie simbolizuodavo artėjantį pavasarį ir besikeičiančią gamtą artėjant karščiams. Šiek tiek vėlesnėje epochoje Senovės Egipte rengti derlingumo ir motinystės deivei Izidei skirti karnavalai, kurie inspiravo vėlesnes, net šias dienas siekiančias Užgavėnių tradicijas.

Egipto Izidei skirtos eisenos bei vietinės visuomenės tradicijos taip pat formavo antikos švenčių tradicijas. Graikijoje buvo garsios vyno ir linksmybių dievo Dioniso šventės dionisijos, kurias romėnai perėmė ir išplėtojo kaip bakchanalijų šventę, greta to švęsdami ir saturnalijas. Šios šventės pagrįstai laikomos Europos civilizacijos karnavalų pirmtakėmis. Bakchanalijos simbolizavo derlingumo atgimimą, tad yra sietinos su Užgavėnių ištakomis, tad jų metu visaip nesaikingai elgtasi, vyno dievo garbei daug girtauta, o tikint, kad laisva, be moralinių skrupulų kūniška meilė skatina pasaulio derlingumą, bakchanalijos išvirsdavo į masines orgijas, todėl ši šventė dar iki Kristaus gimimo buvo oficialiai uždrausta.

Saturnalijos švęstos taip pat numojant ranka į etiką, moralines normas, jų metu viešpatavo atvirkščio pasaulio samprata: vergai sėdėdavo už stalo, patricijai kartu su jais puotaudavo ar jiems patarnaudavo, buvo gausiai dalijamos dovanos tiems, iš kurių kitu metų laiku būtų tikimasi paramos. Čia svarbu įsidėmėti atvirkščio pasaulio sampratą, nes ji išliko svarbi ir vėlesnių laikų europietiškų Užgavėnių tradicijose. Šiose romėnų šventėse ant dalyvių galvų buvo barstomi rožių žiedlapiai – iš čia atsirado vėlesniųjų laikų Užgavėnių konfeti. O dar svarbiau, kad romėnai bakchanalijų eisenose naudojo iš Egipto Izidės švenčių nusižiūrėtus laivo formos vežimus ir palankinus, lotyniškai vadintus carrus navalis, tad gali būti, kad iš čia – ir karnavalo terminas, ir paprotys Vakarų Užgavėnėse rengti paradus su įvairiais vežimais, platformomis ir kitokiomis netradicinėmis transporto priemonėmis.

Greta rafinuotą elitinę kultūrą turinčių visuomenių tuo pat metu vystėsi ir kitų pagoniškųjų Europos tautų derlingumo ir pavasario šaukimo tradicijos. Geriausiai istoriniai šaltiniai nušviečia keltų atvejį. Šios gentys vėlyvą žiemą atlikdavo apeigas su kaukėmis ir medinėmis skulptūromis, o tai neva turėjo pažadinti mitines būtybes, sukelsiančias pavasarį. Panašios Užgavėnių, t. y. pavasario šaukimo ir žiemos išvarymo, tradicijos buvo būdingos ir kitoms senosioms Europos gentims. Užgavėnių apeigos atspindėdavo šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, pavasario ir žiemos kovas, kurios dažnai buvo inscenizuojamos kautynėmis. Užgavėnės, kitaip karnavalas, buvo suvokiamas kaip sezoninis gamtos apvaisinimo veiksmas, kuriame neva įvykdavęs mirusiųjų ir gyvųjų maišymasis, kuriame buvo sąmoningai revoliucingai ir įžūliai elgiamasi: laužomos taisyklės, daug ironizuojama, apsikeičiama vaidmenimis. Ilgainiui, Europoje plintant krikščionybei, Užgavėnės prisitaikė prie krikščioniškojo kalendoriaus. Jų apogėjus įvykdavo paskutinę dieną prieš gavėnią, antradienį prieš Pelenų trečiadienį, tačiau Užgavėnės išlaikė pagonišką dvasią ir norą atsidžiaugti gyvenimo teikiamais malonumais, ypač mėsa, prieš pasninko laikotarpį – gavėnią.

Kadaise daugelyje kalbų terminą „Užgavėnės“ atstojo terminas „karnavalas“. Jau minėjome, kad galbūt šis žodis kilęs nuo Izidės valties carrus navalis, tačiau itin tikėtina, jog karnavalo terminas etimologiškai susijęs su lotyniška fraze carne valere („atsisveikinti su mėsa“). Štai tokia įdomi istorija. Kiek tenka pastebėti, kai kurie šių laikų europiečiai dažnai nebežino termino „karnavalas“ tiesioginių sąsajų su Užgavėnėmis, juolab to, kad keliolika šimtmečių karnavalu buvo vadinamas ne bet koks persirengusiųjų pasilinksminimas, o Užgavėnių sezono renginiai, susaistyti griežtų tradicijų. Karnavalas, kitaip – Užgavėnių periodas, ilgainiui daugelyje šalių aukštuomenės imtas vadinti „pokylių sezonu“ arba tiesiog „sezonu“, prasidėdavo nuo Kalėdų ar Trijų Karalių šventės ir trukdavo iki Pelenų trečiadienio paryčių. Šiuo laikotarpiu skirtingose epochose, skirtingose valstybėse, skirtinguose visuomenės sluoksniuose nuo kelių (ne vienos, kaip dabar Lietuvoje) iki keliasdešimties dienų buvo nuolatos linksminamasi.

Liaudies Užgavėnės

Europoje plintant krikščionybei, naująjį tikėjimą greičiausiai priimdavo būtent valdovų dvarai, bajorija, o paprasti miestiečiai, juolab kaimiečiai, ilgiau išlaikydavo pagonybę ar bent jau jos ryškius reliktus savo kultūroje. Tai ypač pasakytina apie Užgavėnės. Panašu, kad ankstyvaisiais viduramžiais pavasario šaukimo tradicijos valdovų rūmuose visai sumenko ar net apmirė, nors ilgainiui, artinantis Renesansui, vis dažniau buvo rengiami maskaradai, taip pat Renesanso laikais atgimė antikos idėjos ir tradicijos, atsklindančios iš saturnalijų ir bakchanalijų. O liaudis ilgiau išlaikė senąsias pagoniškas tradicijas, jas tobulino, kūrė naujas ir energingai šventė Užgavėnes, bent šitaip noromis ar nebesipriešindami į visas gyvenimo sritis besismelkiančios krikščioniškoms tradicijoms. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje katalikų bažnyčia stengėsi Užgavėnėms suteikti krikščionišką atspalvį, bet pagoniškų tradicijų nenugalėjo. Tai pastebima ir Lotynų Amerikoje, kur, plintant katalikybei, Užgavėnės vis labiau imtos švęsti išryškinant indėnų ir juodaodžių vergų archajiškas tradicijas.

Europos liaudiškosioms Užgavėnėms ypač būdingos pagoniškos tradicijos. Lietuvoje ši šventė dar ilgai vadinta Ragučio, gėrimų dievo švente (čia galima įžvelgti panašumą su antikos Dioniso ir Bakcho kultu). Daugelio Europos tautų Užgavėnėms būdingi šokiai (ypač aplink laužą), kaukės, procesijos, atpirkimo ožio deginimas. Lietuvoje deginama moteriška lėlė Morė, tačiau Vakaruose deginamas vyro manekenas, siejamas su apsirijėliu Gargantiua, o Vokietijoje jam dar buvo surengiamas teismas, kur prokuroru būdavo dvasininko drabužiais persirengęs asmuo. Svarbus liaudies Užgavėnių motyvas – muštynės. Lietuvoje puikiai žinota Kanapinio ir Lašininio kova, Rusijoje – viešos kruvinos grumtynės ant sniego, Prancūzijoje – apsisvaidymai kiaušiniais, miltais, Italijoje – apelsinais.

Viduramžių Italijos miestų gatvėmis religinės rimties išprovokuotos ir ikikrikščioniškos tradicijos pastūmėtos vykdavo triukšmingo karnavalinės eisenos. Tai lėmė tokių procesijų išplitimą beveik visame Vakarų pasaulyje. Iš Italijos tenykščių Užgavėnių tradicijos pasklido po Prancūziją, Pirėnų pusiasalį, iš Prancūzijos – po Vokietiją, Šiaurės Ameriką (iki šiol ten tebevyksta katalikiškų ir anglikoniškų bendruomenių organizuojami įspūdingi Užgavėnių karnavalai, ypač prancūzų įkurtame Naujajame Orleane). Iš Ispanijos ir Portugalijos europinės Užgavėnių tradicijas pasiekė Lotynų Ameriką, kur ypatingomis spalvomis išsiskleidė Rio de Žaneiro Užgavėnių karnavale. Vakarų Europos Užgavėnių eisenose ilgainiui vis daugėjo teminių vežimų, iš jų mėtomų gėlių, vaisių, grūdų, konfeti, saldainių, gausėjo spalvų (jų pertekliumi ir šaižumu ypač pasižymėjo abiejų Amerikų karnavalai, o dabar toks Užgavėnių kičas vis labiau plinta ir Vakarų Europoje).

Specifinis buvo ir Užgavėnių maistas. Visur karnavalo apogėjus buvo pasiekiamas antradienį prieš Pelenų trečiadienį, ir ši diena daugelyje kalbų vadinama „riebiuoju antradieniu“. O kai kurios tautos, pavyzdžiui, lenkai, labiau švenčia riebųjį ketvirtadienį. Šiomis dienomis ypač daug ir riebiai valgoma, geriama ir keikiamasi, daugelyje šalių kepami blynai, nes šis patiekalas simbolizuoja sugrįžtančios Saulės formą, spalvą ir karštį. Šveicarijoje tipiškas Užgavėnių sezono valgis buvo miltų sriuba, sūrio pyragas, Lietuvoje – šiupinys, Lenkijoje – spurgos, ypač su rožių uogiene.

Puotaujant buvo pokštaujama: lendama su kopėčiomis pro langus prašant išgerti, moterys gąsdinamos pučiant dumplėmis joms po sijonais, daug šokama, dainuojama. Anglijoje žaistas futbolas, lenktyniaujama su keptuvėmis. Anglijoje, Skandinavijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse vaikai vaikščiodavo po namus ir kaulydavo maisto. Vakarų Europoje buvo madingi nedideli, nesudėtingi miestiečių vaidinimai – bufonados. Labai savitos tradicijos nusistovėjo rusų Užgavėnių karnavale maslenica: ten svarbų vaidmenį turėjo sūpynės, labdara, svečiavimasis, masinės muštynės, atleidimo sekmadienis, kaliausės deginimas. Krokuvoje susiformavo savita Užgavėnių makabriškojo burmistro Kombro mirties metinių tradicija su moterų eisenomis, šokiais turgaus aikštėje ir spurgų kultu.

Viena svarbiausių Užgavėnių tradicijų Europoje buvo kaukės ir persirenginėjimas, simbolizavęs gamtos permainas. Kaukės buvo daromos ilgai ir rūpestingai, Lietuvoje jų gamyba prasidėdavo dar vasarą. Skirtingose šalyse ir epochose kostiumai itin skyrėsi, bet ilgainiui aprangos stilius Vakarų Europoje vis panašėjo. Europietiškų Užgavėnių personažų spektro įvairumą atspindi Bazelio karnavalo dalyvių grupės: kariai, commedia dell`arte personažai (Arlekinas ir kiti, perimti iš Italijos Užgavėnių), žinomi istoriniai ar mitiniai personažai.

Europoje ilgainiui mažėjo mitinių personažų kostiumų, o permainas ir pavasario sugrįžimą vis labiau ėmė simbolizuoti užsieniečių kaukės. Šveicarai persirenginėdavo prancūzais, lietuviai – žydais, romais, vengrais, Vakarų europiečiai – turkais ir t. t. Įvairiose šalyse buvo dažnos gyvūnų kaukės: gervės, meškos, jaučiai, ožiai. Vokietijos katalikiškų kraštų miestų karnavaluose ypatingą reikšmę išlaikė makabriški personažai. Ten nuo XVIII a. žinomos šios kaukės: velniai, demonai, raganos, juokdariai, bepročiai, laukiniai, įvairūs legendų personažai. Apskritai Vakarų Europos Užgavėnių kostiumai mieste ir kaime skyrėsi. Kaime jie būdavo mažiau rafinuoti, prastesnių medžiagų, labiau vienkartiniai. Miestuose ir dvaruose kostiumai kartais būdavo seni, perduodami iš kartos į kartą, o dažnai jie dažnai tapdavo kone elitinio meno kūriniais, puoštais plunksnomis, brangenybėmis, neretai, ypač Italijoje, – rafinuotai derintomis spalvomis. Ta elegancija geriausiai išliko Venecijos karnavale, tačiau kitur Europos miestų Užgavėnėse vis labiau įsigali Amerikos Užgavėnėse jau seniai madingas kostiumų vulgarumas ir neskoningumas.

Greta kaukių gamtos permainas simbolizavo liaudies Užgavėnių karnavalų dalyvių veiksmai. Švenčių metu buvo inscenizuojama ligos, operacijos, mirtis, prisikėlimas, laidotuvės, atpirkimo ožio deginimas. Prancūzijoje po karnavalo jo įrangą dažnai sušaudydavo, nuskandindavo ar sudegindavo, o kitąmet pagal tą pačią tradiciją gamindavo iš naujo. Ypač miestuose matyti Užgavėnių karnavalų tęstinumas ir ilgaamžės tradicijos. Štai Niurnbergo (Vokietija) karnavalai žinomi nuo XIV a. ir vyksta iki šiol.

Vis dėlto amžiams bėgant liaudies karnavalų pobūdis kito, veikiamas vienos ar kitos epochos bruožų. Viduramžiais katalikų bažnyčia smerkė Užgavėnių maskaradus, vadino juos nuodėmingais, pagoniškais. Pagal vieno iš katalikų bažnyčios tėvų Šv. Augustino mokymą, pasaulį sudaro du miestai, valstybės: Dievo karalystė (civitas Dei) ir Šėtono kunigaikštystė (civitas diaboli). Kalbėdama apie civitas diaboli, Banyčia dažnai kaip geriausią to pavyzdį ir apraišką pasitelkdavo Užgavėnių karnavalą ir jo beprotiškumą, revoliucingumą, paleistuvingumą, pagoniškumą, persirenginėjimą velniais ir ligoniais bei viso to garbinimą. Tačiau katalikų bažnyčia nesugebėjo užgniaužti archajiškų Užgavėnių tradicijų, karnavalo metu atlaidžiau žiūrėdavo į nuodėmes, laikinai panaikindavo kai kuriuos draudimus, pavyzdžiui, abstinencijos įstatymus, galiojusius kai kuriuose bažnytiniuose miestuose.

Kai kuriose šalyse padėtis pasikeitė prasidėjus Reformacijai: protestantiškose šalyse nekrikščioniškų Užgavėnių elementų gerokai sumažėjo, o renesanso ir baroko epochos katalikiškose šalyse turtingos Užgavėnių karnavalo tradicijos išliko ir kartais įgaudavo neįtikėtinas formas. Žinoma, kad Kelne per Užgavėnes net itin uždarai gyvenančioms vienuolėms buvo leidžiama išeiti už vienuolyno sienų, persirengti pasaulietiniais rūbais ir džiugiai pražygiuoti miesto gatvėmis. XVIII a. Apšvieta Užgavėnes kritikavo kaip labai primityvų viduramžių reliktą, todėl daug tradicijų buvo primirštos, tačiau viduramžius, paslaptingumą ir neracionalumą garbinęs romantizmas XIX a. pirmojoje pusėje jas iš esmės prikėlė ir visų pirma išpopuliarino miestų vidurinio sluoksnio sferose.