Lietuva prancūzei atvėrė istorinių tyrimų lauką

"Tai buvo geriausia, ką esu patyrusi gyvenime", – apie savo gyvenimo Lietuvoje sako neseniai Kaune viešėjusi C.Bascoulergue, Prancūzijos ambasadoje Vilniuje dirbusi 1992–1996 metais.

Interviu "Kauno dienai" ji pasidalijo atsiminimais apie Lietuvą, Kauną ir sutiktus žmones, kurie buvo ne tik ištikimi bendrakeleiviai, bet ir tapo jos draugais.

– Sugrįžkime į 1992-uosius, kai jūs pirmą kartą lankėtės Lietuvoje. Kokios priežastys paskatino atvykti į mūsų šalį?

– Iki apsilankymo Lietuvoje dešimt metų dėsčiau anglų kalbą Prancūzijoje. Jutau pasikartojantį nuovargį, korepetitorės darbas kėlė nuobodulį, todėl nusprendžiau pasinaudoti galimybe padirbėti užsienyje. Trejus metus (nuo 1988 iki 1991-ųjų) praleidau keliaudama po Sovietų Sąjungą ir mokydama prancūzų kalbos. Mėgavausi šia veikla ir jutau atliekanti svarbią misiją – tvirtinanti ryšius tarp sovietinio bloko valstybių ir savo gimtosios šalies – Prancūzijos.

Vėliau, 1992 m., Prancūzijos ambasada Vilniuje man pasiūlė lingvistikos atašė pareigas, todėl Lietuvoje likau ketveriems metams.

– Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis apie Kauną?

– Nebepamenu pirmojo įspūdžio, susijusio su miestu, bet labai ryškiai atsimenu sutiktus žmones. Ypač – Birutę Strakšienę, ėjusią Lietuvos–Prancūzijos asociacijos prezidentės pareigas ir mokiusią prancūzų bei lotynų kalbų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos studentus. Pamenu, kad pirmasis mūsų susitikimas įvyko būtent akademijoje. Vėliau Birutė man papasakojo vaikystėje išgyventos tremties į Sibirą istoriją.

Susipažinau ir su Danute Gvildiene, ji prancūziškai kalbėjo idealiai, su vos juntamu belgišku akcentu, kadangi buvo mokiusis religiniame pensionate Belgijoje. Tąkart ji pasidalino su manimi tuo, ką patyrė gulage. Danutės tėtis užėmė Transporto sektoriaus viceministro pareigas Nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje. Ironiška, tačiau ji buvo ištremta į Krasnojarską prisidėti prie darbų tiesiant geležinkelio liniją.

Taip pat susipažinau su grupe puikiai prancūziškai kalbančių daktarų: neurologe Vanda Liesiene, įgijusia neurologės praktikos Prancūzijoje; užkrečiamųjų ligų specialistu Alvydu Laiškoniu, turinčiu nuostabų humoro jausmą; pneumonlogu Algiu Tarūta ir daugybe kitų.

Tai buvo Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpis, todėl šie visi nuostabūs žmonės, įgiję patirties Vakarų valstybėse, troško savo šaliai atverti kelius į Vakarus, taip pat ir į Prancūziją. Jutau, kad mano pareiga yra prisidėti prie šių asmenybių veiklos, todėl su pozityvia energija ėmiausi darbų. Buvau įkvėpta šių žmonių dvasios stiprybės, neprarastos jiems išgyvenant sovietinio režimo sunkumus.

– Kiek kartų jums teko lankytis Kaune? Ar kiekvienas apsilankymas buvo išskirtinis?

– Kaune lankiausi daugybę kartų. Dirbau su daktarais, taip pat su prancūzų kalbos mokytojais Robero Šumano centre (dabar – KTU Prancūzų kultūros centras, aut.past.), kuris tuo metu buvo labai svarbi ir aktyvi vieta. Centre mokiau studentus ir įvairius specialistus, norėjusius išvykti studijuoti į Prancūziją.

Drauge su Prancūzijos ambasadoriumi Philippe‘u de Suremainu buvome nuolat kviečiami pažymėti tradicinių lietuvių ir prancūzų švenčių, kurių metu vaišindavomės nacionaliniais šalių patiekalais, gėrimais ir dainuodavome liaudies dainas. Ryškiai pamenu, kad tuo metu buvo šalta – ne daugiau nei 12 laipsnių šilumos patalpose, tačiau žmonės buvo nepaprastai šilti ir atviri, degantys troškimu švęsti ilgo totalitarinio režimo pabaigą.

– Koks yra šviesiausias, šilčiausias atsiminimas, kurį siejate su Lietuva ar Kaunu?

– Paprastai po šių švenčių drauge su Danute Gvildiene keliaudavome į jos namus. Ji gyveno dideliame name, kuris dar prieš karą priklausė Danutės tėvui, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo jai grąžintas. Ji rodydavo man fotografijas iš gulago, popieriaus atplaišas, kuriose žymėjo savo įkalinimo dienas. Danutės namuose taip pat sulaukdavome daug svečių iš Prancūzijos, kuriuos svetingai priimdavome, vaišindavome ir drauge dainuodavome.

– Ar Kaune yra jums ypatinga vieta?

– Ne. Man svarbūs žmonės, kuriuos čia esu sutikusi. Gera sugrįžti pas juos ir dalytis prisiminimais apie tai, ką esame patyrę drauge.

– Esate parašiusi knygą apie savo įspūdžius Lietuvoje, joje svarbią vietą skyrėte lietuvių tremčiai į Sibirą, tačiau kūrinys dar nebuvo publikuotas.

– Knygą "Toli nuo Lietuvos" parašiau prieš ketverius metus. Žinoma, norėčiau ją išleisti Lietuvoje. Keletas draugų siūlėsi išversti knygą į lietuvių kalbą, tačiau neturėdama susitarimo su jokia leidykla negaliu jų prašyti išversti 180 puslapių kūrinį bergždžiai.

– Ar galėtumėte pasidalyti kelių asmenų istorijomis iš savo knygos, kurios jums yra reikšmingiausios, jautriausios?

– Pusė knygos – tai mano draugų, ištremtų į Sibirą, istorijos. Tarp jų – D.Gvildienės, B.Strakšienės, Reginos Levandauskienės pasakojimai, taip pat Petronėlės ir Vidos (mano draugių iš Vilniaus) istorijos bei alytiškės Genovaitės ir jos šeimos prisiminimai. Specialiai neieškojau žmonių, kurie buvo ištremti į Sibirą. Darbe mane supo asmenys, turėję šios patirties, todėl man buvo svarbu išsaugoti ir užrašyti jų prisiminimus.

Likusi knygos dalis – tai mano pačios atsiminimai apie laiką, praleistą Lietuvoje, įgytas patirtis ir jausmus, žlugus senajam, totalitariniam pasauliui ir atsivėrus naujoms galimybėms. Kai kurie prisiminimai yra juokingi, kai kurie – ironiški ar rimti. Tai – impresionistinis to laiko Lietuvos atspindys.

Likusi knygos dalis – tai mano pačios atsiminimai apie laiką, praleistą Lietuvoje, įgytas patirtis ir jausmus, žlugus senajam, totalitariniam pasauliui ir atsivėrus naujoms galimybėms. Kai kurie prisiminimai yra juokingi, kai kurie – ironiški ar rimti. Tai – impresionistinis to laiko Lietuvos atspindys.

– Ar buvo sunku klausytis šių asmenybių istorijų?

– Kiekvieną pasakojimą išgyvenau labai giliai ir jausmingai. Grįžusi į Prancūziją, net negalėjau pakelti ir pakęsti paviršutiniškų kasdienių pokalbių su tautiečiais.

Manau, kad tremtiniams buvo labai sunku atsiverti ir papasakoti asmenines istorijas, tylią kančią išgyvenant dar kartą. Juk sovietmečiu kai kurie iš jų net neturėjo galimybės pasidalyti kančiomis, kurias patyrė Sibire su savo šeimos nariais. Netgi dabar vienos iš knygoje aprašytų istorijų liudininkė negali atskleisti rusų KGB‘isto, ištrėmusio ją ir jos šeimą, pavardės, nes bijo sulaukti bausmės.

– Dabar renkate medžiagą, susijusią su Lenkija ir jos žmonėmis. Ar galėtumėte papasakoti apie šiuos tyrimus?

– Dabartinė mano veikla susijusi su Kamila Pietkiewicz, kurią pirmą kartą sutikau Gdynėje (Lenkija) 1981-aisiais. Ji dirbo restoranų tualetų valytoja, nes nepajėgė pragyventi iš mažos pensijos. Ji kalbėjosi su manimi prancūziškai ir pasakojo, kad šios kalbos nevartojo apie 40 metų. Pasirodo, būdama trisdešimties, ji metus studijavo Prancūzijoje. Vėliau, tarpukariu, gyveno Vilniuje ir priklausė aukštesnei viduriniajai klasei, bet 1939-aisiais buvo sulaikyta Breste (Baltarusija), kur vienus metus praleido kalėjime, o vėliau buvo ištremta į Novosibirską (Rusija). Tremtyje išbuvo iki 1942-ųjų, kada ltarp laisvos Lenkijos atstovo Londone Wladyslawo Sikorskio  ir Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Londone Ivano Majskio buvo pasirašytas paktas išlaisvinti visus lenkų kalinius. 1942 m. pavasarį Kamila išvyko į Teheraną (Iranas), ten dirbo mokytoja ir prisidėjo prie Anderso armijos, kovojusios Palestinoje, Egipte, Libijoje ir Italijoje. Vėliau moteris persikėlė į Sopotą (Lenkija) ir dirbo pardavėja.

Šis tyrimas nuvedė mane į Londoną, kur yra saugomi Anderso armijos archyvai. Juos nagrinėdama keliavau atgal į Paryžių ir Vilnių. Buvo sunku gauti Kamilos ir jos sutuoktinio areštavimo dokumentus iš NKVD. Man buvo pasakyta, kad negaliu prieiti prie bylos, kadangi nesu jos giminaitė.

Tęsiant tyrimus, tikriausiai man teks keliauti į Lenkiją ar dar kitur. Kamilos gyvenimas toks įdomus, jog aš pasiryžusi viskam, kad papasakočiau jos istoriją.

– Ar pasikeitė jūsų ryšys su Lietuva, su Kaunu nuo 1992-ųjų iki dabar?

– Tiek mano draugai, tiek aš senstame, tačiau patirtis, kurią įgijome visi drauge 1992–1996 m., yra nepamirštama. Manau, kad tai buvo geriausia, ką esu patyrusi savo gyvenime.

Knygų kapinės

Mane pakvietė praleisti vakarą Panevėžyje, nedideliame provincijos mieste netoli Latvijos sienos. Tarp mane pasitinkančiųjų buvo Karolina Paliulis, kurios tėvai karo metu emigravo į Prancūziją. Ji neseniai buvo atgavusi savo senelio knygyną. Karolinos tėvų ir senelių istorija tikrai verta atskiro pasakojimo. Galbūt vieną dieną aš ją parašysiu... Manęs laukė ir bibliotekininkė Elvyra, pilna energijos ir pasiruošusi tuoj pat imtis visko, kas susiję su literatūra ar teatru...

Nuvykome į Marguerite Duras vakarą, po kurio mane nuvežė į dailininko Petrausko studiją. Jo flamandišku stiliumi tapyti portretai man paliko gilų įspūdį. Aktorius Petras Venslovas ten padeklamavo savo ir mano mėgstamą Gintaro Patacko poemą "Amžiaus pradžia".

Rytojaus dieną mane nuvedė apžiūrėti garsaus Panevėžio režisieriaus Juozo Miltinio, žymaus ir visoje Sovietų Sąjungoje, butą. Aš jau buvau su Miltiniu susipažinusi prieš kelis mėnesius, kai mudu su Prancūzijos ambasadoriumi Philippe'u de Suremainu nuėjome jo aplankyti ligoninėje Vilniuje. Miltinis buvo susilaužęs šlaunikaulio kaklelį. Mudu jam nunešėme burgundiško vyno butelį, be abejo, "Mercurey", ir aš paklausiau, ką galėčiau jam kitą kartą važiuodama į Lietuvą parvežti iš Prancūzijos. Jis man pasakė: "Aristotelio "Problemas" iš Guillaume Budé kolekcijos, dvikalbį graikų–prancūzų kalbų leidimą". Kai važiavau pro Paryžių, užėjau į grožinės literatūros knygyną Raspajo bulvare (boulevard Raspail). Deja, negalėjau Miltiniui knygos įteikti, nes netrukus jis mirė.

Miltinio butas buvo baisaus tarybinio stiliaus, baldai liūdni kaip ir visur, spalvos blausios ir tamsios, bedvasės... Tačiau itin nepaprastas ir ypač stebinantis šioje pilkumoje ir banalybėje dalykas buvo jo biblioteka, kuri užėmė visą svetainės sieną. Vietos valdžia, kuri man rodė šias patalpas (ten, žinoma buvo ir Elvyra, taip pat meras ir kiti), savęs klausė, ką su šia biblioteka daryti. Aš jiems nedvejodama atsakiau: "Tik ne į knygų kapines!"

Tai buvo žmogaus atmintis. Nemanau, kad Vakaruose galėtum rasti tokią turtingą asmeninę biblioteką. Mickevičius glaudėsi šalia Tolstojaus, Shakespeare'o, Aristotelio, Prousto ir Thomo Manno. Gal reikia būti kilusiam iš tokios mažos šalies tam, kad mokėtum tiek kalbų. Miltinis buvo lietuvis, buvo ir knygų lietuvių literatūros klasikų.  Jį mokė jėzuitai, todėl bibliotekoje buvo ir klasikinės literatūros graikų ir lotynų kalbomis. Prieš karą jis mokėsi Paryžiaus vaidybos studijoje su Copeau ir Dullini, buvo Jeano Dasté ir Jeano Vilaro draugas, gyveno viename kambaryje su Jeanu Louisu Barrault. Miltinis perskaitė visus prancūzų klasikus ir visų jų knygas turėjo savo bibliotekoje. Jis buvo gyvenęs ir Londone, kalbėjo angliškai, bibliotekoje turėjo visus anglų klasikus originalo kalba. Grįžęs į Lietuvą apie 1938 m., vėliau jis patyrė vokiečių okupaciją, o gal buvo išmokęs vokiečių kalbos prieš karą? Kaip ten bebūtų, lentynose buvo ir vokiečių klasikų. Atėjus Raudonajai Armijai, "didžiosios rusų kalbos" mokėjimas šiai mažai šaliai buvo privalomas. Miltinis turėjo visus rusų klasikus.

"Kuo daugiau moki kalbų, tuo daugiau gyveni gyvenimų", sako rusų patarlė. Aš tikiu, kad J.Miltinis buvo nugyvenęs daug gyvenimų. Jo biblioteka atspindėjo Lietuvos istoriją ir nepaprastą jo paties gyvenimą. Kas nutiko šiai bibliotekai? Esu tikra, kad Elvyra tikrai padarė viską, kad ji netaptų knygų kapinėmis.

Atsisveikinimo vakaras

Prabėgo laikas. Niekas nepasimiršo. Arba tik labai nedaug. Visi tie lietuviai, šalia kurių išgyvenau ketverius metus, nuo 1992 iki 1996 m., yra gyvi mano atmintyje. Jie išliko manyje per visus šiuos metus. Jie, vyresni už mane trejais ar ketveriais metais, o gal dešimt ar daugiau. Genovaitė ir Danutė – vyriausios, Vida, Birutė, Regina, Aloyzas, Petronėlė – jaunesni. Tais pokario metais, kai mano kartos prancūzai vaikai gyveno įprastą gyvenimą, ėjo į mokyklą, žaidė, šie vaikai ar paaugliai lietuviai išgyveno Sibiro tremties košmarą, kentėjo šaltį ir badą. Kas žinojo? Kas žino? Aš negaliu užmiršti. Aš niekuomet neužmiršiu.

Man berašant, staiga iškyla daugybė prisiminimų, tokių, kuriuos maniausi užslėpusi atminties gelmėje, užmarštyje. Aš vėl regiu paskutinį vakarą Turniškėse, atsisveikinimo vakarą. Susirinko žmonės iš visų Lietuvos kampelių, iš tolimiausių vietovių: Klaipėdos ir Kretingos šiaurėje, šalia Baltijos jūros, artimiausi – iš Lentvario, Utenos, Kauno, Vilniaus. Ir tai buvo didžiulis visų žmonių, kuriuos aš pažinojau ir mylėjau, margumynas; visų tų, kurie labai mylėjo Prancūziją. Ta meilė taip jaudino mus, prancūzus, kad kartais savęs klausdavome, ar buvome jos verti. Atvyko žmonių iš Plungės, Stakliškių, Pakruojo, Pasvalio, Alytaus, Šiaulių, Panevėžio, iš Utenos, Rietavo, Klaipėdos, Kretingos, Lentvario ir kitur. Rima, Birutė, Vida, Nijolė, Rasa, Danuta, Danutė, Raimonda, Elvyra, Genė, Dalia, Sigita, Laima, Henrikas, Gvidonas, Alvydas, Algis, Vanda ir tiek daug kitų. Ir kaip visuomet, jie dainavo "Dzūkiją", "Ko liūdi berželi, ko liūdi", "Augo girioj ąžuolėlis", "Ėjo senis lauko arti", "Kur tas šaltinėlis", "Pasvarcyk, antela" ir, žinoma, prancūziškas dainas.

Aš vėl matau jų šypsenas, švelnumą, jautrumą ir taktą, nepaisant jų dažnai skausmingos praeities. Jie norėjo laisvesnės ir atviresnės ateities. Jie jau buvo pradėję laisviau kvėpuoti.

O paskui, kaip ir gandrai, aš išskridau. Kaip ir gandrai – netrukus po Švento Baltramiejaus, rugpjūčio pabaigoje, po keturių neįmanomo intensyvumo ir begalinio darbo metų. Pajutau begalinę tuštumą. Nuo tada gyvenu toli nuo Lietuvos ir dažnai prisimenu savo draugų šypsenas, jų dainas, pasivažinėjimus rogėmis miške, gandrų sugrįžimą, maudymąsi be galo švariame ežerų vandenyje... Toli nuo Lietuvos, taip toli, bet ir taip arti...

Ištraukos iš Claudine Bascoulergue knygos "Toli nuo Lietuvos "

Iš prancūzų kalbos vertė Birutė Strakšienė