Kolektyvinė sutartis gerai. O kas toliau?

Lietuvos vyriausybė švietimo ir mokslo ministrę įgaliojo su švietimo darbuotojų profsąjungų atstovais pasirašyti kolektyvinę sutartį. Atrodytų, kad visi turėtų lengviau atsikvėpti.

Viena vertus, pasirašyta sutartis užbaigia užsitęsusi konfliktą tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir švietimo darbuotojų profsąjungų, kurios nuolatos skelbė apie socialinio dialogo nebuvimą. Kita vertus, kolektyvinė sutartis sukuria socialinio saugumą jausmą. Mokytojai nestreikuos, nes atlyginimai ateityje turės pasiekti 1 000 eurų ir palaipsniui bus įvedamas etatinis darbo apmokėjimas. Be to, pedagogai įsipareigos gerinti ugdymo kokybę. Viskas gražu. Valdančiajai koalicijai ši sutartis bus didelis pranašumas, nes puikiai parodo visuomenei, kad moka ir gali derėtis bei sugeba pasiekti visoms pusėms priimtinus susitarimus.

Kada baigsime diskusiją apie tai, kad mokytojai nieko nedaro arba daro daug; arba daro daug, bet netinkamai?

O kokią naudą iš šio susitarimo gaus paprastas mokytojas? Turbūt galima lengvai suskaičiuoti mokyklas, kurios yra pasirašiusios kolektyvines sutartis, ir paklausti, ar jos suteikia papildomą saugumo jausmą kalbant apie darbo santykius. Šiandienėje Lietuvoje retas kuris sugebėtų apibūdinti profsąjungos nario, patekusio į konfliktinę situaciją su darbdaviu, gynimo mechanizmą. Aišku, dėl to iš dalies galima kaltinti ir mūsų nenorą dalyvauti profsąjungų veikloje bei solidariai ginti darbuotojų interesus. Kita vertus, įvertinkime, ką per 27 nepriklausomybės metus pasiekė streikuojantys mokytojai. Pridėtus 10–20 eurų prie bendros atlyginimo sumos, iš kurios atskaičiuojami mokesčiai, ir besipuikuojančius statistinėmis lentelėmis švietimo ministrus? Ar tapo lengviau siekti geresnių ugdymo rezultatų, ar sumažėjo darbo krūvis ir intensyvumas, ar sumažėjo popierizmas? Atsakymų nėra.

Ne veltui ugdymo kokybė visuomet yra ir bus dėmesio centre besikeičiančių valdančiųjų koalicijų sukūryje, tačiau niekada nebus panaudojama kaip argumentas įvykdytų reformų revizijai. Tenka daryti prielaidą, kad politiniu lygiu bet kurios valdančiosios koalicijos švietimo programa gimsta per kelias valandas(ar minutes?) per daug apie ją viešai nediskutuojant. Nė vienas kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus neskuba susitikti nei su profesinių sąjungų atstovais, nei su mokytojų dalykinių asociacijų atstovais, ir tokiu būdu išsiaiškinti bei suprasti iškylančias problemas.

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje rinkimai yra tokie nenuspėjami, kad būsimieji nugalėtojai net nesitiki pergalės, o patekę į valdžią ilgą galvoja, kaip ir kam ją panaudoti. Tiesiog įsivaizduokime futbolo ar krepšinio varžybas. Komandai vadovauja trenerių štabas, kuris nelabai supranta, kaip turi būti žaidžiamas šiuolaikinis futbolas ar krepšinis, o žaidėjai pavargo nuo vienas kitam prieštaraujančių nurodymų. Problema yra ne tik vizijos turėjimas ar neturėjimas, žinojimas ar nežinojimas, kaip jas įgyvendinti, bet siekis perkelti atsakomybę mokytojams, kurie įgyvendina švietimo ministro įsakymu patvirtintus nurodymus. Pralaimima sezonas po sezono, tačiau kalčiausi lieka žaidėjai. Dėl to vienos prestižinės Lietuvos mokyklos vadovo išsakyti pastebėjimai dėl mokytojų darbo skamba gana pagrįstai, tačiau neiškrenta iš vyraujančios politinės kultūros. Mokykla, kuri turi rodyti puikius mokinių ugdymo rezultatus, palaipsniui gali atsidurti prie išnykimo ribos. Kiekvienais metais mokinių, stojančių į gimnazijas, žinių ir gebėjimų lygis vis prastėja ir prastėja. Nerimas yra pagrįstas, nes su tokia realybe susiduria beveik kiekviena Lietuvos gimnazija. Tik aplinkybės yra kitos, į kurias atsižvelgiant reikia organizuoti ugdymo procesą. Ir, kad ir kaip būtų sunku, jo smaigalyje atsiduria mokytojai, tačiau, kaip paprastai, pamirštami tie, kurie parengia ir pasirašo įsakymus. Klausimas lieka vienas: ar kolektyvinė sutartis paskatins politines partijas elgtis atsakingiau?

Ugdymo kokybės problema yra ta sritis, kurioje ir velnias koją nusilaužtų. Susidariusi situacija ir siūlomi jos sprendimo būdai yra įdomūs keliais aspektais. Iš apdulkėjusių palėpių ištraukiami seni stereotipai apie tai, kad mokytojai dirba tik pusę dienos ir atėję namo jie skaito romanus ar iš neturėjimo ką veikti vaikštinėja po parduotuves. Dėl to siūlomas etatinis darbo apmokėjimas pateikiamas kaip vaistas nuo visų ligų, tačiau ar tai nėra seno darbo apmokėjimo adaptuota versija naujoms (?) sąlygoms.

Kol kas lieka neatsakyta ir į kitus klausimus: kaip naujoji pedagogų darbo apmokėjimo tvarka paveiks ugdymo pasiekimus, kaip bus elgiamasi su mokytojais, kurie nesugeba pasiekti geresnių rezultatų. Skambių žodžių šia tema pasakyta yra daug, o kaip keisis ar nesikeis švietimo sistema po kolektyvinės pasirašymo, dar pamatysime. Vaizdelis kol kas labai neryškus.

Dabar įsivaiduokite mokytoją, kuris didžiąją savo karjeros dalį uždarbiauja papildomai. Čia būtina įvertinti dvi galimybes. Gerąją ir blogąją. Geroji – tai korepetitoriaus veikla, nes užsidirbi papildomai tarnaudamas tai pačiai sistemai, lopydamas savo ir kitų padarytas mokinių žinių bei įgūdžių spragas. Blogoji – veikla nesusijusius su švietimu, kai neturi galimybės profesionaliai tobulėti. Ar žinia apie kolektyvinės sutarties pasirašymą ir ateityje didėsiančius atlyginimus paskatins mokytojus atsisakyti šešėlinės veiklos? Ar tie, kurie ieško uždarbio už švietimo sistemos ribų, nepradės dar uoliau ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių ir tokiu būdu dar labiau pasitarnaus korepetitoriams?

Nei švietimo ir mokslo ministrė, nei švietimo darbuotojų profsąjungos atsakymų nežino. Ugdymo kokybės sprendimas ir toliau lieka burtažodžių lygio, o artėjančio Pirmosios Lietuvos respublikos šimtmečio proga mokytojų, kaip gydytojų, policininkų, bibliotekininkų ir kt., atlygnimai išliks užkeikimų zonoje.

Tarpkukario statistika, skelbianti, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 90 litų, o vidutinis mokytojo atlyginimas siekė 240 litų, galės pasiūlyti tik eilinį kartą pasižiūrėti filmą "Misija neįmanoma". Kol kas Švietimo ministerijos administracinė iniciatyva tik didina veiklų sąrašą ir dokumentacijos, kuri reglamentuoja tas veiklas, kiekį. Ar švietimo profsąjungos yra pajėgios bent laužtuvą įstatyti tarp vis didesnį pagreitį įgaunančių biurokratijos smagračių? Kada baigsime diskusiją apie tai, kad mokytojai nieko nedaro arba daro daug; arba daro daug, bet netinkamai ir, nepriklausomai nuo rezultato, už tai mokama gana mažai? Dėl to per daug neįsiaudrinkime ir įsivaizduokime 2020 m. būsimų Seimo rinkimų partijų programines nuostatas. Ar ką nors įsivaizduojate, gal jaučiate pokyčių dvelksmą?

Šiuo metu švietimo sistemos padėtis primena gordijaus mazgą, kuriam perkirsti reikia rimtos politinės valios, o ne puikavimosi prieš kameras su statistinėmis lentelėmis ir nerišlaus mekenimo apie atlyginimų didėjimą ateityje. Gordijo mazgas turi būti perkirstas tiksliu kardo kirčiu – skausmingu ir mokytojams, ir mokiniams bei jų tėvams, ir švietimo biurokratams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?
    Dvi pensijų taupyklės: kurią pasirinkusieji laimėjo daugiau?

    Pensijų kaupimo sistema pastarąjį kartą buvo tobulinama prieš penkerius metus. 2013 metais įgyvendinant pensijų reformą dirbantys gyventojai įgijo dvi galimybes dalyvauti pensijų kaupime: tiesiog sutikti, kad 2 proc. socialinio pensijų draudim...

    1
  • Rytų demokratijos ilgesys
    Rytų demokratijos ilgesys

    Saudo Arabijos žurnalistas J.Khashoggi buvo nužudytas ir po to sukapotas Saudo Arabijos generaliniame konsulate Stambule. Tokia štai rytietiška demokratija. ...

    7
  • Teatrą – į visus namus
    Teatrą – į visus namus

    Neužrašytos tautosakos lobynuose esama sakmės apie tai, kaip elektros tiekimo trikdžiai teritorijoje X pagerino jos demografinę situaciją. ...

    1
  • Latvijos rinkimų galvosūkis
    Latvijos rinkimų galvosūkis

    Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie šį mėnesį įvykusius Latvijos parlamento rinkimus man buvo panašios į mėgstamą vaikystės galvosūkį „sujunk taškus“. Mano netvirta rankutė vedžiodavo linijas tarp i&scaron...

    1
  • Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?
    Kaip ilgai dar džiaugsis smaližiai?

    Dietologai ir mitybos ekspertai dėl to, ko gero, nė kiek nesidžiaugia. Ne itin tai džiugina ir cukrinių runkelių augintojus bei baltojo cukraus gamintojus. Tačiau faktas lieka faktu: tokio pigaus baltojo cukraus, koks jis buvo šių metų vasaros ...

  • Nykštukiniai milžinai
    Nykštukiniai milžinai

    Lietuviai, gavę valdžios titulų, nuo neatmenamų laikų geresni už kitus. Nuo tada, kai išsivystė plikbajorio sindromas. Nuogi, basi, bet prieš apsirengusį nosis užrietę. Ir jokios negandos nepadeda pasveikti, nusileisti ant žemės. ...

    1
  • Kai durniams ploja naudos gavėjai
    Kai durniams ploja naudos gavėjai

    Nejaugi Lietuvai visą laiką vadovavo vieni debilai? Tai jie, pardavę "Mažeikių naftą", dar ir patys lieka skolingi, tai alkanų pensininkų akivaizdoje stato stadionus už 80 mln., tai pagaliau išsinuomoja dujinį ferarį už bemaž 200 ...

    15
  • Prabanga nepolitikuoti
    Prabanga nepolitikuoti

    Pamenu, prieš ketverius metus, pirmąkart atėjusi į dienraštį, sulaukiau klausimo: "Apie ką norėtum ir galėtum rašyti?" "Beveik viską, išskyrus sportą ir politiką", – tada su jaunatvišku mak...

    6
  • Skolingi išauginusiesiems laisvės medį
    Skolingi išauginusiesiems laisvės medį

    Kankintas, niekintas, nužudytas ir galiausiai niekingai pakastas kapinių patvoryje okupantų ir jų tarnų rankomis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas liko ištikimas laisvei ir Tėvynei. Praėjusį savaitgalį pagaliau garbingai palaidojome šį did...

    8
  • Pramogų parkas „Seimas“
    Pramogų parkas „Seimas“

    Ko tik nenugirsi Seimo kabinetuose ir komitetuose, smagu klausytis, disneilende daug nuobodžiau. Štai užsuko žmogus į Seimo kultūros komitetą ir išgirdo labai rimtai svarstant visi skaitėme ką. ...

    10
Daugiau straipsnių