Iki galo jo taip ir nepažinome: V. Žalakevičiaus 85-mečiui

"Lietuvos kino istorijoje spalvingesnio ir prieštaringesnio žmogaus už Vytautą Žalakevičių nebuvo ir kol kas nėra", – įsitikinęs publicistas ir kino teoretikas Laimonas Tapinas. Kai jis paprašė režisieriaus nusakyti savo gyvenimo ir kūrybos esmę, V.Žalakevičius atsakė: "Aš visą gyvenimą kankinau save ir kitus, bet taip ir nepadariau nieko iš to, ką norėjau, galėjau ir privalėjau padaryti."

Šitas negailestingas ir savikritiškas savęs vertinimas daug kuo teisingas, o kartu... 1997 m., jau po režisieriaus mirties, išėjo knyga "Aš nežinau...", kurią sudaro keli V.Žalakevičiaus scenarijai, įvairių šalių kritikų straipsniai apie "Niekas nenorėjo mirti", Arvydo Juozaičio interviu su režisieriumi ir pluoštas V.Žalakevičiaus užrašų, paskaitų, pokalbių fragmentų (knygos sudarytoja Rasa Paukštytė). Režisieriaus kolega ir bičiulis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Almantas Grikevičius apie V.Žalakevičių sukūrė filmą "Pastabos gyvenimo būdo paraštėse" (2002). 2008 m. išleista publicisto, kino kritiko L.Tapino knyga "Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais". Tai kol kas išsamiausia šio menininko palikimo ir likimo studija.

Ką dar galima parašyti apie šią vieną prieštaringiausių asmenybių, keliančią aistringus ginčus ir barnius? Manau, iki galo mes jo taip ir nepažinsime. Jis padarė viską, kad mes išgirstume ir perskaitytume apie jį tik tai, ko jis pats norėjo.

Jis nemėgo duoti interviu, o dar labiau nemėgo filmuotis. Aš kartu su jo žmona ir dukra net dešimt metų įkalbinėjau duoti man interviu. O ir jam sutikus problemų netrūko. Valandinis pokalbis su režisieriumi V.Žalakevičiumi tapo viena sunkiausių mano laidų. Tačiau tai bene vienintelis išlikęs toks ilgas pasikalbėjimas su šiuo menininku. 1995 m. švenčiant filmo "Niekas nenorėjo mirti" 30-metį buvo surengtas tarptautinis kino forumas "Nesvarumo būklė", kuriame rodyti artimų režisieriaus bičiulių, net bendrakursių Aleksandro Askoldovo, Jerzy Hofmano, Martos Meszaros, Miloso Formano, Marleno Chucijevo, Andrzejaus Wajdos, Maciejaus Drygaso, Viktoro Turovo, Otaro Joselianio filmai, ir kai kurie jų autoriai net atvyko į Vilnių pasveikinti V.Žalakevičiaus. Apie renginį kūriau laidų ciklą. Norėjau padaryti dar vieną trumpą interviu su pačiu renginio kaltininku, tačiau V.Žalakevičius griežtai, net piktai, atsisakė: "Aš jau viską, ką norėjau, jums pasakiau."

V.Žalakevičius gimė 1930 m. balandžio 14 d. Kaune. Nepaisydamas įvairių savo talentų, baigiamojoje klasėje jis savo ateitį siejo su inžinerijos mokslais. 1948 m. padavė dokumentus į Kauno universitetą, kur dvejus metus Elektronikos fakultete studijavo radijo inžineriją. Tačiau netrukus išvyko į Maskvą mokytis kino režisūros. 1956 m. Vytautas įgijo režisieriaus specialybę, o jo mokytojai buvo J.Stalino numylėtiniai žymūs režisieriai Michailas Čiaurelis ir Grigorijus Aleksandrovas. Anot paties V. Žalakevičiaus, viena iš priežasčių, kodėl išvyko iš Lietuvos, – tai nuolatinis akylas jo stebėjimas. Juk jis buvo Nepriklausomos Lietuvos karininko sūnus. Apskritai daugelis mūsų režisierių būtent dėl šios priežasties atsidūrė toli nuo Lietuvos. Maskvoje buvo lengviau likti nepastebėtiems. Taip į kiną atėjo diplomato sūnus Raimondas Vabalas, kitas karininko sūnus A.Grikevičius. Visi geriausi to laikotarpio režisieriai. Sąjunginis kinematografijos institutas, nepaisant ideologijos, ruošė labai gerus profesionalus. O svarbiausia, rodė studentams filmus, kurių niekur kitur sovietų šalyje nebuvo įmanoma pasižiūrėti.

V.Žalakevičius kartą teisingai pastebėjo: "Niekas iš mūsų nepasirinko laiko ir vietos gimti." Kalbant apie to laikotarpio žmones, atminty iškyla Laimono Tapino žodžiai: "Apie tą visą pašėlusiai gabių žmonių kartą, kuri tiek daug galėjo ir tiek – negalėjo... Tai tragiška karta žmonių, kurie ėjo sukruvintos Lietuvos Golgotos keliais, klysdami, klupdami, vėl keldamiesi, ieškodami kiekvienas atskirai ir vis dėlto visi kartu nešdami ant savo pečių bendrą kartos kryžių. Ir nė vieno iš jų pergalių ir pralaimėjimų šiandien nepajėgsime suprasti, jei užmiršime, iš kokio laiko atėjo tie vyrai..." Ir visa tai, be abejo, vienaip ar kitaip paveikė jų gyvenimą ir kūrybą. Gal todėl jie taip anksti išėjo anapilin... Šiandien visi iki vieno režisieriai, kurie sukūrė mūsų kino aukso fondą, jau atgulė Antakalnio kapinėse. Būdami labai talentingi žmonės, jie buvo priversti kovoti už savo būvį, įrodinėti savo tiesas, ginti savo filmus, vaidytis su valdininkais ir kolegomis. Tuo laikotarpiu būta nemažai nešvarių dalykų: įskundimų, anoniminių laiškų, intrigų, paskalų...

Kine V.Žalakevičius debiutavo 1957 m. trumpametraže juosta "Skenduolis" pagal Petro Cvirkos novelę. Vaidino Algimantas Masiulis. Nuo tada prasidėjo jo bendradarbiavimas su aktoriumi. Vėliau draugystė nutrūko, nes A.Masiulis pasmerkė filmą "Niekas nenorėjo mirti", nedalyvavo jokiuose filmo metinių renginiuose, o kartu atmetė Mykolo Lokio vaidmenį. Beje, vieną įdomiausių savo kino charakterių.

Pirmas filmas, kuris privertė pastebėti lietuvišką kinematografiją, – 1960 m. pasirodžiusi novelių juosta "Gyvieji didvyriai". Ją kūrė Henrikas Šablevičius, Arūnas Žebriūnas, Marijonas Giedrys, Balys Bratkauskas, V.Žalakevičius, kuris kartu buvo ir filmo meno vadovas. Tai buvo pirmas lietuviškas filmas, nukeliavęs į tarptautinį festivalį. Pasakojama, kad kai jis buvo rodomas Karlovy Varuose, V.Žalakevičius pats asmeniškai nukirpo ketvirtąją, jo paties sukurtą, novelę, manydamas, kad ji tik trukdo filmo visumai.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Aciu
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių