Ką papasakojo privatus muziejus

Aukuras mena partizanus

Netoli Kauno seserų benediktinių vienuolyno ant Antakalnio kalvos šlaito, Genovaitės Stulpinienės sodyboje, jau kelios dešimtys metų vyksta įvairūs patriotiniai renginiai. Šiltuoju metų laiku žmonės renkasi sodybos kieme, o atvėsus orams – erdviame name.

"Matot šitą iš akmenų sukrautą aukurą? Renkamės būtent prie jo, – aiškino per kiemą aukuro link vesdama devintą dešimtį įpusėjusi, bet vis dar energinga sodybos šeimininkė. – Tuos akmenis drauge su Nepriklausomų rašytojų sąjungos – būdama jos nare, išleidau septyniolika knygų – nariais rinkome įvairiose partizanų žūties vietose. Yra akmuo ir iš mano gimtojo Butkiškių kaimo Aukštaitijoje. To kaimo gyventojas partizanas Valerijus Butkus žuvęs. Ir to kaimo, deja, nebėra. Aukurą pastatėme ir iškilmingai atidengėme 1999 m. Nuo to laiko čionai kviečiu žmones minėti svarbiausias valstybei datas, įvykius ir, žinoma, karalienės Jadvygos gimtadienį."

Karališko vardo kilmė

Kodėl prof. G.Stulpinienė švenčia karalienės Jadvygos gimtadienį? "Todėl, kad nuo 2008 m. mano namuose veikusį Tarptautinį studijų ir mokymo institutą 2015 m. pavadinome Tarptautiniu karalienės Jadvygos studijų ir mokymo institutu. O pavadinome taip todėl, kad karalienė Jadvyga 1397 m. lapkričio 9-ąją Prahoje įkūrė pirmąją lietuvišką kolegiją. Karališku vardu pavadintas institutas veikia remdamasis neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir aukštojo mokslo įstatymais ir yra įregistruotas švietimo ir mokslo institucijų registre.

Klausiate, kodėl tas institutas yra tarptautinis? Todėl, kad jame dėsto užsieniečiai, kurių aš pažįstu daugybę dar nuo tų laikų, kai 1988 m. steigiau pirmąjį Lietuvoje kooperatyvą. Tarp jo veiklų buvo ir Kalbų bei ryšių su užsienio šalimis koledžas, kurio kaip mokymo įstaigos statutas buvo įregistruotas po poros metų ir jis veikė pagal aukštojo ir aukštesniojo mokslo programas. Šis koledžas tapo pirmasis ne tik mūsų šalyje, bet ir Rytų Europoje, nes jame buvo dėstoma pagal vakarietiškas verslo organizavimo, verslo teisės ir buhalterinės apskaitos studijų programas", – aiškino pašnekovė.

Garsusis vyro senelis

Kai pravėrėme G.Stulpinienės įspūdingo dydžio namo plačias duris, tikėjomės pačioje matomiausioje vietoje išvysti Liudviko Stulpino – pirmojo Lietuvos tolimojo plaukiojimo kapitono, Lietuvos jūrininkų sąjungos kūrėjo portretą. Tačiau ponios Genovaitės vyro įžymiojo senelio atvaizdas kukliai ilsėjosi šeimos nuotraukų albume.

"Kad ir kaip keista, bet seniai miręs mano vyras daugiau nieko daiktiško apie savo garsųjį senelį nepaliko. Atrodo, kad ir L.Stulpino anūkė, gyvenanti Žemaitijoje, taip pat neturi jokių senelio asmeninių daiktų. Žinau, kad Lietuvos valstybės centriniame archyve yra rašytinis dokumentas – užsienio reikalų ministro 1922 m. įsakymas skirti L.Stulpiną Lietuvos konsulu Liepojoje. Galiu tik tiek pasakyti, kad L.Stulpinas gimė 1871 m. Telšių apskrityje. Liepojoje baigęs Navigacijos mokyklą ir įgijęs tolimojo plaukiojimo šturmano diplomą, plaukiojo įvairiais laivais, 1908 m. tapo didžiausio bendrovės Rusijos Rytų Azijos laivininkystės laivo "Lithuania" kapitonu. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir atgavus Klaipėdos kraštą, tapo Klaipėdos uosto viršininku, uosto kapitonu. Mirė 1934 m.", – stebino atmintimi G.Stulpinienė, iki šiol nesinaudojanti jokiais užrašais – visas datas laiko savo galvoje.

Telieka pridurti, kad L.Stulpino vadovaujamas laivas "Birma" 1912 m. balandį iškart sureagavo į skęstančio "Titaniko" S.O.S. signalą – nuskubėjo į pagalbą, tačiau katastrofos vietą pasiekė, kai paskutiniai žmonės iš gelbėjimo valčių lipo į anksčiau atskubėjusį gelbėti britų laivą "Carpathia", kuris atsisakė bet kokių "Birmos" paslaugų. "Titanikas" jau buvo nuskendęs.

Vadovėlius siuntė maišais

G.Stulpinienė yra sukaupusi gausią kolekciją dokumentinės medžiagos ne tik apie savo garsiąją kolegiją, bet ir sunkų jos pačios, inovatyvios pirmeivės, kelią vakarietiškų studijų programų kūrimo srityje.

"Kurdama savo verslą, pirmiausiai galvojau apie Lietuvą, – kalbėjo G.Stulpinienė apie 1988 m. pabaigoje įkurtą "Koledžą". – Mintis kurti šį verslą šovė į galvą todėl, kad, visų pirma, sovietmečiu turėjau politiškai nepatikimo asmens statusą ir, likus metams iki pensinio amžiaus, likau be darbo. O antra, prasidėjus Sąjūdžiui, ėjau ne į mitingus, o į buvusio Kauno politechnikos instituto biblioteką, nes gerai supratau, kad atgimstančiai Lietuvai reikės naujų mokymo programų. Aišku, nebuvo vadovėlių lietuvių kalba – rašiau į įvairių Vakarų šalių universitetus, prašydama tų vadovėlių. Gaudavau jų pilnus maišus."

Prisiminė L.van Beethoveną

Pasak G.Stulpinienės, jai teko nueiti kryžiaus kelią, siekiant įsteigti tą "Koledžą", beldžiantis į įvairaus rango viršininkų duris. Niekus neradusi supratimo ir pritarimo, pravėrė anuomečio Lietuvos mokslų akademijos prezidento Juro Poželos kabineto duris.

"Iš pradžių jis nenorėjo su manimi kalbėti, – prisiminė G.Stulpinienė, – bet aš tada pasielgiau taip, kaip 1787 m. tai padarė užsispyręs Ludwigas van Beethovenas, atvykęs tobulinti savo gebėjimų pas Wolfgangą Amadeus Mozartą, – šmaikštavo ponia Genovaitė. – Pastarasis turėjo tiek mokinių, kad nenorėjo priimti Ludwigo, bet šis įkišo koją tarp užveriamų durų, paprašęs Mozarto paskambinti pianinu kokią nors muzikinę temą. V.A.Mozartui tai padarius, L.van Beethovenas ją taip išplėtojo, kad iškart tapo jo mokiniu."

Išgirdusi, kad J.Požela priima ją vienai minutei, G.Stulpinienė sugebėjo per tiek laiko įrodyti, kad ateityje kooperatyvas "Koledžas" taps naujo tipo aukštąja mokykla, labai reikalinga Lietuvai, kad jai pavyks suburti daugybę smalsių dėstytojų, tūkstančius norinčiųjų mokytis pagal vakarietiškas studijų programas. Moteris savo planus įgyvendino.

G.Merkio indėlis

Iš mokslų akademijos G.Stulpinienė išvažiavo su pasirašyta sutartimi ir pažadu, kad akademija visokiais būdais rems ir globos jos mokymo įstaigą. Vėliau, kai koperatyvas tapo Kauno vadybos ir kalbų koledžu (kolegija), Mokslų akademijos ekspertai ne kartą rekomendavo suteikti jam aukštosios mokyklos statusą. Beje, šios modernios anuomet įstaigos statutas buvo įregistruotas 1990 m. pavasarį Kultūros ir švietimo ministerijoje 1990 m. pavasarį. Ir buvo patvirtintas tik po to, kai anuomečio premjero pavaduotojo Romualdo Ozolo nurodymu visą koledžo veiklą patikrino teisingumo, užsienio, ekonomikos ir finansų ministrai, Generalinės prokuratūros ekspertai.

Anot pašnekovės, ji niekada neužmiršianti Kūno kultūros instituto rektoriaus Stasio Stonkaus pagalbos – patikėjęs G.Stulpinienės idėja, išnuomojo jos kooperatyvui "Koledžas" patalpas. Parengti mokymo programas netiesiogiai padėjo tarpukario ministro pirmininko Antano Merkio sūnus Gediminas. Būtent jis, būdamas užsienio kalbų dėstytojas, 1991 m. atvedė grupę Suomijos K.Donelaičio draugijos narių pas G.Stulpinienę, nes suomiai domėjosi švietimo klausimais trijose Baltijos valstybėse. Įvertinę tai, ką jie patyrė G.Stulpinienės koledže, nutarė jai padėti ir tai daro iki šiol. Anuomet modernias mokymo programas parengti padėjo įvairių užsienio šalių specialistai.

Stulbinami įvertinimai

Privačiu muziejumi tapusi dalis G.Stulpinienės namo stebina ne tik įvairių dokumentų, knygų, nuotraukų, laikraščių straipsnių, sertifikatų gausa, jų tvarka, bet ir verte.

Štai neregėtų pavadinimų knygų rikiuotė, stulbinančių pavadinimų sertifikatai ir pan. Vieni jų liudija, kad G.Stulpinienei Kembridžo biografijos centras 2016 m. suteikė garbės profesorės vardą, masyvioje Kembridžo biografijos centro knygoje "Outstanding people of 20-th century" ("Žymiausi XX a. žmonės") arba 1999 m. Amerikos biografijos instituto leidinyje "500 leaders of influence" ("500 įtakingų lyderių") puikuojasi G.Stulpinienės nuotrauka ir biografija, o štai Amerikos biografijos institutas 2009 m. gruodį už išskirtinius pasiekimus švietimo srityje Metų moterimi išrinko G.Stulpinienę – Lietuvos atstovę.

"Oskaro" statulės savininkė

Tarsi nebūtų gana visų tų titulų, atskirai padėta auksu tviskanti "Oskaro" statulėlė, stebinanti kiekvieną muziejaus lankytoją. Kaip ji čia pateko?!

"Paprastai, – šyptelėjo garbės profesorė. – Ją 1999 m. man paskyrė ir įteikė Amerikos biografijos institutas už pasiekimus švietimo srityje ir privataus mokslo organizavimą Lietuvoje. Bet tai dar ne viskas. Rusijos gamtos mokslų akademija 1998 m. išrinko mane tikrąja savo nare, prieš tai aukštai įvertinusi mano mokslinį potencialą, nepolitizuotą bendradarbiavimą su Rusijos aukštosiomis mokyklomis."

O tie trys dideli akordeonai – muziejiniai eksponatai? "Oi, ne, – nusikvatojo muziejaus šeimininkė. – Aš, be istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros, dar ir muzikinį išsilavinimą turiu. Tad šiais instrumentais mokau groti mūsų akademijos klausytojus. Beje, mano vertingiausio talkininko – sūnaus Žilvino dukra šiuo metu groja akordeonu Vladimiro miesto filharmonijos orkestre. Todėl sodybos kieme auga jos pasodinta obelaitė", – eidama pro vaismedį ir atverdama sodybos vartus į gatvę paaiškino gausybės vardų, titulų ir darbų savininkė.