Kokius spektaklius verta pamatyti rudenį? (recenzijos)

„R.E.M.“

VALSTYBINIAME JAUNIMO TEATRE (Arklių g. 5, Vilnius)

KLAIPĖDOS KULTŪROS FABRIKE (Bangų g. 5, Klaipėda)

Repertuarą sekite www.kjt.lt

Mūsų dar neemigravęs jaunimas – mėgstama vieno socialiniuose tinkluose populiaraus gatvės fotografo anotacija Vilniaus gatvės praeivių nuotraukoms. O jaunasis režisierius Jonas Tertelis jiems diagnozuoja atoniją (med. audinių ir organų tonuso nusilpimas) ir pristato spektaklį pavadintą „R.E.M.“ (angl. rapid eye movement, liet. greitas, trūkčiojantis žmogaus akių judėjimas miego metu), kuri, kaip ir viena iš miego stadijų dar vadinama ir paradoksiniu miegu. Būtent toks, t.y. paradoksalus yra ir jo kartu su dramaturgu Andriumi Jevsejevu bei Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais sukurtas spektaklis.

„R.E.M.“ kalba apie Lietuvą. Ar, tiksliau, dalį jos visuomenės apėmusį abejingumą ir neryžtingumą, apie nacionalinės tapatybės paieškas ir jų stoką. Čia veikia keisčiausi personažai, turintys neįprasčiausių tikslų ir norų. Lietuvoje apsigyvenęs ir visa kam atsakymus randantis latvis barmenas Janis (Simas Lunevičius), išdidi gražuolė estė (Justina Burakaitė), paradoksalios filosofijos generatorius Rodenas (Asta Zacharovaitė) ir siamo dvyniai Baltija bei Kelias (Ieva Pakštytė ir S.Lunevičius) ir daugelis kitų netikėtų personažų suteikė erdvės Klaipėdos jaunimo teatro aktorių kūrybiškumui ir atskleidė naujų jų bruožų.

Jau trečią spektaklį J.Tertelis kuria kartu su scenografe Paule Bocullaite, kuri geba lengvais štrichais, bet nepriekaištingai įkūnyti spektaklio koncepciją, per scenoje pateikiamus objektus suvesdama spektaklio temų elementus į konceptualią visumą. Šį kartą scenoje klasikinis lietuviškas peizažas – žalia kalva ir mėlynas dangus su baltais debesimis (tiesa, spektaklio metu jie kinta formuodamiesi ir scenai suteikia kiek netikėto gyvybingumo). Tiesa, žolė čia dirbtinė, todėl šis nacionalinis vaizdelis ne mažiau primena visiems iki skausmo pažįstamą „Windows“ darbalaukio peizažą (o jaunesniems gal dar ir teletabių gyvenvietę). Taip vienu judesiu kalnai kalnuoti susiejami su kompiuteriais užaugusių dvimkeliamečių karta, o tautinis sentimentas tampa aktualus.

Patys kūrėjai šį spektaklį yra įvardiję kaip tarpgalaktinę nesąmonę ir tikėtina, kad dalis publikos bus linkusi jiems pritarti. O kiti mėgausis savireflektyviu jaunųjų kūrėjų šėlsmu ir laisvų asociacijų principu atliekamais minties šuoliais. Tiesa, antroji spektaklio pusė kol kas šiek tiek šlubuoja: bendrame šurmulyje ištirpsta ne itin tiksliai dėliojami akcentai, tarp lokalių pokštų pasimeta mintis, ir dėl to, deja, kenčia jautresnieji spektaklio finalo momentai.

Paradoksų, nesusipratimų, iki skausmo pažįstamos realybės, autobiografijų bei populiariosios kultūros nuoplaišų kupinas spektaklis kalba apie dabarties jaunimą, labai tiksliai diagnozuoja ir kūrybingai atkuria specifinę, iracionalią būseną. Kūrybinė komanda savo kartai kalba apie likusiuosius, bet to sąmoningai nesirinkusiuosius. Jie liko ne dėl to, kad priėmė spendimą, jie liko, nes kiti emigravo. Ir kas toliau?

Rekomenduojama įsitikinusiesiems, kad viskas čia blogai ir nesąmonė, bet neemigruojantiesiems.

Nerekomenduojama negebantiesiems atlaidžiai žiūrėti į kitų silpnybes.

„Vokietukai“

VINGIO PARKE (Vilnius)

Repertuarą sekite www.teatras.lt

Lietuvos nacionalinis dramos teatras pastaraisiais metais vis dažniau ir drąsiau išbando netradicines teatro formas bei erdves. Šį kartą pasirinktas parkas. Jei tiksliau, Vingio parkas Vilniuje. Būtent čia prasideda intymų pokalbį žadančio spektaklio „Vokietukai“ pasakojimai.

Vokiečių režisierė Sonya Schönberger kartu su septyniais lietuvių aktoriais parengė šešis skirtingus pasakojimus apie vadinamuosius vilko vaikus – Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą atblokštus vokiečių vaikus. Iš vokiečių žurnalistės Sonyos Winterberg Lietuvoje atlikto tyrimo pagrindu parengtos knygos „Esame vilko vaikai“ atrinktos šešios autentiškos istorijos, kurias pasakoja aktoriai Aidas Jurgaitis, Neringa Krunglevičiūtė, Gabrielė Ladygaitė, Pijus Narijauskas, Miglė Polikevičiūtė, Eglė Špokaitė ir Jūratė Vilūnaitė.

Vienam atėjusiam – vienas pasakojimas. Toks pasivaikščiojimo metu turintis išsiskleisti savotiškas monospektaklis. Tačiau tai nėra tikslus S.Schönberger kūrinio apibūdinimas. Režisierei čia svarbiausias pasakojimas, todėl skirtingai nuo panašaus pobūdžio spektaklių, aktoriams prisakyta pirmiausia prisistatyti, kas esą, o tada pradėti pirmu asmeniu, tačiau nesitapatinant tiksliai atpasakoti vieno iš pasirinktų vilko vaikų istoriją. Tos istorijos gąsdinančios, kraupią vaikystę išgyvenusių žmonių pasakojimai graudina, o istorijos vingiai verčia tikėtis, kad toks žmonių žiaurumas niekuomet nepasikartos. Tačiau tai ne visai susiję su „Vokietukais“, mat Vingio parko vingiuose pasakojama istorija sterili. Jos negalima prisiartinti net mezgant pokalbį su pasakotoju, mat tokios padiktuotos taisyklės. Istorijai nevalia suteikti konteksto susiejant ją su realiu laiku minamu takeliu, nors jis vingiuoja pro vokiečių karių kapus, nes ir tai nulemia taisyklės.

Paradoksalu, tačiau siekdama pasakojimo autentiškumo ir intymaus istorijos išgyvenimo, režisierė pasiekia priešingą rezultatą – istorija lieka sustyguoto, neutralaus ir sterilaus pasakojimo fonu, panašiai kaip istorijos vadovėlio puslapiai be istorijos mokytojo indėlio. Faktai gali būti objektyvūs, tačiau priimame juos visada tik subjektyviai, o kito tragediją suvokiame per empatiją, kuriai būtinas žmogiškas ryšys, ypač intymumą žadančiame teatre.

Rekomenduojama negirdėjusiesiems apie vilko vaikus.

Nerekomenduojama ieškantiesiems tikros patirties.

„Honey I’m Home“

Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ debiutavo naujas režisierius Adas Burkšaitis. Tiesa, jis studijavo ne režisūrą, o programavimą, tačiau ne Vilniuje, o Kembridžo universitete. Po studijų jis taip pat dirbo ne teatre, o tokiose bendrovėse kaip „Google“ ir „Barclays“. Į teatrą jį atvedė noras įgyvendinti idėją permąstyti kiną teatru.

Kreida išpaišytoje scenoje atgaivinamos scenos iš praėjusio amžiaus šeštojo septintojo dešimtmečio televizijos serialų ir XX a. pabaigos kino filmų (scenos ir kostiumų dailininkės Ona Juciūtė, Emilija Einorytė). Pasirinktos scenos, kuriose atspindimas tariamai tobulas amerikietiškas gyvenimas ir „teisingos“ jo vertybės. Trys jauni aktoriai scenoje atkuria dirbtinius idealios šeimos santykius. Valerijus Kazlauskas, Vigita Rudytė ir Ieva Savickaitė scenoje atkartoja paprastai iš ekrano sklindančius dialogus ir mechaniškai atkuria tipiškiausius judesius. Jų veiksmai atsispindi ir ekrane, kuriame projektuojamas vaizdas iš viršaus. Visa tai sukuria kažką panašaus į „Simsų“, „Dogvilio“ ir „Tėvas žino geriausiai“ (ar bet kurio kito vaikystėje matyto nespalvoto amerikietiško serialo) mišinį. Spektaklyje akcentuojamas santykių dirbtinumas, o pasitelkus ekraną pateikiama veikėjų veiksmų tikroji išraiška (pvz., mamos ranka virš ugnies). Tačiau juk šiais laikais niekas ir neabejoja, kad anuometiniai serialai gana dirbtinai diegė „tikrąsias“ vertybes ir santykių bei lyčių vaidmenų modelius to meto visuomenei, tad kur dar krypsta spektaklio kūrėjų kritika atsakyti sunkoka.

Nusileidus uždangai jau žiūrovų salėje vykstantis spektaklio finalas yra sudarytas iš skirtingų filmų, pjesių ir kitų tekstų, suformuotų visų trijų aktorių vienu metu beriamų monologų atplaišų, iš kurių kiekvienas žiūrovas lyg ir turėtų susidėlioti savą versiją.

Idėjos autoriaus bei režisieriaus A.Burkšaičio pasirinkta tema ir estetika iš tiesų intriguoja, tačiau šį kartą turinys krito nelygioje kovoje prieš formą, o pradedančiam režisieriui sunkiai sekėsi artikuliuoti ir vystyti spektaklio mintį bei kurti veiksminį spektaklio pagrindą. Todėl „Honey I’m Home“ telieka kino, televizijos ir kompiuterio ekranuose matytų vaizdų atkartojimu realiu laiku, savotišku teatriniu kino fleshback.

Rekomenduojama amerikietiškosios kultūros apologetams.

Nerekomenduojama besitikintiesiems visaverčio spektaklio.

„Saulė ir jūra“

Saulė, smėlis, jūra – nesvarbu, kur ir kokia, bet tai jau savaime žada palaimą. O ką, jei tai operos scena? Pasirodo, tai irgi įmanoma. Būtent į tokią aplinką kviečia opera „Geros dienos!“ ne tik Lietuvoje pagarsėjęs moteriškas trio: režisierė ir scenografė Rugilė Barzdžiukaitė, libreto autorė Vaiva Grainytė ir kompozitorė Lina Lapelytė.

„Geros dienos!“ žiūrovus nukėlė į prekybos centrą ir tyrinėjo kasininkių mintis ir išgyvenimus, o šį kartą prieš akis tikrų tikriausias smėlis bei puiki paplūdimio iliuzija (tokios „saulėtos“ Nacionalinės dailės galerijos dar neteko matyti). Neįprastosios operos „Saulė ir jūra“ atlikėjai – paplūdimyje įsitaisę poilsiautojai.

Tuomet apie ką ši opera? Apie gyvenimą ir pasaulį, atsispindinčius smėlyje besišildančių žmonių mintyse ir apmąstymuose. Šios operos autorių trio geba be galo tiksliai atkurti kasdienes, buitines, nereikšmingas, bet itin lengvai atpažįstamas detales ir jas išdidinusios suteikti egzistencinį mastelį. Taurųjį operos žanrą jos nuleidžia ant žemės ir čia pat pakylėja atskleisdamos trapų žmogiškumą bei pavojingą žmonijos nerūpestingumą.

Žiūrovų iš viršaus stebimi, įvairiaspalviais maudymosi kostiumėliais pasidabinę „Saulės ir jūros“ veikėjai rimtų rimčiausiai aptarinėja kremo nuo saulės sudėtį, atostogų planus ir vėluojančius lėktuvų reisus. Ir čia pat lyg tarp kito ima kelti globalizacijos, ekosistemos būties prasmingumo problemas. Įvairaus amžiaus (nuo senjorų iki vaikų) ir lyčių atlikėjai sukuria visuomenės veidrodį, prieš saulę palei jūrą besišildančios žmonijos įspūdį, savotišką buitiškai egzistencinį chorą, kuriame vis stiprėja nykstančios gamtos akcentai. Žmonės guli paplūdimyje ir deginasi saulėje, o aplink nyksta jų pasaulis.

Rekomenduojama šiuolaikinio meno gerbėjams.

Nerekomenduojama klasikinės operos mėgėjams.


Naujo žurnalo „370“ numerio jau kitą savaitę ieškokite kavinėse, baruose, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Visos platinimo vietos čia.


Šiame straipsnyje: 370teatrasspektakliai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių