Festivalis: žmogus ir šiuolaikinė muzika – iš arti

„Kaune klausytojas greitai pavargsta“, – pastebi tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ meno vadovė, Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) pirmininkė Zita Bružaitė.

Kompozitorė apgailestauja, kad Kauno muzikinė bendruomenė – nedidelė, dėl to kartais ir geriausi koncertai vyksta pustuštėse salėse. Tačiau dėl to ji nenuleidžia rankų: profesionaliąją lietuvių muziką propaguojančio, šiuolaikinės muzikos naujienų iš svetur atvežančio festivalio pagrindinis organizacinis krūvis ketvirtus metus iš eilės gula ant šios energingos moters pečių.

Festivalis siūlo ne tik šiuolaikinę akademinę muziką, bet ir tiesiogines akistatas su festivalio programoje skambėsiančių kūrinių kompozitoriais iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ir nors, pasak Z.Bružaitės, lietuvių publika nėra pakankamai drąsi, kad viešai žertų kompozitoriui ne tik komplimentus, bet ir kritiką, moteris viliasi, kad šis tautiečių būdo bruožas pasikeis.

– Ką pavadintumėte didžiausiomis šiemečio „Iš arti“ naujienomis?

– Kai atlieki parengiamuosius darbus, suguldai programą, daugiau kaip pusę kurios sudaro premjeros, iš kurių nežinai, ko tikėtis, – tai tarsi katė maiše – apie naujienas kalbėti vis dar sunku. Nauji kūriniai yra savotiškas išbandymas, nes nežinai, ar ta muzika patiks, ar žmogus kažką atras joje, ar ne.

Šiemet esame veikiami istorinio konteksto, susijusio su keliomis sukaktimis: šimtosiomis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties metinėmis, LKS 70-mečiu ir šios organizacijos Kauno skyriaus 40-mečiu.

Daugelyje festivalio premjerų bus juntamas iškilaus kompozitoriaus ir dailininko garsinių, vaizdinių ar biografinių momentų įkvepiantis tonas. Žvilgsnis į M.K.Čiurlionio fenomeną vyraus ir antrą kartą festivalyje rengiamoje tarptautinėje muzikos atlikimo ir interpretacijos konferencijoje.

Aš visą laiką svajojau į festivalio programą įtraukti Kauno karilioną. Praėjusiais metais surengėme nedidelį eksperimentą: kauniečiai kompozitoriai rašė trumpus, kelių minučių kūrinėlius karilionui, o šiemet mes įsidrąsinome ir surengėme konkursą, parengėme dvi naujas programas: karilionui ir karilionui su vokalu. Galvojau, parašys 2–3 kompozitoriai, o atsiliepė 10, sukurta 11 kompozicijų. Lietuvių ir lenkų kompozitorių kūrinius karilionui atliks karilionierė iš Gdansko Monika Kaźmierczak, Giedrius Kuprevičius ir Julius Vilnonis. Statysime tiltą tarp dviejų kariliono miestų: Kauno ir Gdansko.

– Į kokias scenas iš Kauno filharmonijos šiemet keliaus festivalio muzika?

– Išeisime į dailės galeriją, surengsime promenadą Varpų bokšte, prekybos centre „Akropolis“. Kai kas kritikuoja mūsų ėjimą į prekybos centrą, bet aš sakau: jei žmogus neateina pas šiuolaikinę muziką, tai reikia muzikai išeiti pas žmogų. Tikimės, kad apsipirkti einantys žmonės, kurie mus išgirs, neliks šia muzika nusivylę. Atsitiktinių klausytojų mes nebijome.

Festivalyje skambės daug gyvų autorių muzikos, po koncertų publiką kviesime į susitikimus su jais. Norime, kad koncertuose kalbėtų ne tik muzika, bet kad ir pats muzikos autorius kalbėtųsi su auditorija.

– Ar mūsų publika pakankamai drąsi ir išprususi, kad viešai žertų kompozitoriui ne tik komplimentus, bet ir kritiką?

– Manau, kad ne. Vasarą Presteigne festivalio kvietimu viešėjau Didžiojoje Britanijoje, Velse. Tiesiog šiaip nusivežiau savo muzikos kompaktinių plokštelių – po koncerto jas išpirko. Nustebino tai, žmonės, vieną kartą susileidę tos muzikos dozę koncerte, dar klausėsi įrašų namuose, po to pasigavo mane ir sakė: tas man patiko, šitas – nesuprantama, bet apskritai jūsų kūriniai per trumpi. O pas mus dar tik daigeliai tokios komunikacinės kultūros dygsta. Šiemet pasitikrinsime, ar kas nors keičiasi: su publika susitiks ne vien mūsų kompozitoriai. Iš Kosta Rikos atvažiuos Mario Alfagüellis, iš Norvegijos – Kjellis Mørkas Karlsenas, susitikti su Kauno publika atvyks Peteris Vaskas iš Latvijos, Igoris Ščerbakovas iš Ukrainos.

– Kuo „Iš arti“ skiriasi nuo kitų šiuolaikinės muzikos festivalių?

– Vilniaus „Gaidos“ veidas yra naujovės, naujienos, žvaigždės – tiek kūrėjai, tiek atlikėjai – ir dideli projektai. Jie kviečia nemažai atlikėjų, kurie save mato būtent šiuolaikinės muzikos terpėje ir jie ten yra stiprūs.

Festivalyje "Iš arti" šiuolaikinę muziką mes interpretuojame kaip labai demokratišką, daug talpinančią savo pavadinime. Tuo, ko gero, mes išsiskiriame.
Bandome aprėpti įvairią šiuolaikinę muziką – mes ją suprantame kaip XX a. ir vėliau parašytus kūrinius. Tai – ir Maurice Ravelis, ir taip populiariai mūsų ausiai skambantis Astoras Piazzolla, skambėsiantys festivalio programoje. Pas mus gali skambėti ir Dmitrijus Šostakovičius, Karenas Chačaturianas – ta muzika, kuri yra viso XX a. kūrėjų ir atlikėjų lyderystės ženklas. Beje, festivalio programoje skambės ir šiais laikais sukurtos Viduramžių muzikos parafrazės. Tai – taip pat šiuolaikinė muzika.

„Iš arti“ neįsivaizduojamas be lietuvių kompozitorių kūrinių, be kauniečių kompozitorių premjerų. Festivalis yra tam tikras mūsų kūrybos barometras. Jei Vilniuje egzistuoja visa kompozitorių kuopa, bet yra ir muzikos nerašančiųjų, tai čia tokių nėra. Kauniečių kompozitorių grupelė – labai nedidelė, bet kiekvienas eina savo vaga, kurioje yra stiprus, ir tą vagą plėtoja. Tai – Vidmantas Bartulis, Vladas Švedas, Dalia Kairaitytė, Giedrius Kuprevičius, Algimantas Kubiliūnas, Algirdas Brilius. Ir aš tarp jų. Tiesa, A.Briliaus kūrinys šiemet „Iš arti“ neskambės. Muzikos rašymas negali būti sportas: kūrinys turi gimti natūraliai.

Vilniečiai kompozitoriai nebesutelpa „Gaidoje“ – sulaukiu daug prašymų jų kūrinius įtraukti į programą. Dažnai ilgamečiai vilniečiai tuomet prisimena, kad ir jie kurį laiką gyveno Kaune.

– Kompozitoriai veržte veržiasi į festivalio programą. Ar tai – ne įrodymas, kad šiuolaikinė muzika sunkiai patenka į Lietuvos sceną?

– Scenos lyg ir užtenka, bet, matyt, kompozitoriams norisi save parodyti grynesniuose formatuose: „Gaidoje“, „Iš arti“, „Permainų muzikoje“. Nes būtent tai reprezentuoja šiuolaikinę muziką. Prieš 14 metų, kai pradėjome rengti „Iš arti“, šiuolaikinė muzika buvo kažkas nepaaiškinamo, baisaus, nežinomo. O dabar šiuolaikinė lietuvių kompozitorių muzika skamba ir Pažaislio muzikos festivalyje, ir Vilniaus festivalyje, ir kitur. Lietuvių šiuolaikinės muzikos poreikis jaučiamas ne tik Lietuvoje – ir tarptautiniu mastu. Būna, važiuoja atlikėjas į reprezentacinį konkursą užsienyje – jam reikia jo instrumentui skirto nacionalinio kūrinio, skambina man ir sako: Zita, gal yra kas nors lietuviško saksofonui parašyta? Gal gali parašyti? Paimi ir parašai, dažnai – negaudamas jokio atlygio. Kitų festivalių, muzikos renginių organizatoriai siekia sudaryti patrauklias programas ir sumokėti atlikėjams. O festivaliai, organizuojami LKS, tokie, kaip „Gaida“, „Iš arti“, „Jauna muzika“, moka autoriams atlyginimus. Norime, kad kompozitoriai sulauktų ne tik dvasinės satisfakcijos, kad jų kūriniai skamba, bet nors ir nedidelio atlyginimo. Ir tai – ne prabanga, o būtinybė. Tokie kūrybiniai užsakymai kartais duoda labai gerą impulsą. Štai, pavyzdžiui, Justės Janulytės „Smėlio laikrodžiai“ – projektas, apkeliavęs visą Europą – parašytas LKS užsakymu.

– Tradiciškai šiemetėje programoje nebus išvengta jungčių su kitais menais.

– Bus du tokie projektai: „Tylos Mišios“ ir „Atsargiai – premjera!“ Šis koncertas – tikra vizualiųjų menų ir muzikos sintezė. Tai LKS jubiliejui skirtas renginys, labai įdomus, daug dėmesio sostinėje sulaukęs projektas.

Festivalį kasmet aplanko būrelis dailininkų: vieni kūriniai jiems patinka, kiti – labai nepatinka. Tam būreliui priklauso galerininkė Irena Mikuličiūtė. Šiemet su ja kviečiame į „Tylos Mišias“ – pabūti begarsėje aplinkoje. Kai daugelis mūsų gyvename nuolatiniame garsiniame triukšme, tyla yra prabanga. Man didžiulį įspūdį paliko prieš keletą metų Linco muziejuje lankytas Tylos kambarys: aidą sugeriančiomis medžiagomis drapiruotame kambaryje karaliavo visiška tyla, kurios susirinkusieji stengėsi nedrumsti, nors žmonės įeidavo ir išeidavo, gėrė arbatą.

– Šiais laikais tyla tampa muzika?

– Vertinant filosofiškai, muzikos pagrindą sudaro garsai, tarp kurių įsiterpia pauzės, atsirandančios daugiau iš būtinybės. „Tylos Mišiose“ pabandžiau tą principą apversti: tylos periodus skirtų retkarčiais suskambantis garsas? Gros tyla, o muzika užims pauzės vietą.

– Kartais iš klasikinės muzikos mylėtojų tenka išgirsti: klasiką, akademinę muziką mėgstu ir suprantu, bet vienos stygos braukymas arba nerišlūs garsai, skambantys šiuolaikinės muzikos koncertuose – ne muzika. Koks tas šiuolaikinės muzikos klausytojas?

– Klausytojas – įvairus, dėl to festivalyje ir turi skambėti visa šiuolaikinės muzikos įvairovė. Nes vienam klausytojui reikia melodijos ir harmonijos muzikoje, o kitam – garso anatomijos, savotiško pademonstravimo, kad aš ir taip, ir taip ta styga moku pagroti. Kitam reikia emocionaliai pateiktos idėjos. Šiuolaikinė muzika apima viską: ir melodiją, ir garso anatomiją, ir tembro dalykus, ir atsitiktinumą bei improvizaciją. Todėl negaliu sakyti, kad vienos stygos braukymo festivalyje tikrai nebus.

– Į kurį koncertą tikitės surinkti daugiausia publikos?

– Aš – kaunietė iki kaulų smegenų, bet Kauno publika man yra mistiška, nenuspėjama. Kartais ten, kur jos tikiesi, lauki, iš anksto vilioji – žiūrėk, jos ir nėra.
Kitas dalykas, kad Kaune muzikinė bendruomenė nėra gausi. Vien kompozitorių, sąjungos narių Vilniuje yra 140, o Kaune ir Klaipėdoje – po 10. Sostinėje dar prisideda ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija su visais studentais. Pastebėjau, kad Kaune klausytojas greitai pavargsta. Todėl atitinkamai sudėliojame programą: vieną dieną – koncertas, kitą dieną – susitikimas, trečią dieną – kamerinis koncertas.
Kiekvieną dieną iš eilės tas pats žmogus daug koncertų neprilankys. Juolab kad kai kurie iš jų yra kietas riešutėlis klausytojui.

Po vieno pernykščio „Iš arti“ koncerto kažkas iš publikos prisipažino: buvo labai daug darbo galvai. Aš tai suprantu: dažnai suvokti naują reiškinį mums padeda vizualizacija – šiais laikais prie jos esame labai pripratę. O čia vizualizacijos nėra. Šiuolaikinė muzika, kaip grynosios muzikos pavyzdys, užkrauna labai daug mąstymo funkcijų. Ir pirmą kartą klausantis Ludwigo van Beethoveno žmogui reikia ausis gerai prasivalyti. O čia – viename koncerte keturi visiškai nauji, visiškai skirtingi, galbūt iki šiol negirdėtų kompozitorių kūriniai, ir – jokios vizualinės ar kitokios pagalbos, kad tuos kūrinius galėtum geriau suprasti.