Kiekvienas paveikslas padeda atmesti tai, kas netikra, nereikalinga

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tikriausiai menininkui nėra įdomu tapyti savo kopiją, nors tai gali būti ir labai gera akademinė praktika. Pavyzdžiui, Rembrandtas, vienas iškiliausių portretistų, yra nutapęs daug autoportretų.

Būtent šio autoportreto inspiracija yra Egonas Schiele (XX a. pr. austrų tapytojas, grafikas – aut. past.). Tiksliau – perskaityta šio kūrėjo biografija. Galima sakyti, tai buvo mano dvasinės būsenos, paveiktos jo piešinių ir dramatiško gyvenimo, vizualizavimas. Mane pakerėjo E.Schielės siurrealiai teatrališkų, bet anatomiškai taisyklingų figūrų lengvumas piešiniuose. Šiuo darbu išlaisvinau savyje susikaupusią įtampą – tam tikra prasme tai buvo meno terapija, ar, pajuokaujant, autoegzorcizmas.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Tikriausiai tai, ką menininkas nori pasiekti ir kiek jam tas autoportretas yra svarbus. Aš niekada nesu tapęs savo autoportreto aliejiniais dažais – nemačiau reikalo naudoti sunkiosios artilerijos, nors tapydamas kitų asmenybių portretus naudoju tik aliejinius dažus.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Autoportreto atveju nėra pernelyg didelio skirtumo, nes dailininkas gerai žino, kaip jis atrodo. Šiam paveikslui, pozuodamas sudėtingesniu rakursu, naudojausi ir nuotrauka, ir veidrodžiu. Tiesa, fotografijos prastai perteikia tūrį ir bruožų ypatumus. Tai ne tragedija tapant save, tačiau kuriant kitų asmenų portretus, ypač pasirenkant neįprastus rakursus, remtis tik nuotraukomis gali būti per sudėtinga tapyti, piešti.

– Kuo remiatės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Mano paveiksluose spalva, jos unikalumas ir spalvinių dėmių tarpusavio sąskambiai (chromatiniai ir toniniai) yra vienas svarbiausių uždavinių ir, paradoksalu, išeities taškų. Aš leidžiu spalvoms valdyti kūrybinį procesą ir kartais sulaukiu sau pačiam netikėtų rezultatų. Grynų spalvų vengiu – jos neturi paslapties ir nėra įdomios.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Tiek fonas, tiek pagrindinis subjektas man yra vienodai svarbūs ir neatsiejami. Subjektas yra tiesioginis vaizdinys, o fonas – aplinka ar/ir metaaplinka – suteikia jam mentalinio gylio. Fonas – tai galimybė pasakyti kažką tarp eilučių ir suteikti kūriniui dvasingumo.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Paprastai aš žinau, ką noriu nutapyti, ir pagal tai pasirenku drobę. Būtent paveikslas, o ne koks velniukas manyje, diktuoja formatą ir net drobės faktūrinį paviršių. Kai gyvenau Londone, buvo labai paprasta: nueidavau į gretimai esančią dailės prekių parduotuvę ir iš milžiniško kiekio pagal pojūtį pasirinkdavau, ko tuo metu man reikia.

Paveikslo vertė yra ne jo dydis, bet turinys. Geras pavyzdys būtų Leonardo da Vinci "Mona Liza" – paveikslas visai nedidelis, bet tai jam nesutrukdė tapti vienu svarbiausių kūrinių Vakarų civilizacijoje.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs?

– Labai labai skiriasi. Kai paprastai spoksai į veidrodį, žiūri, ar ne laikas barzdą skusti, ar kokių spuogų nėra, ar dažais veido neišsipurvinai ir pan. O kai save tapai, žiūri į save kaip į objektą, užduotį, geometrinių plokštumų ir linijų konstrukciją. Ir tai nedaug skiriasi nuo to, kokiu žvilgsniu menininkas žiūri tapydamas kitų žmonių portretus, nes privaloma atriboti kūrybos procesą, profesionalius įgūdžius nuo įvairių asmeniškumų.

Tačiau yra vienas esminis skirtumas – su autoportretu galima išdykauti kiek norisi. O štai su kitų žmonių portretais, ypač kai jie yra užsakyti jų artimųjų, – daug psichologinės atsakomybės. Bet tai atskira, plati ir įdomi tema.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Kai tapau, esu tik čia ir dabar, arba, tiksliau, manęs išvis nėra – yra tik čia ir dabar tapomas paveikslas. Tai galima traktuoti kaip dokumentinį faktą, įrašą dienoraštyje ar tašką laiko linijoje.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Seansų neskaičiavau, bet buvo atskirų etapų, išsibarsčiusių per keletą dienų. Juokingiausias buvo pirmasis kūrybinis etapas – kvailomis pozomis staipytis priešais kamerą ir daryti asmenukes. Pagal vieną jų pasidariau piešinį ir padengiau drobę pirmuoju – gruntiniu – dažų sluoksniu. Esmę nutapiau greitai, bet vėliau – detales, atspalvius ir faktūras suvedinėjau tol, kol visuma suskambėjo kaip gerai įtempta styga.

– Ar tapant autoportretą kyla baimių?

– Labai taiklus klausimas. Dažnai tapant paveikslus ištinka panikos momentas. Apie tai dažnai užsimena ir pasaulinio lygio meistrai. Šis autoportretas – ne išimtis. Kai įveikiau paniką, man pavyko peržengti save ir manyje įcementuotas taisykles. Kiekvienas paveikslas išmoko ko nors naujo ir padeda atmesti tai, kas netikra, nereikalinga.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų ir portretų?

– Nedaug autoportretų esu nutapęs, nors kiekvienas paveikslas, perkeltine prasme, yra vidinis autoportretas. Man kur kas įdomiau yra tapyti kitus žmones, nes kiekvienas veidas – atskira visata. Veide, kaip laiko mašinoje, matyti, kaip žmogus atrodė prieš dešimtis metų, ir kaip jis atrodys prabėgus dar tiek pat. Galima spėlioti, kaip žmogus pats save mato ir kaip jis atrodo artimiesiems. Žinoma, yra dar ir objektyvi realybė. Todėl tiek autoportrete, tiek portrete stengiamasi pasiekti bendrą vardiklį tarp visų šių skirtingų žvilgsnių taškų.

Esu skaitęs, kad žmogaus smegenyse yra atskira zona, atsakinga tik už veidų analizę. Todėl tapant atpažįstamą portretą, negalima daug sumeluoti.

Autoportreto tapymas ar piešimas labai skiriasi nuo fotografijos, kurią – patinka ar ne – žmogus yra priverstas priimti kaip faktą. (Auto)portretas yra gerokai daugiau nei veidrodinis atspindys. Tai vidinio įvaizdžio materializavimas.