- Karolina Savickytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
A. Markuckis: paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą
-
A. Markuckis: paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą
-
A. Markuckis: paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą
-
A. Markuckis: paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą
-
A. Markuckis: paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą
-
A. Markuckis: paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą
-
A. Markuckis: paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą
Vasarą daugumos teatrų gyvenimas buvo aprimęs. Tik ne vienintelio Europoje Lėlių vežimo teatro, iš Panevėžio kiekvieną vasarą traukiamu dviejų arklių vežimu išvykstančio gastrolių po Lietuvą. Atlapos ir teatro durys. Pamatęs svečius jo įkūrėjas Antanas Markuckis kelių mygtukų paspaudimu priverčia žvilgtelėti aukštyn – virš galvų išdėliotais bėgiais sukasi traukinukas. "Paprasta mechanika", – šypteli ir pakviečia pokalbio.
Šlovės alėja
Baltas pastatas, puoštas vežimo ratais, įsikūręs Respublikos gatvėje, kiek atokiau miesto šurmulio. Jaukiame kiemelyje, siauruko vagone, įrengta kavinė, kurioje po spektaklių laisvalaikį leidžia ne tik vaikai. A.Markuckis pasakoja, kad čia teatras reziduoja jau 28 metus.
Tarpukariu šiame žydams priklausiusiame raudonų plytų namelyje veikė odų perdirbimo dirbtuvės, sovietmečiu jis tapo grūdų sandėliu. "Pro rūsį įvažiuodavo arklių traukiami vežimai, čia iškraudavo grūdus. Domėjausi šio pastato istorija – ateidavo kartais žmonės, atnešdavo nuotraukų", – prisimena A.Markuckis.
Prieš 32 metus tuomečiame linų gamybos susivienijime "Linas" A.Markuckio pradėtas kurti lėlių teatras jau ieškojo vietos namams.
"Vienam renginiui reikėjo manekeno, o kadangi čia prieš tai buvo prekybos valdybos sandėlis, paskambinau ir paklausiau, ar neturi. Man pasakė, kad yra sulūžusių manekenų. Paprašiau parodyti – gal iš jų kokį sveiką pasidarysiu. Atvažiavome į šitą pastatą ir aš tiesiog pasakiau: "Čia bus mano lėlių teatras." Po truputį jis toks ir tapo", – pasakoja teatro įkūrėjas.
Už direktoriaus nugaros matyti didžiulė eilė su rankų įspaudais – jis paaiškina, kad šie yra įžymių žmonių, buvusių teatro spektakliuose ir festivaliuose. "Atvažiuoja aktoriai, režisieriai, tai mes jų rankas ir atsiliejame. Galima sakyti – savotiška šlovės alėja", – šypsosi teatro vadovas.
Mes neturėjome žaislų ir kūrėme savo pasaulį. Bėgome nuo tos kasdienybės ir aš, matyt, radau save būtent teatro pasaulyje: galėjau pasaulį kurti tokį, kokio noriu.
Užuovėja nuo kasdienybės
Paklaustas, kaip gimė tokio teatro idėja, A.Markuckis juokiasi: "Iš pradžių buvau vienas: ir direktorius, ir aktorius." Šias "pareigas" jis užėmė būdamas šešerių, kai namo kieme rodė lėlių spektaklius. Kodėl šešerių berniukas staiga susidomėjo lėlių teatru?
"Todėl, kad šeimoje buvo šeši vaikai, tėvas buvo girtuoklis, visus daužydavo, mes neturėjome žaislų ir kūrėme savo pasaulį. Bėgome nuo tos kasdienybės ir aš, matyt, radau save būtent teatro pasaulyje: galėjau pasaulį kurti tokį, kokio noriu, – gerą ar blogą, gražų ar baltą, niūrų ar juodą", – giliai atsidusdamas atsako pašnekovas.
Apie teatre statomų spektaklių pasakišką pozityvumą režisierius vienareikšmiškai atsakyti negali. "Visos pasakos, atrodo, baigiasi laimingai, arba jos kažko moko. Vaikystėje dėliojau pasakas, kaip norėjau, – galėjau vilką padaryti gerą, o tris paršelius – blogus. Dabar turiu profesiją ir žinau, kaip reikia daryti. Būna taip, kad kas patinka tau, nepatinka žiūrovams. Kadangi gyveni tarp žmonių, turi prie jų taikytis. Vis dėlto ne aš vienas statau spektaklius – atvažiuoja ir kiti režisieriai", – pasakoja A.Markuckis, kurio vadovaujamame teatre šiuo metu dirba 25 žmonės, o per metus suvaidinama 270 spektaklių.
Antanas Markuckis
Į gastroles – vežimu
Teatras turi autobusiuką, tačiau į gastroles po Lietuvos miestelius ir kaimus aktoriai vis dar traukia vežimais. Paklaustas, kaip kilo idėja gastroliuoti būtent tokiu būdu, pastebi, kad pasikinkyti arklį prieš tris dešimtmečius buvo nesunku. "Dabar tų arklių ne tiek ir daug – Pasvalio rajone gal aštuoni telikę", – spėja jis.
Apie pačią gastrolių idėją A.Markuckis juokauja: "Jau esu sakęs, kad telefonu paskambino Dievas ir paprašė sukalti vežimą. Bandžiau paskui tuo numeriu prisiskambinti – nepavyko."
Iš tiesų tai buvo bandymas atrasti formą – tai jis palygino ir su projektu "Misija Sibiras". "Kas turėjo atsitikti tų jaunų žmonių galvose, kad jie ten važiuotų? Suprantu, jeigu dar ten būtų giminaičiai, norėtųsi ar kapą aplankyti, ar pamatyti, kaip gyveno. Taip ir čia – svarstei, kaip čia įdomiau padaryti. Ar nebūtų galima atgaivinti Juozo Vaičkaus "Skrajojančio teatro" tradicijos", – dalijasi svarstymais.
Lėlių vežimo teatras, pasikinkęs arklius, į gastroles važiuoja su tam tikra misija – ten, kur nėra kultūros namų, jokių kultūros židinių. "Arkliai – tai tik forma, kaip mes visa tai pateikiame. Kaip cirkas atsiveža savo šapitą", – aiškina jis.
Kaime vaidinti maloniau
Keliaudamas net į mažiausius kaimus, kur gyvena niekur iš ten neišvažiavę žmonės, teatras visada sulaukia žiūrovų. "Na, įsivaizduokite – į jūsų kiemą atvažiuoja teatras, argi neitumėte? Arkliai, penkiolika žmonių, penkios mašinos, vežimas, muzika, garsiakalbiai, artistai ir visa kita. Tai žinoma, kad sueina žmonių. Dabar gal mažiau, nes kaimo tuštėjimo metas", – liūdnai prityla A.Markuckis.
Jis pastebi miesto ir kaimo žmonių emocijų skirtumus, pasakoja, kad gilesnio kaimo vaikai visada sėdi po spektaklio, dar kažko laukia. "Jie nežino, kad reikia ploti, jie išsižioję žiūri ir nenori, kad tai pasibaigtų. O miesto vaikai išlepinti technologijų, koncertų, renginių. Kaime daug maloniau vaidinti nei mieste", – tvirtina unikalaus teatro direktorius.
Gerų prisiminimų pašnekovas turi ir apie Kauną – čia yra lankęsis ir su arkliais, ir su mašinomis. "Turiu čia draugų, bendraujame su Kauno lėlių teatru. Man labai patinka Muzikinio teatro skveras, Laisvės alėja man kvepia senąja Lietuva. Bet, jei atvirai, Kaunas man kiek per didelis. Aš juk augęs kaime", – atvirauja A.Markuckis.
Išlydėdamas iš teatro jo šeimininkas pamato už arkliukų figūrėlių palei kelią užkliuvusius mūsų žvilgsnius. "Dabar žmonės taip automobiliais užstato visą prie teatro esančią aikštelę, kad mamoms su vėžimėliais nėra kur praeiti. Tad specialiai tais arkliukais atitvėrėme gabaliuką asfaltuoto kelio", – paaiškina originalų sprendimą.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“52
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui1
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
Kaune prasideda Azijos ir skandinavų kultūrų savaitė3
Šią savaitę Kaune vyraus Azijos ir skandinavų kultūros – prasideda jubiliejinė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiama Azijos savaitė ir skandinaviškos kultūros pažinimo renginiai. ...
-
Seimas linkęs bibliotekoms leisti dovanoti nurašytas knygas
Seimas po svarstymo šią savaitę pritarė leidimui bibliotekoms dovanoti nurašytas knygas. ...