K. Sabaliauskaitė – apie kūrybos ir išsilavinimo paslaptis

Neseniai Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje su skaitytojais susitikusi rašytoja "Kauno dienai" atskleidė aplinkybes, kuriomis pati kuria, ir įvardijo, ką privalu žinoti kiekvienam išsilavinusiam asmeniui.

– Kokias knygas mėgstate skaityti pati?

– Mano skaitymo įpročiai yra gana sudėtingi ir padiktuoti to, kad pati esu rašytoja. Kai rašau knygą, visąlaik laikausi vienos taisyklės – neskaitau kitos grožinės literatūros. Tai man yra didžiulė kančia. Bet paaiškinsiu kodėl. Kadangi turiu labai išlavintą klausą kalbai, tai, jeigu skaitau knygą ir ji yra gera,  knyga kaip muzika pasąmonės lygiu pagauna ir gali persiduoti visas jos stilius. Kaip žmogui, kuriančiam muziką, man yra būtina absoliuti tyla. Tačiau tuo metu skaitau daug negrožinės literatūros. Tai gali būti istorinės, mokslinės knygos, susijusios su aprašomuoju periodu. Kai baigiasi pats rašymo procesas, būna išdygusios knygų krūvos, kurias dovanojo kiti rašytojai, ir tos, kurias pasižymėjau, kad turiu perskaityti.

– Ar turite rašytojo idealą? Rašytoją, kurį laikote sektinu pavyzdžiu?

– Man atrodo, kad kiekvienas rašytojas turi bandyti atrasti savo literatūrinį balsą ir savo balso tembrą. Tuos, kuriuos išvardysiu, nereiškia, kad norėčiau jais sekti ar imituoti, tiesiog jie man daro labai didelį įspūdį. Ne kartą esu minėjusi, kad man labai patinka proza, parašyta akademinių žmonių. Tai būna įdomūs, labai intelektualūs tekstai ir kartu labai stiprūs literatūriškai. Kaip vieną tokių pavyzdžių galėčiau įvardyti Susan Sontag ir jos knygą "Ugnikalnio mylėtojas", kuri man yra turbūt vienas tobuliausių intelektualaus, istorinio romano pavyzdžių. Taip pat labai mėgstu Margerit Jursenar, Umberto Eco.

Jeigu nueini į muziejų, žiūri į paveikslus, turi žinoti graikų mitus, kitaip tau paveikslai nieko nesakys.

– Kokias penkias knygas, jūsų nuomone, būtų privalu perskaityti kiekvienam žmogui?

– Šventasis Raštas yra būtinas kiekvienam vakariečiui. Būtina žinoti graikų mitus ir apskritai fundamentaliuosius klasikinės antikos literatūros tekstus, nes be jų išsilavinęs žmogus negali savęs tokiu laikyti ir negali suprasti Vakarų kultūros, kurioje mes funkcionuojame. Jeigu nueini į muziejų, žiūri į paveikslus, turi žinoti graikų mitus, kitaip tau jie nieko nesakys. Turi žinoti Homerą, perskaityti "Iliadą" ir "Odisėją". Trečia, rinktinė pasaulio lūžinių tekstų, knygų: Giovanni Boccaccio "Dekameronas", Miguelis de Cervanteso "Don Kichotas". Tiesiog dešimt gerų knygų iš istorijos. Ketvirta, reikėtų stengtis domėtis, kas vyko XX a. literatūroje, kuri yra tokia gausi, kad kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo autorių, savo tekstą iš šio amžiaus literatūros. Aš labai mėgstu amerikiečių novelistus, Erichą Marią Remarque'ą, kuris, mano nuomone, yra nepakankamai įvertintas. Penktoji, paskutinė, bet bene svarbiausia dalis, norint suprasti, kas atsitiko su Lietuva XX a., turime perskaityti tris knygas: Česlovo Milošo "Isos slėnį", Balio Sruogos "Dievų mišką" ir Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį".

– Ką, jūsų nuomone, gera knyga turėtų suteikti skaitytojui?

– Aš visąlaik banaliai sakau, kad geros knygos skiriamasis požymis yra tas, jog ji priverčia pamiršti danties skausmą, o ne jį sukelia. Gera knyga turi ir teikti malonumą, ir sutrikdyti, ir sukrėsti, ir išstumti iš komforto zonos. Svarbiausia, kad knyga priverstų susimąstyti apie amžinus dalykus.

– Ar skiriasi lietuvių ir britų skaitymo įpročiai?

– Taip, absoliučiai skiriasi. Ir komplimentas lietuviams, kad jie yra daug atviresni pasaulio literatūrai negu britai. Jie mano, kad jiems užtenka savos literatūros. Lyginant su Prancūzija arba Vokietija, britai yra labai uždari. Prancūzijoje arba Vokietijoje per metus išverčiama užsienio grožinė literatūra sudaro 30–40 proc., o Didžiojoje Britanijoje – tik 2–3 proc. Yra tik kelios leidyklos, kurios nusigriebia tą vadinamąją Europos literatūros grietinėlę – tai gali būti Haruki Murakami, Elena Ferrante, Henningas Mankellis... Tai tokie labai madingi vardai, kurie tuo metu yra poppuliarūs. Gaila, kad tuo pat metu žmonės nesužino kitų, labai svarbių autorių. Kartais tas uždarumas lemia, kad atsiranda kažkokia nauja britiška knyga ir jiems atrodo, jog tai yra labai nauja ir unikalu, o, pasirodo, kad Europa ta tendencija ar tuo žanru jau gyvena kelerius metus.

– Kaip skatinami skaityti paaugliai Didžiojoje Britanijoje?

– Skatinti skaityti paauglystėje yra truputį per vėlu. Penkiamečiai ir šešiamečiai jau yra pratinami susipažinti su literatūra, o tai daroma labai patraukliais būdais. Aš visąlaik savo leidėjams fotografuoju ir rodau, kokias knygas mokykloje gauna mano dukra. Vaikai yra supažindinami ir su Antikos literatūros klasika ir su Williamu Shakespeare'u labai patraukliu vaikišku, adaptuotu pavidalu. Tai yra puikiai iliustruotos knygutės, kurios bendrais bruožais atpasakoja siužetą. Tie maži vaikai yra mokomi analizuoti, kokią žinią praneša tas ar kitas literatūros kūrinys, kas yra pagrindinis herojus, kokia yra atomazga. Taigi jie yra pratinami skaityti ir analizuoti tai, ką skaito dar būdami labai maži.

Norint suprasti, kas atsitiko su Lietuva XX a., turime perskaityti tris knygas: Česlovo Milošo "Isos slėnį", Balio Sruogos "Dievų mišką" ir Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį".

– Esate minėjusi, kad mėgstate laužyti kai kurias literatūros taisykles. Kokios literatūros taisyklės nedrįstumėte sulaužyti?

– Norint sulaužyti taisykles reikia jas žinoti. Vienas teiginys, kuris man yra visiškai nepriimtinas, – Alfonso Nykos-Niliūno posakis "Gera literatūra turi būti nuobodi." Man atrodo, kad jo žodžiai buvo ištraukti iš konteksto, todėl jis buvo visiškai ne taip suprastas. Mano nuomone, gera literatūra jokiu būdu neturi būti nuobodi.

– Kokio žanro knygų pasigendate Lietuvos knygų rinkoje?

– Klasikinės filosofijos tekstų. Anksčiau buvo labai puikios Atviro Lietuvos fondo remtos programos knygų leidybos. Dabar ta leidybos gija yra tarsi nutrūkusi ir vis dar jauniems žmonėms labai trūksta pamatinių pasaulio filosofijos kūrinių vertimų.

– Kokie jūsų ateities planai? Kokios jūsų knygos galima laukti ir kada?

– Palaukite... Dar spaudos dažai nenudžiūvo nuo lapkričio pabaigoje išėjusios ketvirtos "Silva Rerum" dalies. Gal tai nebūtinai bus knyga, gal tai bus kažkas kito. Nesu prietaringas žmogus, bet turiu vieną prietarą – nekalbėti apie planus, kol jie nėra realizuoti.