Kavarskas: nuo aukščiausio kryžiaus iki lietuviškojo Niagaros krioklio

Laidos ,,Stop juosta“ maršrutas Nr. 63 – Kavarskas  (Užunvėžis – Kurkliai – Žvirblėnai).

Miestas už amerikietiškus pinigus, aukščiausias šalyje gelžbetoninis kryžius ir tarpukarinis vieno kilometro ilgio šaligatvis bei priesakas juo rūpintis – apie Kavarską daug smagių istorijų išgirsite LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“.

Kavarskas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro iždininko Stanislovo Kovarsko garbei pavadintas miestas. Ant Šventosios upės kranto, apsuptas kalvų, švento šaltinio ir kryžių. Taip pat pasižymintis itin patogia miesto geografine padėtimi – vos 16 kilometrų iki Anykščių, 25 km iki Ukmergės ir 100 km iki tarpukario sostinės – Kauno.

Pinigai, kritę miestui iš dangaus

„Kavarskas nustebino savo susitelkimu protingai panaudoti pinigus, kurie tarsi ėmė ir nukrito miestui iš dangaus. O nukrito dėl to, kad Kavarsko kraštas sugebėjo išsiųsti savo daug jaunų vyrų į užsienį – emigracijai, o jie, jausdamiesi tikrais miestiečiais, savo krašto patriotais, uždirbtais pinigais padėdavo miestui,“ – pasakoja kraštotyrininkas Tautvydas Kontrimavičius.

„Kavarskas pirmasis pasidarė iš šaltinėlio elektrinę, pasistatė mokyklą, ligoninę ir netgi du paminklus – kryžius, kurių kiekvienas yra savitai įdomus. Taip pat Kavarskas ypatingas tuo, kad sugebėjo turtėti ir visus savo turtus išsaugoti,“ – teigia pašnekovas.

Velnio namas

Maršrutą laidos „Stop juosta“ komanda pradeda prie buvusios Kavarsko ligoninės, kurios mecenatas – Pranciškus  Kalibatas. Šioje vietoje buvo statomas vienuolynas, kuris turėjo įsikurti bažnyčios pašonėje, bet nespėjo. Po 2-ojo pasaulinio karo 1948-aisiais čia įkurta 100 vietų ligoninė. Pasak vietinių, dabar čia „velnio namas“ – tuščias ir apleistas. Naujieji pastato šeimininkai – pakistaniečiai.

„Okupaciniu laikotarpiu neliko žmonių, kurie laikė save stipriais visuomenininkais, rūpinosi miesto ateitimi. Žmonės keitėsi, į Kavarską atsikraustė nauji, kurie nevertino, kas buvo sukurta tarpukariu,“ – apie apleistų pastatų problemą pasakoja T. Kontrimavičius.

Vietoje Niagaros krioklio – Šv. Jono šaltinis

Šalia buvusios ligoninės teka Šv. Jono šaltinis, prie kurio tarpukariu buvo įrengtas unikalus 3 metrų baseinas. Apie šaltinį to meto spauda rašė: „Kovarskas turi ir elektros stotį, kuriai jėgą gauna ne iš Niagaros krioklio, bet iš Šv. Jono šaltinėlio. Kovarskas garsėja ir atlaidais, kai iš tolimų apylinkių žmonės suplaukia pasimelsti ir atsigerti  gydančio vandens.“ (1939-ieji, „Lietuvos aidas“)

„Kavarskiečiai šaltinio vandenį ėmė prieškariu rinkti į didelį betoninį baseiną, prie kurio buvo sumontuotas nuolatinės srovės generatorius ir turbina. Šis šaltinis Kavarsko miestelio centrą aprūpindavo elektros energija,“ – tikina kraštotyrininkas.

Aukščiausias kryžius Lietuvoje

„Į darbą broliai už tėvynę, už brangią žemę Lietuvos. Garbė tiems, kurie ją gynė, ir kas už ateitį kovos…,“ – toks užrašas puikuojasi ant gelžbetoninio 20-ies metrų aukščiausio kryžiaus visoje Lietuvoje. „Kryžiai buvo labai madingi, nes tuomet lietuviai gyveno viltimi, kad kažkada atgaus Vilnių. Įvairiose Lietuvos vietose tarsi vilties simboliai buvo statomi trijų kryžių paminklai,“ – apie kryžių atsiradimą pasakoja T. Kontrimavičius.

Marytė, kurios vardas – Juzefa

„Stop juostos“ komanda taip pat aplanko ir amžininkę iš Kavarsko – 98 metų žvitrią damą Juzefą Viršelienę, kuri atsimena viską – ir kryžių, kurį statė jos vyras su tėvu, ir šaltinį, ir patį Pranciškų Kalibatą. „Visą gyvenimą buvau Marytė, bet dokumentuose – Juzefa,“ – linksmą savo vardo istoriją laidoje pasakos amžininkė.

Juzefa pamena, kad svarbiausia šventė Kavarske buvo Šv. Jono atlaidai, tačiau didžiausiu miesto angelu ji iki šiol laiko patį amerikoną P. Kalibatą.

Kad kojos purvyne nešlaptų – nutiesė šaligatvį

Minėtasis P. Kalibatas gimė Žvirblėnuose, kuris vos už 4 kilometrų nuo Kavarsko. Tuo metu visas kaimas rinko pinigus jaunuolio kelionei į  Ameriką. Praturtėjęs P. Kalibatas žmonėms už pagalbą atsidėkojo – per visą Žvirblėnų kaimą nutiesė gelžbetoninį šaligatvį, tam, kad kojos purvyne nešlaptų. Vyrams jis prisakė šaligatvį prižiūrėti ir saugoti. P. Kalibatas kaimui padovanojo ne tik šaligatvį – į Žvirblėnus iš Amerikos yra atkeliavusi ne viena pora kokybiškų batų.

Dalis Lietuvos – Pietų Afrikoje

Maršrutą laidos kūrybinė grupė baigs Kurkliuose, kurie nuo Kavarsko nutolę 9 kilometrai. 1932-aisiais miestelio pakraštyje, prie Dubelės upelio, vietiniai žydai pasistatė medinę sinagogą. Sovietmečiu Kurklių sinagoga buvo paversta kolūkio sandėliu, o šiandien pasitinka užkaltais langais.

„Kurklių sinagoga man labai primena vieną žmogų – Sesilą Helmaną. Jis apie 1996 metus atvažiavo į Anykščius ieškoti savo protėvių šaknų. Kai jį čia atvežiau, jis buvo pritrenktas. Nors holokausto tema jo jau nebejaudino, bet dvasia, kurioje proseneliai gyveno, ką jie jautė – sukrėtė. Nors protėviai emigravo į Pietų Ameriką, vyras pasakojo, kad jie ten statė tokius pačius namelius kaip Kurkliuose. Galima sakyti, kad į Pietų Afriką persikėlė ir dalis Lietuvos, “ – pasakoja poetas ir metraštininkas Rimantas Povilas Vanagas.

Laida „Stop juosta“  – sekmadienį, lapkričio 11 d. 13 valandą per LRT Plius kanalą.

Visas šio maršruto naujienas galite sekti „Stop juostos“ ir LRT „Facebook“ paskyrose bei laidos „Youtube“ kanale.

Visi laidų įrašai talpinami LRT mediatekoje.

Laida kuriama bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba ir patronuojant UNESCO. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.