Istorijos detektyvas V. Savukynas istoriją atranda iš naujo

Kunigaikščiai ir XX a.

Tai jau šeštas laidos sezonas – ji televizijos eteryje pasirodė prieš penkerius metus. "Tuo metu pastebėjau, kad Lietuvos istorijos laidų televizijoje jau nebėra, o istorijos, jos suvokimo poreikis tikrai egzistavo. Todėl mintis Lietuvos istoriją papasakoti įdomiai ir atvedė prie "Istorijos detektyvų", – apie laidos gimimą pasakoja jos sumanytojas V.Savukynas.

Laidos parodė, kad lietuvius labiausiai domina dvi istorinės epochos: XIII–XIV a., kai Lietuva buvo didelė valstybė užkariautoja ir ją valdė didieji kunigaikščiai, bei XX a. nepriklausoma Lietuva ir sovietmetis. "Kurdamas laidas, turėjau nuo kažko pradėti, o pradžia yra XIII a., kai susikūrė Lietuvos valstybė. Aš galvojau, kad viena tema bus iš XIII a., kita – iš XX a. Tačiau labai greitai supratau, kad tai bus labai sunku, nes jeigu nori įsigilinti į istoriją, į tam tikrą laikotarpį, turi skirti visą savo dėmesį. Jeigu šokinėji nuo vieno laikotarpio prie kito, gali greitai išprotėti, nes daug faktų, daug aplinkybių, daug viso kito. Viso XIII a. amžiaus sudėti į vieną laidą tiesiog neįmanoma", – pasakoja V.Savukynas.

Jeigu šokinėji nuo vieno laikotarpio prie kito, gali greitai išprotėti, nes daug faktų, daug aplinkybių, daug viso kito. 

Lietuvos viduramžių istorijai daugiausia buvo skirti pirmasis ir antrasis laidos sezonai. Dabar istorijos detektyvas V.Savukynas atsigręžė į XX a. "Tai yra ir nepriklausoma Lietuva, ir projektas apie partizanus ir jų vaikus. Partizanų vaikai, tiesą pasakius, Lietuvoje yra užmiršta tema. Buvo partizanų, kurie turėjo šeimas, kurie turėjo vaikų, tačiau išėjo į mišką ir paaukojo viską, kas brangiausia. Tai yra, jie žinojo, kas laukia jų šeimos ir jų vaikų. Štai dabar kalbinu partizanų vaikus, anūkus – kalbamės apie jų patirtis", – dalijasi laidos autorius.

Valstybės pamatai

V.Savukynas neslepia, kad kuriant reportažą reikia surinkti daug medžiagos – skaityti knygas, dokumentus, susitikti su įvairiais žmonėmis ir istorikais.

"Viskas vyksta žingsnis po žingsnio. Iš tiesų aš esu baigęs Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Pabaigęs studijas skaitydavau knygas apie Lietuvos istoriją ir tikrai žinau daugiau negu vidutinis lietuvis, bet kai pradėjau kurti "Istorijos detektyvus", iš naujo atradau XIII–XIV a. Daug kam atrodo, kad iš to laikotarpio yra kelios istorijos, bet kai analizuoji giliau, pamatai žymiai platesnį vaizdą ir, jei dar pridedi archeologijos, etnologijos, kalbotyros duomenų, iš tiesų gali pasinerti į nuostabų šių amžių gyvenimą. Dabar taip pat domiuosi XX a. 7–9 dešimtmečių Sovietų Sąjunga ir pasauline tuo metu buvusia sistema – tie įvykiai ir tendencijos atsikartoja ir šiais laikais. Istorijos, nesenos, apie 50 metų, pažinimas padėtų geriau suprasti šiandienos pasaulį. Tokiam projektui aš dar ruošiuosi", – atvirauja jis.

Kalbėdamas apie pamatus, ant kurių pastatyta šiandienos Lietuva, istorijos aistruolis įsitikinęs, kad valstybei pagrindus padėjo XIX a. šviesuoliai – Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius ir kiti. "Ši karta pasakė, kad lietuvis yra tas, kuris lietuviškai kalba, ir taip gimė Lietuva. Be abejo, Vasario 16-osios aktas yra ne tik istorinis, bet ir labai svarbus dabartinei mūsų Lietuvai. LDK istoriją reikia žinoti, mokėti pasisemti jėgų iš jos, tačiau kalbant apie modernią – dabartinę – Lietuvą, jos pradžia yra XIX a. Steigiamasis Seimas, kuris padėjo demokratinės Lietuvos pagrindus, ir 1926 m. perversmas, kuris nebuvo labai šviesus įvykis, tačiau svarbus, nes Antano Smetonos režimas suformavo visą prieškario Lietuvos vaizdinį. Vėliau tragiški dalykai – okupacija, pokario pasipriešinimas, kuris parodė, kad Lietuva nesutiko savarankiškai inkorporuotis į Sovietų Sąjungą", – apie svarbiausius mūsų tautinį identitetą sukūrusius istorijos momentus kalba V.Savukynas.

Optimistiška ateitis

V.Savukynas sako galvodamas apie ateities Lietuvos prognozes norįs laikytis optimistiško scenarijaus.

"Pesimistinio varianto nesakysiu – tegul kiekvienas skaitytojas susigalvoja pats. Bet aš geriau pasakysiu, kokią Lietuvą po kelių dešimtmečių – 2040 m. – norėčiau matyti ir kokia ji turėtų būti. Aš norėčiau ją matyti mažiau susiskaldžiusią ir mažiau paskendusią tarpusavio rietenose, o labiau susitelkusią ir žinančią savo tikslus. Visuomenę, kuri yra užsiėmusi kūryba, o ne skaldymu ir ne įvairiausių priešų ieškojimu. Manau, kad kai tą pasieksime, tikrai pagerės ir materialinis gyvenimas, ir atmosfera, ir daugelis norės sugrįžti į Lietuvą, nes čia bus tiesiog gera gyventi", – viliasi žurnalistas.

Partizanų vaikai, tiesą pasakius, Lietuvoje yra užmiršta tema.

"Antra vertus, manau, kad 2040 m. Vladimiro Putino Rusijoje nebus – tai labai tikėtina – ir manau, kad jo vietą užims ne dar blogesnis, bet demokratiniu keliu suksiantis ir imperinių ambicijų atsisakysiantis prezidentas. Tada su tokiu kaimynu bus galima sugyventi, nes žinome iš XX a. istorijos, kad kai Rusija yra agresyvi, jai ir kitiems autoritariniams režimams negalima nuolaidžiauti", – neabejoja V.Savukynas.

Laidos autorius tiki ir puikių Lietuvos santykių su Lenkija, Latvija perspektyva, nepamiršta pridėti ir Baltarusijos. "2040 m. šioje šalyje Aleksandro Lukašenkos irgi tikriausiai nebus. Tikiu, kad į Baltarusiją ateis ne dar blogesnis lyderis, bet suprantantis, kad būtent orientacija į Vakarus jiems atneš didesnę sėkmę, nei išliekant prielipomis prie Rusijos. O ir pati Rusija paleis Baltarusiją", – puikiai nuteikiančiomis santykių su kaimynais prognozėmis dalijasi V.Savukynas.