Garsių aktorių anūkės vadovaujasi įskiepytomis vertybėmis

Gegužę aktoriui Leonardui Zelčiui būtų sukakę 90 metų, o lapkričio 14-ąją jo aktorė Danutė Juronytė būtų šventųsi 85-ąjį gimtadienį. Garsių menininkų pora vienas paskui kitą iškeliavo prieš trejetą metų, tačiau nenutrūkstamą prisiminimų giją apie šeimynykščių švelniai mamute vadinamą močiutę ir senelį tęsia anūkės Eglė ir Kristina Lukšaitės.

Vaikystės vasaros

Į senelių namus, esančius netoli teatro, keturios anūkės – Eglė, Kristina, Mykolė ir jų pusseserė Joana užsukdavo po pamokų kone kasdien.

"Žinojome, kad ir kada užeitume, visada būsime laukiamos. Mūsų gyvenimai jiems buvo labai svarbūs. Jie ne tik aktyviai jais domėjosi, bet ir nuolat juose dalyvavo, tačiau, nors ir su dideliu moraliniu autoritetu, bet palaikydami pagarbų atstumą ir tikėjimą mūsų pačių gebėjimu rinktis. Ir senelis, ir mamutė su niekada su mumis, vaikais, nebendravo menkinamai, – visada pagarbiai", – prisiminimų seką pradeda Eglė.

Vasara. Senelių buto balkonas. Anūkės dar mažos. "Mergaitės, reikia nudažyti balkono virbus, – sakydavo mamutė, norėdama užimti mus veikla, prisimena Eglė. – Ir mes nuoširdžiai dažydavome į vandenį pamirkytais teptukais!" "Arba mamutė pripildavo didelį mėlyną dubenį vandens, duodavo puodelių, įvairių indų ir leisdavo turkštis, pliuškentis", – neapsakomą malonumą prisimena Kristina.

Man įspūdį darydavo jo platus emocinis diapazonas. Nereikėdavo žodžių, jis jausdavo, kad situacija jautri, ir nieko nesakydavo.

Vaikystės vasaros bėgo ir senelių sodyboje bei Šventojoje, kur ilsėdavosi aktoriai. "Kiekviena vieta savaip šventa, ne ta idiliška prasme, bet tuo, kad tai buvo laisvės erdvės, alternatyvios kasdienos rutinai ir leidžiančios atsitraukti nuo senelių gyvenimo prioriteto – gyvenimo teatre. Tiek sodyboje, tiek Šventojoje, nepaisant to, kad tai buvo aktorių stovykla, gyvenimas sukosi nebe apie išskirtinę svarbą turinčius darbo reikalus ir rūpesčius, bet apie mūsų bendrystę, ir mums buvo labai svarbu pamatyti, kad be teatro gali būti malonus ir kasdienis paprastas gyvenimas niekur neskubant ir džiaugiantis, kad esame kartu", – nostalgiškai prisimena Eglė.

Gyvenimo dėsniai ir praktiniai įgūdžiai joms buvo skiepijami nuo mažumės per žaidimą. "Žaidimo būdu su mamute išmokome daugybę dalykų. Ji sugebėdavo sudominti ir žaidimo forma pateikti ir išugdyti įgūdžius, kurie be to tebūtų buvusios tik nuogos pareigos. Mus anksti išmokė suleisti vaistus. Mano ir Mykolės mokymosi priemonė buvo asiliukas, o Kristinos – liūtukas", – sako Eglė. Jaunėlei anūkei Kristinai įstrigo "matematikos pamoka": "Mamutė aukštai keldama kojas žingsniavo per miško tako smėlį, rodydama man, kiek yra tas 1 m."

Skatino ir padėjo mokytis

Visos Zelčių anūkės lankė muzikos mokyklą. Kristina netgi norėjo studijuoti vokalą ir konsultavosi pas šviesaus atminimo Virgilijų Noreiką.

"Senelis norėjo mokytis dainuoti, bet per stojamuosius jo balsas dar nebuvo mutavęs, tad jo nepriėmė ir jis pasirinko aktorystės studijas. Senelių namuose grodavau pianinu. O pradinėse klasėse mamutė su manimi eidavo į visas fortepijono pamokas, sėdėdavo šalia ir užrašinėdavo pastabas. Yra išlikę šeši ranka rašyti sąsiuviniai", – muzikavimo pradžią pamena Kristina.

Eglė norėjo stoti į aktorinį. Senelis sakė: "Jeigu gali nestoti, nestok", bet padėjo ruoštis. Tik tam, kam buvo ruoštasi, įvykti nebuvo lemta – mergina per stojamuosius dalyvavo avarijoje žuvusios draugės laidotuvėse. Po to lankė solinio dainavimo pamokas, studijavo kalbą ir literatūrą, baigė praktinės filosofijos studijas.

"Kai sesė Mykolė įstojo į doktorantūrą, paskambinau ir sakiau: "Žinai, kas dabar džiaugtųsi labiausiai?" Kai baigiau studijas, tą patį pamaniau. Senelis sakydavo "Bravo mergaitės, bravo!" Ragino eiti pirmyn, toliau", – prisimena Eglė.

Seneliai anūkes mokė sužinoti savo galimybes, jas išpildyti bei neužsiimti niekais. O jeigu atžalas apnikdavo abejonės, kad eina ne tuo keliu, visapusiškai palaikydavo: "Jeigu nori įdėti daugiau darbo – padėsiu, nori keisti specialybę – palaikau, reikia konsultacijų – suteiksim." Jie mus palaikė, kad nesikankintume tame, kas yra iš tikrųjų kankynė. Mokė rasti kitą išeitį, rasti kažką kitą. Ar išsipildai? Ar nesi akligatvyje? Negrosi? Gerai, Tada kažkas kito", – viena kitą papildo savo gyvenimus kuriančios seserys.

Tarsi dvi kolonos

Seserys matė Danutę Juronytę spektakliuose "Šventežeris", "Ilga Kalėdų vakarienė", vaikiškuose spektakliuose, o senelio vaidinančio jau nebepamena, išskyrus L.Zelčiaus jubiliejui skirtą spektaklį "Šmėklų sonata". Išlikusi ir nuotrauka, kurioje šešiametė Kristina ant scenos sveikina senelį.

Vakarais jie kartodavo poemas arba vienas kitam skaitydavo Mačernį. Tuomet buitis išnykdavo.

"Jis mums buvo ir nepasiekiamas idealas, ir autoritetas. Man įspūdį darydavo jo platus emocinis diapazonas. Nereikėdavo žodžių, jis jausdavo, kad situacija jautri, ir nieko nesakydavo. Kartu žinodavai, kad jis užjaučia, supranta. O autoritetas išryškėdavo tuomet, jeigu kažkas vykdavo prieš vertybes. Užtekdavo kelių žodžių. Jie būdavo tokie svarūs savo vertybėmis ir atsakomybe prieš kitą, kad kartais vien žvilgsnis ar laikysena, išreiškianti moralinę poziciją, turėdavo itin stiprų poveikį", – dėsto Eglė.

Aktorius L.Zelčius išgyvendavo visus šeimos džiaugsmus labai asmeniškai. Domėdavosi, kaip sekasi jo studentams, – sustiprėjęs po ligos dėstė Aukštesniosios aktorinės mokyklos auklėtiniams meistriškumo pamokas. O mamutė, kaip juokauja merginos, buvo jų šeimos valdymo centras. Ji suspėdavo pasirūpinti anūkais, namais, vaidindavo ir pjesę parašydavo. Viskas jai klojosi savaime. Niekada nematė jos palūžusios, nors buvo sunkių akimirkų. Aktorė visada per gyvenimą ėjo iškelta galva. "Stiprybės etalonas. Netgi nepasiekiamas. Kartais norėdavosi suprasti, kas jos viduje vyksta. Jeigu kildavo rūpesčių, būdavo sunki situacija, ji mokydavo: "Galvą aukštyn, nenusileisk iki to. Žinok, kur tu eini", – sako Eglė. O Kristina priduria: "Būt kaip rėtis, tegul praeina pro tave." Jie abu kaip kolonos. Ir mamutė, ir senelis. Už kiekvieno glausdavomės savaip", – viena kitai antrina seserys.

Iš kur toji jų išmintis ir stiprybė? Veikiausiai atėjusi ir brandinta dar nuo vaikystės. Danutė Juronytė, tėvui palikus šeimą, rūpinosi dviem jaunesniais broliais. Jeigu vienas greičiau suvalgydavo savo ir brolio duoną, atiduodavo savąją alkanajam. "Toji programa jai liko visam gyvenimui. Ji – ta, kuri atsako, aukojasi gelbėtoja. Tai netgi lėmė jos vaidmenis. O jie buvo sudėtingi", – svarsto Kristina. L.Zelčius taip pat augo didelėje šeimoje. Abu pažino nepriteklių, sunkumus, bet turėjo svajonių ir atrado teatrą. O kokia romantiška judviejų pažinties istorija Panevėžio teatre! "Kai seneliai draugavo, važinėdavo vienas pas kitą į pasimatymus. Mamutė eidavo pas režisierių Juozą Miltinį prašyti leidimo išvažiuoti į Kauną. Tas klausdavo: "Kuris paskutinis važiavo? Jis? Gerai, dabar tavo eilė" ir išleisdavo, – juokiasi Eglė.

Tarp kasdienybės ir poezijos

L.Zelčius buvo sukaupęs didelę kolekciją istorinių knygų. Jis ne tik jas perskaitė, bet ir labai puikiai išmanė Lietuvos istoriją. Tiesa, tuo niekuomet nesipuikavo.

D.Juronytė visą gyvenimą tryško smalsumu ir mokėsi naujų dalykų. Automobilį vairuoti išmoko perkopusi per šešiasdešimt. Raudonu fordu savarankiškai nuvažiuodavo iki sodybos. O jos talentą išsinagrinėti mechanizmus iki smulkmenų ir gebėjimą suremontuoti buitinius prietaisus anūkės galėtų pagrįsti daugeliu pavyzdžių.

Joms įstrigusi ir kita – močiutės, kovojančios už teisybę ir žmogų, pusė. Netgi ir intensyviai dirbdama teatre ji rūpinosi kaimynų gerove. Ne vienam yra padėjusi priimti lemiamą sprendimą savo patarimu, gynusi nuo valdininkų savivalės. Senelis mokė pagarbos. Merginos pamena situaciją teatre, kai senelis pasakojo, kad susirinkimo metu salė šiurkščiai nutraukė šnekantį žmogų. Jam tai atrodė netoleruotina.

Ir vis dėlto nostalgiškiausi seneliai anūkių prisiminimuose – kartu skaitantys poeziją. Tai daug metų tęsęsis ritualas, kai jiedu vienas kitam vakarais skaitydavo eiles. "Vakarais jie kartodavo poemas arba vienas kitam skaitydavo Mačernį. Tuomet buitis išnykdavo", – į praeitį grįžta Eglė ir Kristina.

Seneliai išėjo vienas paskui kitą 2015 m.: vasario mėnesį –  D.Juronytė, o liepą – L.Zelčius. D.Juronytės sveikatai suprastėjus, ji buvo apsistojusi pas dukrą Dovilę. Du kartus per dieną sutartu laiku skambindavo L.Zelčiui. Šis nekantriai laukdavo. Kai ji nebeskambino, jis neklausinėjo, nes jautė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Berta

Berta portretas
Nuostabūs, nepakartojami žmonės-aktoriai. Ilgai prisiminsiu jų vaidintus spektaklius. Dabar, na nežinau, nesuprantu, bet nėra jausmų šilumos, išminties, kažko žmogiško šiuolaikiniuose spektakliuose. Man tai kažkokia makalynė. Zelčius ir Juronytė, mano jaunystės aktoriai. Tegul ilsisi ramybėje.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių