„Kino pavasaris 2016“: ką vertėtų pamatyti?

Kovo 31 dieną prasidės jau 21-asis „Kino pavasaris“ – tradicinė, dvi savaites trunkanti kino fiesta. Šiais metais pasikrikštiję „emocijų festivaliu“ organizatoriai į kino programą įtraukė 200 filmų (130 ilgametražių ir 70 trumpametražių). Nors palyginus su praeitais metais, kai buvo parodyti net 258 filmai, besisuksiančių juostų smarkiai sumažėjo, pasirinkimų skaičius vis dar pribloškiantis. Pateikiame keletą orientacinių rekomendacijų, kurios, tikimės, padės iš didžiulės gausos atsirinkti sau tinkamiausius filmus.

Asmeninio repertuaro sąrašą saugiausia pradėti nuo programos „Meistrai“, kurioje šiais metais net dvylikos savo talentą jau ne sykį įrodžiusių režisierių darbai. Vienas jų – kaip visada labai romantiškas prancūzų kino veteranas Claude`as Lelouchas ir jo filmas „Vienas plius viena“. Jį šįkart vaidina iš filmo „Artistas“ (2011, rež. Michelis Hazanavicius) pažįstamas Jeanas Dujardinas, o Ją – aktorė Elsa Zylberstein. Jis – kino kompozitorius, atvykęs į Indiją kurti muzikos naujausiai W. Shakespeare`o „Romeo ir Džuljetos“ ekranizacijai. Ji – Prancūzijos ambasadoriaus žmona. Iš viso to gimsta filmas, kuris, remiantis programos sudarytojos Santos Lingevičiūtės žodžiais, parodo, kad C. Lelouchas „kaip kvailys vis dar tiki meile“.

Ne mažiau jausmingas filmas – vieno originaliausių JAV kūrėjų Toddo Hayneso („Auksinė praraja“, 1998; „Manęs čia nėra“, 2007) režisuotas „Kerol“. Nuo pat premjeros Kanų kino festivalyje (2015 m. gegužė) iki šiais metais vykusios „Oskarų“ įteikimų ceremonijos, kurioje pretendavo net į 6 statulėles, „Kerol“ buvo vienas labiausiai apkalbamų ir apdovanotų metų filmų. Ir tai vienas tų retų atvejų, kai „Oskarų“ nominacijomis išpūstas filmas ne tik nenuvilia, bet ir viršija lūkesčius.

Filmas nukelia į 1950-ųjų Niujorką. Čia susitinka dviem skirtingiems visuomenės sluoksniams priklausančios moterys: jaunutė Teresa (Kanuose geriausia aktore pripažinta Rooney Mara) ir kiek vyresnė Kerol (nepralenkiamoji Cate Blanchett). Tarp jų, nepaisant amžiaus, klasių skirtumų ir visuomenės nepakantumo, įsiplieskia meilė.

Savo nutylėjimais, jausmų kupinais žvilgsniais, spalvų gama (ypač žalsvais atspalviais) bei atspindžių filmavimu šis filmas, bent jo pirmoji dalis, primena Wong Kar-wai „Meilės laukimą“. Tačiau nepaisant jausminės giminystės, „Kerol“ yra be galo originalus ir savito subtilumo kupinas filmas. Jei per dvi kino kupinas savaites Jums išeitų pažiūrėti tik vieną filmą, tai turėtų būti būtent „Kerol“.

Net jei kinu dominės labai nenuosekliai, turbūt esate girdėję Aleksandro Sokurovo vardą. O jei nesate, tai „Kino pavasaris“ Jums dovanoja puikią progą su juo susipažinti, nes jo metu bus parodytas jo naujausias darbas „Frankofonija“. Į jokias kategorijas netelpančiame filme, kuriame A. Sokurovas naudoja autentišką ir kiek pakeistą archyvinę medžiagą, fotografijas, paveikslus, balsą už kadro, perteikiamas daugialypis meno ir istorijos santykis. Jo centre – Paryžiaus Luvro muziejus ir jo vertybės.

Nemažai į „Meistrų“ programą įtrauktų filmų nukels į Aziją. Tai ir sinefilų be galo vertinamas Tailando režisierius Apichatpongas Weerasethakulas, kurio filmas „Didybės kapinės“ pasakoja apie keista miego liga susirgusius karius. Tarp filmo programų – kantrybės net ir iš didžiausių kino mėgėjų pareikalausianti filipinų režisieriaus Lavo Diazo 8 valandas trunkanti drama „Lopšinė liūdnai paslapčiai“. Joje – pasakojimas apie kontroversiškai vertinamą Filipinų revoliucionieriaus Andreso Bonifacio mirtį, pateikiant skirtingas keturias istorijas apie jo egzekuciją.