Knygų lentyna: ką verta perskaityti?

Olegas Surajevas

Knygą gali parašyti bet kas“

Olegas ir storas“, 2018

Komikas Olegas Šurajevas savo knygą pristatė dar pernai rudenį, tačiau ją truputį užtrunka perskaityti. Nes joje yra puslapių. Regis, jau ir baigiamąjį žodį su padėka palydi, bet štai iššoka šimtas dvyliktasis puslapis, kuriame autorius kreipiasi tokiu tekstu skliaustuose: „Jei jums pasidarys bloga, galite skambinti šio puslapio numeriu.“

Bloga nuo knygos nepasidaro, veikiau linksma – juk humoristo rašyta. Tik paaiškėja, kad šita knyga yra ne tiek parašyta, kiek išpaišyta: 90 proc. jos turinio sudaro klasikinės karikatūros. Kai kurios turi netikėtą potekstę, kai kuriuos visiškai tiesmukos. Pavyzdžiui, autorius frazeologizmą „kaip pirštu į akį“ iliustruoja dviem personažais, iš kurių vienas duria pirštu kitam, aišku, į akį. Rusakalbiui tokia lietuvių kalbos forma galbūt ir suskamba, bet juk ne mažiau linksmi yra ir mūsiškiai frazeologizmai „pamesti galvą“, „nukabinti nosį“, „parodyti, iš kur kojos dygsta“, o „ausimis karpyti“ išvis turėtų suteikti beribio peno karikatūristo vaizduotei. Ir apskritai ar kas nors žino, ką danai turi omeny tardami „mano plaukai pašto dėžutėje“?

Likusią veikalo dalį sudaro įspėjimas, įvadinis žodis, padėkos (2 vnt.), prozinės / eseistinės miniatiūros (5 vnt.) ir dar keli tarpiniai grafine forma užrašyti tekstai, tokie tarytum anekdotai. Trys tekstai, kuriuose vaizduojamos absurdo situacijos, artimiausi literatūros skaitytojui. Jeigu autorius būtų uoliau padirbėjęs prie kalbos, tai yra meniškai užaštrinęs užrašomus dialogus, būtų išėjusi visai nebloga kūrybinė paraiška, artima Paulinos Pukytės knygos „Bedalis ir labdarys“ tekstų absurdui. Dar kiek, ir žiūrėk, galėtume palyginti O.Šurajevą su Samueliu Beckettu. Bet dabar ne.

Dar ne. Nes O.Šurajevas ir nesistengė parašyti knygos. Pačiam knygos pavadinimui „Knygą gali parašyti bet kas“ esant melagingam, autorius apsuko skaitytojus apie pirštą (dar vienas frazeologizmas!), pačią knygą pateikdamas kaip išdūrkę. Pasirodo, iliustracijos yra ne paties autoriaus, o Gintarės Kavaliauskaitės, o idėjas jis mintijo su bendraautoriu.

Bet dėl to knyga nėra bloga – tai smagus pramoginis vartinys, arba vartalas. Primena kadaise ėjusį humoristinį laikraštį „Tai bent“, kuriame irgi derėjo linksmi pasakojimai su karikatūromis.

Vienoje trumpoje esė O.Šurajevas atvirauja apie vaikystėje patirtą gėdą. Aš irgi pasisakysiu apie šį jausmą: nors iki literatūros klasikų autoriui toli kaip žaliųjų lyderiui Karbauskiui iki žaliojo, vartyti knygą viešumoje gėda nebuvo, ją pasidėti į lentyną irgi gėda nebus.

Jane Gardam

Vyras be trūkumų“

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė

Tyto alba“, 2019

Tuo metu atsivertęs romaną „Vyras be trūkumų“ ant suolelio Lukiškių aikštėje pajutau, kad skaityti knygą tokiu pavadinimu truputį gėda. Juk ne kiekvienam bus aišku, kad tai ne savipagalbos knyga, o grožinis kūrinys. Tai laimė, kad Vilniuje niekas pasilenkęs pavadinimų nenužiūrinėja.

Pavadinimas, aišku, ironiškas, nes vyrų be trūkumų nėra. (Moterų, galimas dalykas, irgi.) Autorė plėtoja vieno žmogaus iš specifinės socialinės klasės viso gyvenimo istoriją. Jis, gimęs britų kolonijoje, pirmuosius metus praleidžia auginamas vietinių – be po gimdymo mirusios motinos ir dėmesio į sūnų nėmaž nekreipiančio tėvo. Paskui jis, kaip ir kiti kolonijų elito vaikai, išsiunčiamas mokytis į tėvo tėvynę. Pasakojimas šokinėja nuo šio veikėjo senatvės į vaikystę, ir taip pakaitomis.

Atskleidžiama istorinė situacija yra specifiška, būdinga buvusiai Didžiosios Britanijos imperijai, todėl romanas artimesnis britų džentelmeniškai kultūrai. Nors ir lietuvių skaitytojui praplėsti akiratį nepakenks, juolab kad knygoje vaizduojama senatvės būklė ir marga vaikystė yra ganėtinai universalios.

Vis dėlto neapleidžia įspūdis, kad rašytojos atkurtas pasaulis ir sukurtas pagrindinis personažas yra toks svetimas, kad net nuobodus. Kai kur, kurdama intrigą per niuansuotą atsitikimą, kaip, pavyzdžiui, seniui Federsui žiemą išėjus su šlepetėmis ir užsitrenkus durims, dėl to jam tenka kreiptis į nekenčiamą kaimyną, romano pasakojimas įtraukia, bet nuklysdama į ano laikmečio detales ir išpūsdama dialogus autorė vis nukreipia dėmesį. Kitaip sakant, atkurdamas praėjusio laikmečio tradicines formas, pats pasakojimas lieka pernelyg tradicinis. Manau, tokiam tekstui paprasčiausiai pritrūko savitos kalbos formos, autentiškesnio stiliaus. Norėdamas sudominti užsienio skaitytoją tokia tema, pirmiausia suviliok jį kalbos žaidimu. Bet juk knyga pirmiausia skirta britams, kurie iš kolektyvinės patirties atpažįsta literatūrinius kodus ir su kūrinio tikrove tapatinasi.

Apskritai pastaruoju metu Lietuvos leidyklų siūlomos literatūrinės naujienos apima vis platesnę geografiją, „Vyras be trūkumų“ irgi patenka į plečiamo pažinimo akiratį. Ir kaip neretai nutinka vertinant naujienas, šią knygą skaityti tikrai verta, bet nebūtina.

Mary Lynn Bracht

Baltoji chrizantema“

Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Jeigu skaityti „Vyrą be trūkumų“ gėda gali būti tik dėl nesusipratimo, „Baltoji chrizantema“ iš principo – gėdinga knyga. Pirmiausia dėl to, kad joje rekonstruojamas žiaurus istorinis palikimas – japonų seksualinė prievarta prieš korėjiečių belaisves. Pasakojama iš dviejų seserų perspektyvos – sekso verge tapusios paauglės ir kaltę dėl jos visą gyvenimą jutusios sesers.

Tokia literatūrinė medžiaga gėdinga pirmiausia mūsų rūšiai, kuriai tokiomis knygomis vis primenama, kokį žiaurumą pažadino Antrasis pasaulinis karas. Europoje įprastai minime holokaustą, o apie kančias Azijoje žinome tik per miglą. „Baltoji chrizantema“ liudija, kad aname pasaulio krašte irgi dėjosi siaubingi dalykai. Tai svarbu ir todėl, kad Japonija nusikaltimų atmintį iš dalies atmeta ir pamažu net trina, kitaip sakant, nesusitaiko su kolektyvine kalte.

Vis dėlto aptariant grožinį tekstą tenka atkreipti dėmesį į kitą rakursą – kodėl gėda. Knygoje vaizduojama daug tabu atvejų – tai yra prievartos prieš moterį aprašymų. Suprantama, kad prievartos vaizdavimas turi sukrėsti. Bet jeigu meninė kalba organizuojama taip, kad prievartos aprašymai ir tepalieka tokią funkciją – sukrėtimo? Tuomet ar tauri autorės misija atversti juodą istorijos puslapį nepaneigia pati savęs?

M.L.Bracht moters kančią kare vaizduoja išsamiai ir net skrupulingai, bet pernelyg tiesmukai: jos tekste tiesiog trūksta meninių priemonių. Nutylėjimo, atsitraukimo, atitolinimo arba kaip tik – išryškinimo. Pavyzdžiui, galingame ir genialiame László Nemeso filme „Sauliaus sūnus“ tai padaroma holokausto mašineriją vaizduojant antrame plane, per pagrindinio veikėjo petį – tarytum atitolinant siaubą nuo žiūrovo akių, nors viską kuo aiškiausia vis vien parodant. Skaityti konkrečiai aprašytą prievartą yra tiesiog šlykštu – tokia literatūra nepalieka erdvės vidiniam judesiui.

Nors tiek „Baltoji chrizantema“, tiek „Sauliaus sūnus“ yra debiutiniai autorių kūriniai, meninė jų forma nesulyginama. Nesulyginsi teksto netgi su Richardo Flanagano romanu „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ („Baltos lankos“, 2017), irgi palietusiu japonų karo žiaurumus, užtat kur kas vaizdingiau ir išradingiau.

Todėl L.Nemesas arba R.Flanaganas padeda išgyventi praeities skausmą ir jo neužmiršti (nes never forget), o M.L.Bracht knyga iš principo tarnauja naratyvo industrijai, kitaip sakant, tėra popsas. Tai todėl gėda.

Alvydas Šlepikas savo romane „Mano vardas – Marytė“, vaizduodamas po karo engtus vadinamuosius vilko vaikus ir jų šeimas, išvengė tiesmukumo kurdamas daugiabalsę kalbą, kai nukentėjusių žmonių likimai ir kančia sprūdo iš pačios sintaksės, žodžių dermės. Vertėtų ir amerikiečių autorei iš A.Šlepiko pasimokyti, kaip rašyti, kad praėjusio karo tragedija pamažu gytų, o ne dar labiau skaudėtų.

Tomas Phillipsas

Žmonės: kaip mes viską su*ikom“

Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius

Baltos lankos“, 2019

Taip išeina, kad ir šioji knyga – apie mūsų rūšies gėdą. Tačiau šįkart linksmai. Žodžiu, žmonėms, pripažinkime, nesiseka. Bet neverta dėl to rautis plaukų, o pažvelgti saviironiškai, nes tai patikimas savirefleksijos būdas.

Autorius, pradėdamas žmogaus nesėkmių rinkinį žaismingai aprašydamas nesėkmingą žmogbeždžionės Liusi žūtį, kuri vėliau, archeologams iškasus jos palaikus, leido suprasti, kaip evoliucionavo žmogus, apžvelgia mūsų rūšies istoriją ne kaip atradimų ir išradimų, laimėjimų ir užkariavimų išklotinę, o kaip tendencingą nesusipratimą – tai, „kas verčia suglumus iš nevilties purtyti galvą (karas, gamtos tarša, oro uostų aludės)“ (p. 10).

Karas ir gamta – dažniausi mūsų nesėkmių atvejai, todėl ekologija ir konfliktai tampa atraminiais autoriaus požiūrio poliais. Nors autorinis rakursas apibėgti žmonijos istoriją linksmai yra kūrybiškas, vis dėlto daugybė knygoje minimų faktų yra žinomi iš bendro ir mokyklinio išprusimo. O tuos, apie kuriuos dar nieko nesi girdėjęs, kažkodėl iš karto norisi pasitikrinti per jutubą, nes taip atrodo vaizdingiau.

Daug kas vis dėlto nustebino. Skaitydami sužinome, kad vienas aklimatizacijos entuziastas ir Williamo Shakespeare‘o kūrybos gerbėjas užsimanė Šiaurės Amerikoje užveisti visų paukščių, kurie paminėti minėto anglų klasiko kūriniuose, rūšių. Sumanymas, kaip paaiškėjo vėliau, nebuvo gudrus – prijaukinti varnėnai tapo nesuvaldomais kenkėjais, nes „mielas vyrukas iš aukštesniosios vidurinės klasės buvo įnikęs į savo pomėgius ir nesusimąstė apie galimus padarinius. Jeigu vietoj šito būtų bėgiojęs, viręs naminį alų ar tapęs akvarele, nieko panašaus nebūtų nutikę“ (p. 65).

Atskirai paminėti verti įvairūs istoriniai lyderiai, knygoje pavaizduojami kaip neįtikimi pamišėliai. Skaitydamas kikeni iš Hitlerio charakteristikos ir tuomet pasidaro lengviau, kad Donaldas Trumpas dar nėra blogiausia, kas gali ištikti šalį arba civilizaciją. Nors autorius čia pat pasiūlytų pamokėlę: gal mes tiesiog neįvertame jo pavojingumo?

T.Phillipso knyga yra tarytum lengvesnis Yuvalio Harario „Sapiens“ variantas, bet abu atitinka tą pačią paradigmą, turi vienodą atspirties tašką – ant ekologinės katastrofos slenksčio pakibusio žmogaus puikybę truputį nuleisti ant žemės. Tad skaitykime ir švieskimės, kol laisvas žodis ir vertimai laisvai prieinami, kol žmogus laisvas apsispręsti, nes gali būti blogiau. Ir turbūt bus, nes juk nebūna, kad nebūtų.


Šiame straipsnyje: 370knygosliteratūra

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių