Katalikiškas požiūris į Europos istoriją

Visai neseniai pradėjau mąstyti apie tai, kaip suvokiame katalikų bažnyčią. Padariau dvi išvadas. Pirma – Katalikų bažnyčią suprantame kaip architektūros paminklą, atspindintį stilių kaitą ir įvairovę. Antra – mus mažiausiai domina Bažnyčia kaip bendruomenės gyvenimo centras.

Apsilankę Pažaislio ar Videniškių vienuolyne retai susimąstome, kad juose kažkada virė aktyvus kultūrinis gyvenimas. Mes tarsi paskęstame skliautų, arkų, paauksuotų altorių ar šventųjų paveikslų sraute ir aikčiojame iš nuostabos taip deklaruodami materialistinį kultūros supratimą. Mažai kas domisi ir susimąsto, kodėl, pavyzdžiui, bažnyčiai suteiktas šv. Teresės ar Prisikėlimo vardas. Stebėkime, kaip palaipsniui keičiasi vardų davimo vaikams papročiai ir atitolstama nuo katalikiškų tradicijų. Juk visiškai nesusimąstome apie tai, kiek mažai Jonų ir Janinų liko Joninėse. Dėl to siūlau visiems atsiversti Thomo E.Woodso knygą "Kaip katalikų bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją" ir įžvelgti kitą požiūrį į Europos istoriją.

Tarp barbarų

Romos imperijos žlugimas ir Didysis tautų kraustymasis yra pagrindinės aplinkybės, kurios paveikė Katalikų bažnyčios raidą ankstyvaisais viduramžiais. Katalikų dvasininkija atsidūrė karingų ir žiaurius papročius puoselėjančių barbarų genčių apsuptyje. Barbarų krikštas tapo pagrindine jų civilizavimo priemone. Buvo tikima, kad apsikrištijęs barbarų, pvz., frankų, karalius paskatins pavaldinių gyvenimo būdo pokyčius.

Tai, kad procesas buvo ne iš lengvųjų, iliustruoja ir toks faktas. Katalikų kunigai aukodavo ne tik šv. Mišias, bet ir garbindavo senuosius gamtos dievus. Tarpusavio kovos dėl frankų karaliaus titulo parodė, kiek žiaurus buvo to meto pasaulis. Tuo metu buvo išžudomos ar sudeginamos ištisos šeimos ir giminės. VII a. frankų kunigija pakriko, įsigalėjo ištvirkimas ir nedorovingumas, Bažnyčia įsitraukė į kovą dėl turto ir valdžios. Dėl to Bažnyčia pradėjo ieškoti politinės jėgos, galinčios pakeisti padėtį. Šiuo lyderiu tapo Karolis Didysis, kuris ypatingą dėmesį skyrė švietimo plėtrai. Pagrindiniu šių pokyčių bruožu tapo siekis išmokyti germanus taisyklingos lotynų kalbos.

Švietimo sistema buvo modeliuojama pagal senovės Romos septynių laisvųjų menų schemą. Pagal šią schemą mokslai buvo skirstomi į kvadriumą, kurį sudarė astronomija, muzika, aritmetika ir geometrija, ir triviumą, kuris apėmė logiką, gramatiką ir retoriką.

Pastarieji švietimo pertvarkymai paskatino lotynų rašto kaitą. Iki tol lotynų raštas neturėjo mažųjų raidžių, skyrybos, tarpų tarp žodžių. Fredegisas, Šv. Martyno vienuolyno abatas, įvedė mažąsias raides, tarpus tarp žodžių ir kitus dalykus. Vienas iš Karolio Didžiojo patarėjų, vienuolis Alkuinas, pasinaudodamas minėtu pasiekimu, pradėjo bažnytinių ir klasikinių knygų perrašinėjimą.

Logine įvykių tąsa buvo parapinių mokyklų steigimas, apie kurį rašo Orleano vyskupas Teadulfas: "Kaimuose ir miestuose kunigai atidarys mokyklas. Jei tikintieji patikės kunigams mokyti savo vaikus raidžių, tegul dvasininkai neatsisako labdaringai mokyti tų vaikų. Kai kunigai imsis tos užduoties, tegul neprašo užmokesčio už mokslą, o jei ką ir gaus, tebūnie tai tik nedidelės tėvų dovanėlės".

Žemdirbystės reformatoriai

529 m. šv. Benediktas Nursietis parašė Benediktinų ordino regulą, kuria visuotinai naudojasi ir šių laikų vienuoliai. Po ilgų sumaišties metų vienuoliai prisidėjo ir prie žemės ūkio Europoje atkūrimo. Ne veltui metraštininkai rašė: "Kur tik vienuoliai apsistodavo, dykynė virsdavo klestinčiu kraštu. Jie siekė veisti gyvulius ir dirbti žemę, vienuoliai triūsė, savo rankomis sausino liūnus, kirto miškus. Vokietiją vienuoliai pavertė derlinga šalimi."

Vienur vienuoliai ėmė auginti arklius, kitur – daryti alų, auginti bites ar veisti sodus. Švedijoje vienuoliai pradėjo auginti kviečius, Airijoje – lašišas, Parmoje pirmieji gamino sūrius, o daugelyje vietų užveisė puikiausius vynuogynus. Verta paminėti ir Domą Perignoną iš Šv. Petro abatijos Aukštutiniame Viljė prie Marnos, kuris sukūrė šampaną.

Anot šv. Benedikto regulos, visus atvykusius svečius reikia priimti taip, kaip patį Kristų. Vienuolynai turėjo tarnauti kaip nemokami užeigos namai, teikiantys saugią ir ramią pastogę svetimšaliams keliauninkams, piligrimams ir vargšams.

Universitetų ištakos

Šiuolaikiniame pasaulyje mažai kas žino, kad prie universitetų steigimo Europos miestuose prisidėjo Romos popiežius. Iki Reformacijos (XVI a. pradžia) buvo įkurtas 81 universitetas. Iš jų 33 turėjo popiežiaus chartiją, penkiolika – karališkąją ar imperatoriškąją, 20 universitetų turėjo abi chartijas, o trylika – nė vienos. Be to, buvo priimta, kad universitetas negalėjo skirti mokslo laipsnių be popiežiaus, karaliaus ar imperatoriaus patvirtinimo. XIII a. popiežiai tokių privilegijų suteikė Bolonijos, Oksfordo, Paryžiaus universitetams, pagal kurias studentai juose gavę magistro laipsnį galėjo dėstyti bet kurioje pasaulio šalyje (ius ubique docendi).

Verta įsidėmėti, kad universitetai išaugo iš katedrų mokyklų ir neformalių mokytojų bei studentų susitikimų. Kitas svarbus pastebėjimas, kuris pateikiamas Thomo E.Woodso knygoje, yra tai, kad nuolatinis ir didžiausias universitetų gynėjas buvo Romos popiežius. Tai jis užtikrindavo, padidindavo ir apsaugodavo privilegijuotą studentų ir dėstytojų padėtį dažnai konfliktuojančiame jurisdikcijų pasaulyje.

Kita vertus, akademinio gyvenimo viduramžių universitete negalima suvokti be scholastikos. Scholastika reiškė logikos, kaip nepamainomo įrankio, panaudojimą teologijos ir filosofijos studijose. Kitas svarbus dalykas scholastikoje yra dialektika – prieštaraujančių požiūrių sugretinimas, pagrįstas logika ir autoritetu. Čia verta paminėti žymiausius scholastus – šv. Anzelmą, šv. Tomą Akvinietį. To meto universiteto akademinio gyvenimo centras buvo diskusija bei gebėjimas diskutuojant pasinaudoti logika ir racionaliu argumentavimu.

M.Koperniko atvejis

Visi žinome Mikalojaus Koperniko teoriją, skelbiančią, kad Saulė, o ne Žemė yra visatos centras. Įdomu yra tai, kad pirmieji, kurie užsipuolė šią teoriją, buvo protestantai, teigiantys, jog ji prieštarauja Šventajam Raštui. Katalikų bažnyčia, vykstant aršiai diskusijai su protestantais, neskubėjo priimti M.Koperniko teorijos, nes Šventajame Rašte buvo epizodų, teigiančių, kad Žemė nejuda. Dėl to M.Koperniko teorija buvo laikoma hipoteze, kuriai trūksta įrodymų. Tačiau Galileo Galilėjus tvirtino, kad ši teorija yra neginčijama tiesa.

Vykstant kovoms tarp katalikų ir protestantų, abi pusės Šventąjį Raštą laikė neginčijamu autoritetu. Dėl to kiekvienas žingsnis, leidžiantis suabejoti šiuo autoritetu, galėjo būti laikomas tikėjimo išdavyste ir suteikti pranašumą priešininkams.

1616 m. katalikų bažnyčios vadovai įsakė G.Galilėjui M.Koperniko teoriją laikyti hipoteze. Kadangi mokslininkas nesilaikė nurodymo, 1633 m. buvo paskelbta, kad jis įtariamas erezija bei uždraudžiama Žemės sukimosi teoriją naudoti mokslinėse diskusijose. Pastarasis sprendimas sudarė prielaidą teigti, jog Katalikų bažnyčia priešiška mokslui.

Ekonominės teorijos

Įprasta ekonominės minties istoriją pradėti nuo Adamo Smitho ir XVIII a., tačiau yra šiek tiek kitaip. Ekonominės minties istorijos pradžia sietina su scholastų darbais. Paryžiaus rektorius Jeanas Buridanas (1300–1348) davė pradžią pinigų teorijos pradžiai, pagal kurią pinigai atsirado ne karaliui įsakius, bet kaip savanoriškų mainų proceso rezultatas. Tas mainų procesas gerokai supaprastėjo, kai buvo suprasta, kad pinigai yra naudinga priemonė.

Nicole'as Oresme'as (1325–1382) buvo monetarinės teorijos pradininkas, kuris paaiškino, kaip vyriausybė gali keisti valstybės valiutos vertę nustatydama kursą su kitomis užsienio valiutomis. Šis mokslininkas paaiškino, kaip infliacija trukdo prekybai, kelia kainas bei leidžia valstybei turtėti žmonių sąskaita.

Pranciškonas Pierre'as de Jeanas Olivi (1248–1298) pirmasis pateikė vertės, grindžiamos subjetyvia nauda, teoriją. Jo manymu, prekės vertę lemia tai, kaip individas vertina jos naudingumą ir reikalingumą. Dėl to kaina negali būti apskaičiuota vien objektyviais faktoriais – darbu ir kitomis gamybos sąnaudomis. Ši teorija įdomi tuo, kad atkreipia dėmesį į žmogaus pasirinkimo prekės motyvus ir teigia, kad ekonomika negali būti sietina su moraliniu realityvizmu. Darbo svarbą žmogaus gyvenimui ir ekonomikai iškėlė protestantai, o dar vėliau Karlas Marxas, kuris teigė, kad darbas yra visų verčių šaltinis, ir leido suabejoti moralės objektyvumu.

Th.E.Woodso knyga "Kaip Katalikų bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją" atkreipia mūsų dėmesį į tas detales, kurias pamiršome dėl to, kad į viską žiūrime iš pasaulietinio atskaitos taško bei Apšvietos amžių suvokiame kaip tobulų idėjų šaltinį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių