- Laisvė Radzevičienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
"Man bus įdomu pamatyti, kas kine suprasta ir perteikta kitaip", – sako rašytoja, knygos "Kvėpavimas į marmurą" autorė Laura Sintija Černiauskaitė. Prieš 12 m. išleistas jos romanas pradeda naują gyvenimą: pakartojamas leidimas, o istorija atgimsta didžiajame ekrane.
Rugsėjo pabaigoje kino teatru pasieksianti Giedrės Beinoriūtės režisuota knygos istorija atskleidžia vienos šeimos situaciją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis.
Ką jaučia rašytojas, kai jo sena knyga pradeda naują gyvenimą? "Naują kvėpavimą? Šiurpą? Jaudulį? Atrodo, panašiai jaučiausi, žiūrėdama filmą pirmąjį kartą. Bet tai – emocijos. Dabar laukiu premjeros, noriu pamatyti filmą dar kartą, "šalčiau". Tik, man regis, tas naujas gyvenimas – filmo, ne knygos", – sako rašytoja L.S.Černiauskaitė.
– Ar kada skaitote iš spaustuvės parsineštą savo naują knygą?
– Būtinai. Tik tada bent kiek suprantu, kokia iš tiesų ji. Kartais nespėju net iki namų parsinešti – praryju pakeliui, stabčiodama po medeliais ir sėsčiodama ant suolelių. Kai knyga įgauna kūną, gali ją pamatyti naujai, iš didesnio atstumo.
– Kaip jums iš laiko perspektyvos atrodo "Kvėpavimo į marmurą" istorija?
– Gal kiek naivoka? Drąsoka? Vietomis – per daug egzaltuota. Dabar tokios neparašyčiau. Bet mane gelbėjo jaunystė paikystė ir tai, kad pati dorai nesupratau, ką ir kodėl rašau. Tai buvo, kaip sakoma, grynasis įkvėpimas.
– Nuo ko šita istorija prasidėjo? Ar nuo tikros istorijos, tikrame gyvenime?
– Ji prasidėjo nuo mano vyro pasakojimų apie save. Tačiau jokių tiesioginių biografinių ryšių joje nė su žiburiu nerasite. Konkrečios istorijos tikrame gyvenime nebuvo.
– Į kokį savo klausimą gavote atsakymą, parašiusi šią knygą?
– Man tiesiog trumpam palengvėjo.
– Ką visada atsakote žmonėms, kai jie tikina, kad šitaip tikrame gyvenime nebūna?
– Į akis man taip nesako. Gal sako už nugaros? Ieškoti knygoje tikro gyvenimo – prastas užsiėmimas. Į knygas sugula meninė tikrovė, kurią arba priimi, arba – ne. Arba tai tiesiog prasta knyga... Gal tokiais atvejais ir sakoma: taip nebūna? Nes prastai knygai trūksta ne tikroviškumo, bet gyvybės, ir skaitytojas tą jaučia.
Pasitaiko ypač keistų išimčių, kai vaikas, jau gimdamas, atsineša sudėtingą duotybę, kurią sunku paaiškinti.
– Kiek ir kokios į knygą sudėjote savosios patirties?
– Gal kažką pasiėmiau iš bendravimo su savo vaiku? Tada turėjau tik pirmąjį... Maždaug prieš penkiolika metų, rengdama straipsnį apie vaikų globą ir įvaikinimą, kalbėjausi su viena įvaikinimo įstaigos darbuotoja. Ji prasitarė, kad kai kurios šeimos neapskaičiuoja savo jėgų ir grąžina net įvaikintus vaikus. Įvaikinimo procesas yra netrumpas, per jį tarsi turėtum spėti ir vaiką pažinti, ir, padedamas psichologų, susigaudyti savyje. Ir vis dėlto tokie faktai stebina. Iš to, ką kalbėjo darbuotoja, supratau, kad taip neretai nutinka. Bent jau taip buvo tada.
Tikėkimės, dabar situacija geresnė, vaikų globos namų naikinimo politika atrodo graži, tik neturiu žinių, kaip ji iš tiesų veikia gyvenime, ar pasiteisina? Mane kartais suerzina mėginimas supaprastinti ir sudėlioti tokią sudėtingą, daugialypę būtybę kaip žmogus, į kažkokias specialistų išgalvotas lentynėles. Pasitaiko ypač keistų išimčių, kai vaikas, jau gimdamas, atsineša sudėtingą duotybę, kurią sunku paaiškinti. Tą supras tik tie, kurie susidūrė su tokiais vaikais. Mano Ilja iš "Kvėpavimo į marmurą" ir yra toks. Kitų požiūriu, blogas, beviltiškas. Izabelė jam – akivaizdžiai per silpna įmotė, per daug susijaukusi, pakrikusi. Bet gal būtent todėl jie ir traukia vienas kitą nepaaiškinamai, net ne kaip motina ir vaikas, bet kaip esybės, kurios potencialiai turi ką viena kitai duoti... Tik abu visiškai nežino, kaip tą padaryti. Knygoje tarp Izabelės ir Iljos užsimezga vos juntamas, laukinis, sunkiai apčiuopiamas ryšys. Ir nors iš vienos pusės viskas baigiasi tragiškai, Ilja iš Izabelės gauna maksimaliai daug, tik ne taip, kaip abu tikėjosi. Manau, kad jis tą supras pamažu, bręsdamas, ir tai, galbūt, pakreips jo gyvenimą geresne linkme. Galbūt suaugęs jis net grįš pas Izabelę padėkoti, užmegzti naujo ryšio, parodyti savo vaikų. Pastebite, kalbu apie jį kaip apie tikrai egzistuojantį žmogų?
– Ar filmą jau matėte? Ar jis atspindi tai, kas vyko jūsų vaizduotėje?
– Jis atspindi knygos atmosferą. Tai – visai nemažai. Tikėtis, kad filmas atspindės tik mano vaizduotę – naivu. Ir neįdomu. Man pačiai įdomu pamatyti, kas suprasta ir parodyta kitaip, įvairiapusiškiau, nei mano pačios rašyta. Labai patiko dialogai, kuriuos parašė filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė. Ji juos tiesiog supaprastino, pavertė normalia kasdiene žmonių kalba. Nes mano tekstuose per daug poezijos, o iš tiesų – egzaltacijos. Giedrė dialogus išvalė, atrinko esmę. Ji perdėliojo istorijos akcentus, nes filmas – ne knyga, jis reikalauja kitoniškumo. Man patiko, kaip jautriai, subtiliai ji naudojosi knygos medžiaga.
– Ar kinas pratęsia knygos gyvenimą? Ar tai jau – kita istorija?
– Kinas pratęsia komercinį knygos gyvenimą, to turbūt tikisi leidykla (juokiasi). O šiaip, skaityti knygą ir žiūrėti filmą – du skirtingi dalykai ir nesvarbu, kad istorija – ta pati. Manau, kad tai yra dvi skirtingos meninės tikrovės.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą2
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...