Gyvenimo prasmė ir džiaugsmas – knygose: J. Strielkūnui – 85-eri

„Štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Bocherso planetą“, štai gaudo korektūros klaidas sumontuotame savaitraščio puslapyje (turi taiklią medžiotojo akį), štai nesiskutęs, liūdnas traukia paryčiui per Kalvarijų turgų ieškoti atgaivos.

Visiems jis mielas, be ceremonijų kalbinamas“, – taip literatūros kritikas Valentinas Sventickas apibūdino poetą, vertėją, Nacionalinės (1996), „Poezijos pavasario“ (1991), Jotvingių (2001) ir daugelio kitų premijų laureatą Joną Strielkūną.

Beveik įprasta, kad žmonės, turintys meno polinkių, gyvena kitokį gyvenimą: ryškesnį, spalvingesnį, emocingesnį. Tačiau J. Strielkūno biografija stebėtinai paprasta.

Pirmieji kūrybos žingsniai

Gimęs Putauskų kaime, jis baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. Po mokyklos buvo įstojęs mokytis pedagogikos, tačiau mokslų nebaigė ir grįžo dirbti į Vabalninką – į laikraščio redakciją. Iš jos po trejų metų buvo pašalintas už apolitiškumą, kai pats dalyvavo ir aprašė Žolinės šventę.

Po šio nutikimo perėjo dirbti į „Panevėžio tiesą“ – tai galima vadinti vaikiškos Jono svajonės išsipildymu. Juk kažkada Panevėžys atrodė didžiausias miestas, o ir pastatą, kur pasirodydavo laikraščiai, iš kurių žmonės viską sužino, būsimas poetas gerai atsiminė.

Apie Vilnių ar Kauną vaikystėje net nemąstė, šie miestai atrodė tolimi, nepasiekiami, o Panevėžys – tikras miestas, iš kurio tėvai kartais parveždavo kiškio pyrago. Galiausiai J. Strielkūnas vis dėlto atkeliavo į Vilnių, čia jis praleido nemažą dalį savo gyvenimo ir 30 metų su pertraukomis dirbo leidinio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Sutapimas, kad tuo metu ten darbavosi nemažai iš Biržų krašto kilusių rašytojų.

Atsikraustęs į Vilnių, J. Strielkūnas neturėjo, kur apsistoti, tad laikinai gyventi jį buvo priėmęs poetas Paulius Širvys. Kaip tik čia, bendroje virtuvėje, jis susipažino su būsima žmona Janina, tuo metu studijavusia mediciną. Pora susituokė ir kiek vėliau persikėlė į Rašytojų sąjungos skirtą butą, kuriame pragyveno apie tris dešimtmečius ir užaugino porą vaikų.

Drauge: poetas su žmona Janina. Vilnius, 2004 m. / Z. Baltrušio nuotr.

Vertimai ir redagavimas

Nuo 1958 m. rajono laikraštyje pradėję rodytis eilėraščiai buvo pirmas žingsnis į penkiolika poezijos rinkinių. „Pradėjau rašyti apie tėviškės, namų ilgesį (lankydamas mokyklą jis gyveno Vabalninke, maždaug 15 km nuo namų, – aut. past.), pirmąją meilę ir buvau suniekintas, nusiųstas į komunizmo statybas, Volgos–Dono, Karakumų kanalus ir pan.“, – vėliau savo kūrybos pradžią atsiminė poetas.

Iš nevilties, kad jo poezija kitiems atrodo netinkama, bandė rašyti jaunatviškus romanus. Vėliau, jau sulaukęs brandaus amžiaus, prisipažino, kad proza – ne jam, sunku grįžti prie nebaigto teksto kitą dieną – jis atrodo esąs svetimas.

Prie redaktoriaus stalo prisėdo dar jaunystėje, paskatintas Vlado Šimkaus. Kiek vėliau prisiminė: „Ir nuvedė pas Reimerį (poetas Vacys Reimeris, leidinio „Literatūra ir menas“ vyr. redaktorius 1949–1969 m., – red. past.), kai atvažiavau į Vilnių. Reimeris – ai, sako, poetas, išsiblaškęs, dar ir nebaigęs aukštojo, korektūros nepaskaitys, na gal mėnesį bandomajam laikotarpiui... O kai pradėjau skaityti, skaičiau kažkiek metų.“ J. Strielkūnas buvo atidus kalbos redaktorius – klaidų ieškotojas, visada pastebintis netaisyklingai parašytą žodį, nors buityje buvo gana netvarkingas; vis dėlto savame chaose visada rasdavo kur ką padėjęs.

Nuo 1978 m. daugiausia užsiėmė vertimais: iš rusų, anglų, latvių, rumunų ir kt. kalbų. Vertė tokius rašytojus kaip Borisas Pasternakas, Janis Rainis, Fiodoras Tiutčevas, Ana Achmatova. Kai ką versdavo pats sau – dėl smagumo, be jokio užsakymo. Redakcijoje, atsilaisvinus vietai, perėjo į Eugenijaus Matuzevičiaus vadovaujamą grožinės literatūros skyrių, kur susipažino su vertėjo darbu: „Reikėjo versti tadžikų ar kitų „broliškų“ respublikų poetų eiles, kartais visišką šlamštą. Kai taip pasakydavau Eugenijui, jis nusijuokdavo: „O tu versk ir pagerink.“ Taip ir dariau, kad nors kiek žmoniškiau atrodytų.“

Vėliau, E. Matuzevičiui išėjus į pensiją, skyriaus vadovo pareigas perėmė J. Strielkūnas. Tai buvo aukščiausias jam, ne partijos nariui, įmanomas postas. Tačiau neapsikentęs nuolatinių raginimų stoti į partiją, J. Strielkūnas iš redakcijos kuriam laikui išėjo. Jį gelbėjo ir pragyventi padėjo tai, kad jau tada buvo atkreipęs į save leidyklos dėmesį kaip puikus vertėjas.

Kalbomis poetas susidomėjo anksti – kai tėvai nupirko vadovėlį, dar prieš prasidedant mokslams išmoko visus angliškus žodžius, tik, kaip pats vėliau juokėsi, nepamąstė apie transkripciją – žodžius tarė taip, kaip jie parašyti. Nustebo išgirdęs, kad stalas angliškai – tai visai ne table, o teibl.

R. Rakausko, A. Baryso nuotr.

Neviešoji gyvenimo pusė

Apie asmeninį gyvenimą J. Strielkūnas kalbėti nemėgo, daugiau yra pasakojęs tik apie vaikystę, jaunystės dienas. Apie giliau nei išorinis apvalkalas esantį pasaulį daugiausia galime suprasti iš eilėraščių. Interviu ar pasisakymų spaudoje negausu, nors apie jį ir jo kūrybą išleista net keletas knygų. Ko ilgėjosi, kuo žavėjosi ir kuo alsuodavo, dažnai galima išskaityti poeto ketureiliuose – būtent tokią eiliavimo formą jis labiausiai mėgo.

Reimeris – ai, sako, poetas, išsiblaškęs, dar ir nebaigęs aukštojo, korektūros nepaskaitys, na gal mėnesį bandomajam laikotarpiui...

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma gausybė J. Strielkūno rankraščių, daugumą vyro archyvo muziejui perdavė žmona Janina, – nuo pirmųjų paauglystės metais primargintų plonų sąsiuvinių iki jau sulaukus brandaus amžiaus sunkiai įskaitomu raštu prirašytų.

„Savo eilėraščius rašau ant paprastų lapų, kai naftos bazėje dirbau (kurį laiką J. Strielkūnas darbavosi Panevėžio naftos bazės buhalterijoje, nes buvo baigęs buhalterio kursus, – aut. past.), rašiau ant benzino kvitų, arba į sąsiuvinį rašau, ten juodraščiai, pribraukyta, pats neperskaitau kartais, o paskui perrašau į knygutę, kad nepamesčiau“, – yra pasakojęs J. Strielkūnas.

Keletą tokių visur kišenėje nešiojamų knygučių yra pametęs – tie eilėraščiai, deja, liks nežinomi. Eilės atsirasdavo tarsi iš nieko: yra sakęs, kad rašyti užsinori kaip valgyti, tuomet sėda ir greitai kažką parašo. J. Strielkūnas atsakingai žiūrėjo ne tik į korektoriaus, vertėjo, bet ir į poeto darbą, nepamiršdavo žodžio kirtį pasitikslinti žodyne, nes pats sakė, kad aukštaičių, iš kur pats buvo kilęs, kirčiavimas prastas.

R. Rakausko, A. Baryso nuotr.

Mažiau žinoma rašytojo pusė – humoro jausmas, kuris kartais išsiliedavo humoristinėmis eilėmis. Tiesa, šis jo bruožas liko mažai atskleistas, nes poetas tokių eilėraščių knygon nesudėjo.

Dėl draugiško, paslaugaus būdo jis buvo mėgstamas kitų rašytojų. Artimai bendravo su One Baliukone, Marcelijumi Martinaičiu, Romualdu Granausku. Kai kuriems iš savo bičiulių rašytojų yra parašęs eilių. Pavyzdžiui, P. Širviui yra paskyręs net keletą eilėraščių, vieną – sužinojęs apie jo mirtį.

Post scriptum

Iš vasaros rožių, iš rudenio purvo,

Iš pirmojo žiedo skaisčiausios šalies,

Iš speigo, kuris kaip degtinė nupurto,

Iš džiaugsmo beribio, kančios didelės,

Iš kūdikio juoko, iš kosulio sauso,

Iš mirkstančio javo, iš miestų grūsties

Aš kūriau eiles ir nė sykio neklausiau

Nei savo, nei jų būsimosios lemties.

Jonas Strielkūnas



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių