Ir vėl ištiko „Kino pavasaris“: 10 filmų, kuriuos būtina pamatyti

Žurnalistės, vienos festivalio „Kino pavasaris“ tekstų autorių A.Podolskytės rekomendacijos

„Ankštumas“

(Closeness, rež. Kantemiras Balagovas, Rusija, 2017)

10-asis dešimtmetis, Nalčikas. Centre – žydų šeima, turinti du vaikus – 24-erių Ilaną ir jos jaunesnįjį brolį. Būtent jo sužadėtuvių ceremonija tampa išbandymų momentu šeimos, kuri visur jaučiasi tarsi svečiai, gyvenime. Musulmonų miestas jiems yra svetimas. Tai šeimos drama, kuri sulipdyta iš K.Balagovo vaikystės atsiminimų (veiksmas vyksta jo gimtajame mieste), todėl viena šio filmo stiprybių yra autentiškumas. Negaliu pamiršti Daryos Zhovner puikiai suvaidinto personažo Ilanos. Jai pavyko sukurti maištingo būdo ir be galo jausmingą heroję.

Buhalteriją į kiną iškeitusiam 26-erių režisieriui iš Šiaurės Kaukazo plojo visi Kanai. Namo tuščiomis jis negrįžo – gavo kino kritikų asociacijos FIPRESCI apdovanojimą. Ploju ir aš.

„Fokstrotas“

(Foxtrot, rež. Samuelis Maozas, Izraelis, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 2017)

Laisviausiai kritikuojame tuos, kuriuos labiausiai mylime, o prie pašalinių esame lyg avinėliai. Sutinkate? Panašiai yra S.Maozui, Izraelio kino kūrėjui, kuris pila druskos ant neužgijusių (ir galbūt niekada neužgysiančių) žaizdų. Po didinamuoju stiklu – privalomoji karinė tarnyba, Holokausto traumos, o jei plačiau – Izraelio visuomenė. Tačiau leistis į kelionę įdomu: temų svarbą subalansuoja netikėti vingiai, ironija ir meninė raiška.

Besidomintiesiems šios šalies kinu sufleruoju, kad dėmesį atkreiptų į Izraelio ir Palestinos konflikto padarinius permąstantį dokumentinį filmą „Į Vakarus nuo Jordano upės“ („West of The Jordan River“, 2017) ir vaidybinį „Ilgesys“ („Longing“, 2017). Pastarųjų režisieriai – Amosas Gitai ir Savis Gabizonas – yra didelį autoritetą turintys kino meistrai, su kuriais bus galima pasimatyti festivalyje.

„Tyli naktis“

(Silent Night, rež. Piotras Domalewskis, Lenkija, 2017)

Kūčioms Adamas vyksta namo. Jis, kaip ir jo tėvas bei dėdė, dirba užsienyje. Važiuoja su gražiomis žiniomis – jo žmona laukiasi ir su svajone susikurti laimingą gyvenimą svetur. Tačiau tik atvykus namo viskas tarytum apsiverčia.

Dar viena šeimos drama ir debiutas. Tik „Tyli naktis“ dėl komiškų scenų kiek linksmesnė nei „Ankštumas“. Tačiau tai anaiptol ne komedija – juokingai graudus filmas, kurį žiūrint užklups jausmas, kaip tai pažįstama. Lenkija juk netoli. P.Domalewskis, kuris taip pat atvyks į Vilnių, kelia svarbius klausimus apie emigracijos padarinius ir šeimą, kurios pasirinkti negalima. Dar viena šio filmo stiprybė – aktorių vaidmenys.

„Migruojantys žmonės“

(Human Flow, rež. Ai Weiwei, Vokietija, Kinija, JAV, 2017)

Pabėgėlių krizė yra tarsi lietuvių emigracijos tema. Atrodo, kiek galima apie tai kalbėti? Atsibodusi iki negalėjimo, todėl labai gali būti, kad šio filmo nepastebėsite. Tačiau šis kinų menininko ir aktyvisto Ai Weiwei kūrinys – ne televizinė dokumentinka ar žinių reportažas. Tai kelionė po 23 pasaulio šalis ir platesnį žvilgsnį mėginanti pasiūlyti vizualinė patirtis. Manau, jo dokumentinis filmas atneš įdomių minčių ir įkvėps.

„Sengirė“

(The Ancient Woods, rež. Mindaugas Survila, Lietuva, 2017)

Gamtinės dokumentikos kūrimas – prabanga ne tik dėl reikalingų techninių resursų, kurie kainuoja įspūdingas sumas. Ji reikalauja laiko – palapinėje vienam gali tekti praleisti 24 valandas – supratimo ir kantrybės. Lauk nelaukęs – norimas gyvūnas gali nepasirodyti. Taigi dėl šių priežasčių „Sengirė“ yra ryškus įvykis lietuviškame kine, kurio neverta praleisti. Režisieriaus ir gamtininko pastangos (apie šį filmą gamtininkas M.Survila svajojo nuo penktos klasės) buvo palankiai įvertintos didžiausiame pasaulio tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje IDFA. Lietuvoje jis uždarys „Kino pavasarį“. Jei pavargote nuo žmonių veidų, plepalų ir problemų, leiskitės į pasivaikščiojimą po tūkstančius metų menančius Lietuvos miškus ir susipažinkite su jų gyventojais. Tikiu, kad pailsėsite.

Žurnalistės ir režisierės J.Janavičiūtės rekomendacijos

„Dovlatovas“

(Dovlatovas, rež. Aleksey Germanas Jr., Rusijos Federacija, Lenkija, Serbija 2018)

Bene tiesiai iš Berlyno kino festivalio atkeliavęs A.Germano jaunesniojo filmas, kur jo dailininkė ir kostiumų dizainerė Jelena Okopnaja pelnė „Sidabrinį lokį“ už išskirtinį meninį indėlį. Jo centre garsus rusų rašyto Sergejaus Dovlatovo gyvenimas. Jis kartu su draugu Josifu Brodskiu bandė nepasiduoti sovietinei sistemai, nes nenorėjo paminti savo talento ir žmogiškojo orumo (tačiau jo gyvenimas susiklostė kiek kitaip nei Brodskio...). Istorija nukelia į praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį, tuometį Leningradą. Lyriškame ir melancholiškame elegantiškai surežisuotame filme aprėpiamos šešios rašytojo gyvenimo dienos, kupinos intelektualių tylių pokalbių virtuvėse, uždaruose slaptuose vakarėliuose.

„Floridos projektas“

(The Florida Project, rež. Seanas Bakeris, JAV, 2017)

Ko gero, laukiamiausias festivalio filmas, todėl negalime jo tiesiog neįdėti į savo rekomendacijų sąrašą. Amerikiečių režisieriaus S.Bakerio, geriausiai žinomo po jo filmo „Mandarinas“ („Tangerine“, 2015), kuris visas buvo nufilmuotas „iPhone’u“, naujausias filmas pasakoja apie maištingą mamą Hali ir jos šešiametę dukrą Muni, kurios gyvena motelyje Floridoje visai šalia „Disney World“. Muni nerūpi realybė, ji dūksta su kitais vaikais padaužomis. Ryškių ir kontrastingų spalvų prisodrintas filmas perkelia į išdykėlės susikurtą vidinį pasaulį. Viskas skamba smagiai, tačiau mama, kad galėtų išlaikyti dukrelę, priversta ieškoti pavojingų darbų ir sprendimų. Mergaitės mamą įkūnija lietuvė Bria Vinaitė, kurią režisierius visai netyčia pastebėjo instagrame. Filmo seanse Vilniuje dalyvaus pats režisierius ir lietuvė aktorė. Patekti bus
sunku...

„Laukiniai berniukai“

(The Wild Boys, rež. Bertrand‘as Mandico, Prancūzija, 2017)

Vienas festivalio filmų radinių. Filmas prasideda XX a. pradžioje Prancūzijos saloje, kur šeši paaugliai iš gerų šeimų įvykdo barbarišką nusikaltimą. Tėvai juos atiduoda į keisto kapitono rankas, kuris plukdo berniukus į negyvenamąją salą perauklėti. Labai greitai laive kyla maištas. Pasiekus nedidelę salą, berniukų laukia dar didesni nuotykiai – keisčiausi augalai ir juos perauklėti pasiryžusi daktarė. Įtampa auga ir viskas ima keistis... Debiutinis menininko B.Mandico filmas papirks savo energija, pasaulio unikalumu, susipinančių skirtingų kino formų gausa, sinefiliškumu ir netikėta drąsia pozicija lyčių klausimu...

„Krankliai“

(Ravens, rež. Jensas Assuras, Švedija, 2017)

Ko gero, vienas estetiškiausių festivalio filmų. Jis perkelia į 1980-ųjų Švedijos provinciją. Agne prižiūri kaimo ūkį. Jis svajoja jį perduoti vyriausiam sūnui, tačiau paaugliui daug įdomiau tyrinėti paukščius ir važinėti dviračiu su mergaite iš Stokholmo. Agne per sunku susitaikyti, kad sūnus nenori perimti ūkio, tad jis mėgina jį perlaužti, gėdina ir provokuoja kaltės jausmą. Aklą užsispyrimą keičia beprotybė…

Jau ne kartą kine matytas siužetas – tėvo ir sūnaus santykiai, bet šį kartą toks naratyvas suskamba visiškai naujomis natomis. Įspūdingi, tačiau kartu ir minimalistiniai švedo operatoriaus Jono Alariko kadrai ir lėtas filmo ritmas sukuria atšiaurią, bet kartu ir savitą poetinę filmo visatą.

„Ava“

(Ava, rež. Léa Mysius, Prancūzija, 2017)

Dievinate coming-of-age žanrą, bet „Lady Bird“ pasirodė meh? Būtinai pažiūrėkite „Avą“. Trylikametė Ava su mama vasarą leidžia Atlanto vandenyno pakrantėje. Ava serga nepagydoma akių liga ir tai turbūt paskutinė vasara, kada ji dar gali šiek tiek matyti. Jos mama pasirenka elgtis taip, tarsi viskas toliau tekėtų įprasta vaga ir kad su dukra drauge praleistų geriausias vasaros atostogas. Tačiau Ava su situacija dorojasi savaip. Vieną dieną ji pavagia didelį juodą šunį, kuris priklauso paplūdimio griuvėsiuose besislapstančiam vaikinui… Vasara pasisuka netikėta linkme. Avai ji bus įsimintiniausia. Sodrus, gyvas, laisve trykštantis ir kartu komiškas moteriškas kino debiutas 35 mm juostoje.