Įveikus pirmosios knygos slenkstį

Lietuva – rašytojų žemė, ir neatrodo, kad situacija žadėtų keistis. Pernai į Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą Pirmosios knygos konkursą buvo atnešta 24 poezijos ir 30 prozos rankraščių. Pirmosiomis kovo dienomis istorija kartosis: sąjungos leidykla tradiciškai lauks autorių, nešinų pirmosiomis knygomis.

Kaip jaučiasi rašytojas, nešdamas savo kūrybą į Pirmosios knygos konkursą ir jau išleidęs savo pirmąją knygą? Apie tai – pokalbis su pastarųjų pirmųjų knygų kūrėjais poete Jurgita Jasponytė (J.J.), išleidusia rinkinį "Šaltupė", ir prozininku Tomu Vaiseta (T.V.), knygos "Paukščių miegas" autoriumi.

– Maždaug prieš metus buvote pakeliui į Pirmosios knygos konkursą. Dabar ne tik esate knygos autorius, bet ir spėjote sulaukti gerų įvertinimų. Kaip pasikeitė literatūrinė ir žmogiškoji savijauta per tuos metus?

J.J.: Turbūt išėjus knygai jaučiuosi gerai, nes dar prieš metus, ruošiant rankraštį, buvo kilę klausimų – o gal nereikia? Kitas momentas, susijęs net ne su knyga, su tekstu: jeigu tu jį dedi į knygą, viešini, vadinasi, tu jį leidi interpretuoti taip, kaip kam norisi, rasti tai, kas ko ieško. Ir tai nereiškia, kad skaitytojas būtinai užčiuops būtent tai, ką pasakei tu. Gal ir taip, bet gal ir ne visada.

T.V.: Pasikeitė taip, kaip turbūt pasikeičia kiekvieno žmogaus savijauta, kai jam pasiseka įgyvendinti kokį tikslą. Bet ne daugiau. Ir, aišku, tai sukūrė įvairių smulkių nemalonumų: kažkas sužinojo, kad turiu literatūrinių ambicijų ir dabar žiūri į mane su sunkiai slepiama pašaipa, kitam atrodo, kad kas jau kas, o aš tikrai nevertas būti už tą knygą kaip nors įvertintas, dar iš kitų jaučiu, kad antrajai knygai būtų iškelti dideli lūkesčiai, ir baisu juos nuvilti. O iš viso šito susilipdė supratimas, kad rašymas, toks labai asmeniškas, intymus, vienatvės malonumo kupinas reikalas, turi viešas pasekmes.

– Ar labai svarbu jaunam žmogui išleisti pirmąją knygą? Kaip jums atrodo, kokia grėsmė kyla atmetus gerą rankraštį ir kokia – išleidus blogą rankraštį?

J.J.: Aišku, kad abu variantai – kraštutinumai ir abu jie blogi. Bet jeigu klausi, kuris iš jų blogesnis, tai turėti gerą rankraštį, kuris nebus išleistas. Taip atimama esminė galimybė ir iš knygos, ir iš žmogaus. Nes pirmuoju atveju – jei išleidžiama silpnesnė knyga – iš klaidų galima mokytis, galima kažką keisti... Atskiras klausimas – kaip žmogus sureaguos į aršią pirmosios knygos kritiką. O kad dėl kritikos visai nerašytų – nežinau, ar taip gali būti. Sprendžiu pagal save, nes rašau negalvodama apie publikacijas, kritiką – neturėdama atsakymo į klausimą kodėl. O paskui jau su tekstais atsitinka tai, kas atsitinka, – negi aš juos laikysiu sau, ar man jų reikia? Nebent, kol rašau. Prisimenu, kai prieš keliolika metų dirbau vienoje bibliotekoje ir vedėjai prasitariau, kad rašau, ji iš karto pasakė: tu turi publikuotis, tu turi dalytis. Iki šiol tai prisimenu kaip esminį dalyką. Žodžiu, rankraštis, kad ir silpnesnis, turi būti išleistas.

T.V.: Tiems, kuriems knygos rūpi ir kurie turi ambicijų rašyti, – labai svarbu. Kitų žmonių priimamas sprendimas leisti knygą reiškia, kad tu trumpam išsivaduoji iš ankšto narciziškumo kalėjimo – tai, ką rašai, turi bent minimalią vertę ir kitiems. Aišku, jei knygos išleidimo faktą priimsi neadekvačiai, tuoj pajusi, kad atsidūrei dar ankštesniame narciziškumo kalėjime. Bet tai jau kita istorija. Gero rankraščio atmetimas turi tik vieną grėsmę – bus parašytas dar geresnis rankraštis. Daug daugiau grėsmių kelia blogo rankraščio išleidimas, nes tai gali išleisti grafomanijos džiną iš butelio.

– Amžini ginčai, kokia turi būti literatūra – vienų požiūriu, ji neišvengiamai turi būti visuomeniška, sociali, bendruomeninė. Kiti gi gina dramblio kaulo bokšto teoriją ir sako, kad menas, taigi ir literatūra, – paskutinė individualizmo užuovėja. Kam pritariate jūs, o gal turite ypatingąją nuomonę?

J.J.: Aišku, kad žmogus yra individas, ir aišku, kad jis vis tiek yra visuomenėje, jis negali absoliučiai atsiriboti. Jeigu jau jis atsiriboja, jis ir turi nieko neskelbti, niekam nerodyti, sėdėti apsikabinęs savo tekstus, ir tiek, tik kokia viso to prasmė?

T.V.: Ypatingosios nuomonės neturiu, bet manau, kad literatūra, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, gali būti ir visuomeniška, ir individualistinė, ir palaikanti vyraujančias kultūrines nuostatas, ir kontrkultūrinė, ir t. t., nes kuria konkretus žmogus, o ne kolektyviniai vienetai, ir tas konkretus žmogus nusprendžia, ką jis nori sukurti. Man patinka socialinės kritikos literatūra, kol ji netampa plikomis deklaracijomis, ir radikaliai estetizuota literatūra, kol pajėgiu suprasti, ką autorius nori pasakyti. Vienintelė sąlyga, kurią kelčiau individualizuotai literatūrai, – tai komunikacijos su kitais būtinybė.

– Jūsų kūryba atvirai individualizuota, atsiribojanti nuo visuomeniškumo idėjų, anot Henriko Radausko, "nestatanti namų, nevedanti tautos". Tačiau skaitytojų tauta jūsų kūrybą sutiko ir priėmė kaip labai savą. Čia daugiau paradokso ar dėsningumo? Kur to šaknys?

J.J.: Mums visiems nuolat norisi galvoti, kokie mes esame išskirtiniai, bet iš tikrųjų – ir taip, ir ne. Kad to, kas parašyta, neatpažintų kitas žmogus, turi būti siaubingai išgalvota, turi būti nesusiję su jokia realybe – ne tik su tavo, rašytojo, asmenine realybe – su jokia... Taip, mano tekstai, kaip minėta, individualizuoti, bet juose skaitytojai daugelį dalykų atpažįsta kaip savo. Taip ir yra, tai – mano, o kartu – ir jų. Manau, kad žmogaus mąstymas, prigimtis yra būtent tokia – būti skirtingiems ir suprasti vieniems kitus. Pažiūrėkim: skirtingose tautose, kurios gyvena skirtinguose kontinentuose, randasi tie patys archetipai. Vadinasi, žmonėms tiesiog būdingas mąstymo panašumas. Ir poezijos suvokimo panašumas, kad ir kokia skirtinga ir individualizuota ji būtų. Ir išėjus knygai aš tarsi gaunu patvirtinimą, kad žmones pasiekia tai, ką galvojau.

T.V.: Baimę kelia rašantieji knygas tam, kad vestų tautą. Tautos vedlių kūrybą atskirčiau nuo to, kas, mano supratimu, yra visuomeniška literatūra – kalbėjimas apie svarbius ar, autoriaus nuomone, turinčius būti svarbius visuomenės reiškinius, procesus, idealus, vertybes, jų stoką ar perteklių. Autorius čia kalbasi, ginčijasi, barasi, bamba, virkauja, guodžiasi, bet tik jau ne kviečia eiti paskui jį. Šia prasme nustebau, kad jūs pavadinote tą pirmąją mano knygą "atsiribojanti nuo visuomeniškumo idėjų", nes jei ir turėjau kokį sumanymą, tai tik priešingą. Juk kitu atveju net neturėčiau kaip pateisinti savo sprendimo imtis istorinių siužetų, apeliuoti į bendrą atmintį ir patirtį.Tai galiu daryti tik aiškiai parodydamas, kad priklausau šiai visuomenei ir man rūpi, kas su ja darosi.

– Egzistuoja smagus posakis, kad labiausiai rašytoją atskleidžia ne pirmoji, o antroji knyga. Ar sutinkate?

J.J.: Neturiu atsakymo, nes manau, kad kiekvienas atvejis skirtingas. Gal tai lemia ir rašytojo amžius – tarkim, nuo mokyklinės kūrybos, jeigu ji sugulė į pirmąją knygą, turbūt būtina nueiti tolyn. Pavyzdžiui, man padarė įspūdį Antano Šimkaus antroji knyga, visai kitokia, negu pirmoji, yra ir daugiau tokių atvejų. O mano atveju... Dažnai girdime posakį, kad knyga, ir nebūtinai pirmoji ar antroji, yra tarsi etapas, kurį reikia peržengti ir eiti toliau. Aš to nejaučiu. Išėjus mano knygai, aš nejaučiu, kad norėčiau nuo jos atsiplėšti ir daryti kažką visai kito. Apskritai, atsakymo į klausimą, kaip turėtų būti, nėra. Aš rašau antrą knygą ir nežinau, kaip turi būti, kaip ir nežinojau rašydama pirmą.

T.V.: Lietuvoje (gal ir kitur) tai ne smagus posakis, o tiesiog principas, kurį galėtume pavadinti antrosios knygos dogma arba dar kaip nors. Kiek esu klausęs ir girdėjęs, tai šiuo principu vadovaujasi nemažai literatūrą rašančiųjų, vertinančiųjų ir skaitančiųjų, todėl pats gali kiek nori apsimesti esąs abejingas tam, kad būsi vertinamas tik iš antrosios knygos, bet tai yra tapę gana aiškiu orientyru daugeliui. Kai tik pradedi rašyti tam, kad būtum publikuotas (taigi ir skaitomas, ir vertinamas), iš karto papuoli į tam tikrų rašytų ir nerašytų kultūros taisyklių lauką (net kai garsiai deklaruoji, kad jas laužai). Šia prasme pirmoji knyga paklūsta taisyklei, kad tai yra iniciacija, kaip antroji knyga – tikrojo vertinimo taisyklei. Bet kartu literatūrinis gyvenimas yra toks gaivališkas, kad bet kokios taisyklės tik padeda mums susikurti tvarkos iliuziją, o iš tikrųjų nutinka labai įvairiai: autorius gali būti parašęs dešimt knygų ir niekaip niekur nesiinicijuos, kitas bus parašęs dešimt knygų ir tik tada inicijuosis, trečias atsiskleis tik su ketvirta knyga, o ketvirtas parašys vieną vienintelį šedevrą ir dings amžiams iš skaitytojų akiračio. Juk literatūros istorijoje žinomi visi šie atvejai. Ir būtent šitas žinojimas, nepaisant visų taisyklių, leidžia rašyti toliau, net ir suprantant, kad prieš antrąją knygą yra išaugę lūkesčiai.

– Šį pokalbį skaitys ne vienas jaunas žmogus, turintis rankraštį ir abejojantis: verta ar ne atiduoti leidyklai. Ką jam patartumėte?

J.J.: Jeigu jau žmogus rašo, jeigu turi parengęs rankraštį, aišku, kad jis jį bet kokiu atveju turi nešti. Bet labai gerai ir labai naudinga šalia turėti kokį nors žmogų, kuris patartų – arba sustiprintų, arba patartų palaukti. Kita vertus, pats konkursas irgi yra tam tikras barometras – ten yra komisija, ji perskaitė, ji nusprendė – tavo kūrybą dar kartą kažkas be tavęs patikrino. Šiuo aspektu aš pripažįstu autoritetą: jeigu aš vertinu, ką rašo tas žmogus, vadinasi, jis sugeba pajausti ir suprasti, ką rašau aš. Ir kitas dalykas, kaip jau minėjau atsakydama į kitą klausimą, – laiko faktorius. Parašytas rankraštis turi tapti knyga, antraip gali ir pavėluoti. Viskas turi vykti savo laiku.

T.V.: Jei tik yra noro nešti rankraštį, visada verta. Tave supantys artimieji, draugai, pažįstami niekada nebus tokie sąžiningi kūrybos vertintojai kaip tavęs nepažįstantys ir visą gyvenimą literatūrai atsidavę asmenys, o būtent tokie yra žmonės, dirbantys leidyklose. Tiesa, tik gerose leidyklose. Deja, apsispręsti, kas yra gera leidykla, gali tik kiekvienas asmeniškai ar patarus kam nors autoritetingam.

– Jeigu tiesa, kad pirmoji knyga – dažniau įvykis asmeniniame autoriaus nei viešajame literatūros gyvenime, ar nesureikšminame pirmosios knygos konkurso? Kokia jo vieta literatūros procese?

J.J.: Galvoju, ar galiu išskirti tą konkursą – ar knygos, išėjusios Pirmosios knygos konkurse, yra kitokios, negu kitur išleistos pirmosios knygos. Nežinau, knyga yra knyga.

T.V.: Pirmosios knygos konkursas išleidžiamoms pirmosioms knygoms iš anksto yra sukūręs kitokį vertinimo lauką nei tas, į kurį pakliūna kitų leidyklų išleidžiamos knygos. Joms a priori yra užtikrintas didesnis dėmesys. Be to, nemažai šiuo metu garsių ir pripažintų rašytojų taip pat pirmąją knygą išleido šioje serijoje, todėl natūralu, kad ieškantieji naujų talentų pasidomi konkursu. Nemanau, kad konkursas yra sureikšmintas – yra tam tikra dalis skaitytojų, kuriems literatūra įdomi kaip procesas, o kartu – ir nauji, švieži, dar ne visai susiformavę, todėl viltis ir atlaidumą žadinantys autoriai. Sekdamas pirmąsias knygas, gali šį poreikį bent iš dalies patenkinti. O apskritai ieškoti naujų genijų ir peikti "niekam tikusią" jaunąją kartą yra to paties labai seno kultūrinio žaidimo pusės. Mes jį ir žaidžiame toliau.