Lietuviškos kultūros atsakymai globaliam pasauliui

Rusijos agresija Ukrainoje paskatino iš naujo pažvelgti į pokyčius pasaulyje. Atsirado daugybė abejonių. Pradėjome svarstyti, ar sugebėsime būti tokie pat vieningi kaip Baltijos kelio metu, ar būsime pasiryžę ginti savo laisvę kaip Sausio įvykių dienomis. Visi svarstymai susitelkė į paviršutiniškas diskusijas apie Rusijos propagandos poveikį, privalomosios karinės tarnybos prasmę ir patriotinio ugdymo svarbą mokykloje. Dalį abejonių išsklaidė jaunuoliai, kurie pageidavo savo noru atlikti privalomąją pradinę karinę tarnybą. Kalbos apie patriotinį ugdymą mokykloje ar Rusijos propagandos poveikį liko tuščiais pasvarstymais, leidžiančiais suprasti, kad mūsų atsakas į globalius iššūkius bus draudimai arba iš anksto paruošti atsakymai, o ne gebėjimas įvertinti vykstančius pokyčius ir laiku priimti sprendimus. Apie klausimų kėlimą ir atsakymų paieškas šiuolaikiniame pasaulyje kalba Tomo Daugirdo knyga "Sparnuoto arklio dantys. Šiuolaikinės Lietuvos kultūros profiliai". Jos autorius bando samprotauti apie Lietuvos kultūros gebėjimą suvokti ir priimti globalaus pasaulio iššūkius.

Naivus neišmanymas

Šiandien, žvelgdamas į atstatytus Valdovų rūmus ar Trakų pilį ir užduodamas klausimą, ką mena šių statinių mūrai, gali pasijausti išsišokėliu. Visi puikiai suprantame, kad dabartiniuose Valdovų rūmuose ir Trakų pilyje tikrai negyveno nei Vytautas Didysis, nei Žygimantas Augustas. Tą patį galima pasakyti apie atkurtus Lietuvos dvarus, kuriuose organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, su didesniu ar mažesniu sėkmingumu rengiamos teatralizuotos ponų gyvenimo rekonstrukcijos.

Lietuvos dvarams pasisekė labiau nei Valdovų rūmams ir juose sklando ten gyvenusių didikų dvasios, tačiau klausimas lieka neatsakytas: kokią kultūrinę atmintį bandome kurti? Ar dabartiniai sprendimai leidžia suprasti, kad bajorai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atrama, o jų valdomi dvarai – karinės, ūkinės galios ir kultūrinės įtakos simboliai?

Nesusimąstome, kad kolektyvizacijos ir melioracijos išnaikintos sodybos turėtų kalbėti apie tarpukaryje įvykdytą žemės reformą, kuri iki minimumo sumažino dvarų įtaką ir sustiprino Lietuvos ūkininkus. Dėl to lieka neaišku, kas mums svarbiau atminties požiūriu – bajoro ar valstiečio gyvenimas.

Išlikęs architektūrinis paveldas vienareikšmiškai pirmenybę teikia bajorams. Suprasdamas, kad Maironio eilėraštis "Trakų pilis" nedera su dabartinės Lietuvos kraštovaizdžiu, ieškojau paaiškinimų. Vieną iš jų pateikė filmo "Kaukazo belaisvė" (1967) herojaus rajono ūkvedžio Saachovo žodžiai Šurikui: "Jūs, čia atvykote tam, kad užrašinėtumėte pasakas, o mes dirbame tam, kad pasakos virstų dabartimi." Jei pasaka – svajonė, kuri neturi konkretaus kultūrinio konteksto, tada supranti, kaip galima iškreipti kultūrinę atmintį. Lieka neaišku, kas yra artimiau lietuviui, besikapstančiam savo darže, – dvaras, kaimas ar kultūrkė, esanti kolūkio centrinėje gyvenvietėje.

Dėl to T.Daugirdas pabrėžia kultūrinio konteksto svarbą: "Kai nėra aiškios skirtingų kontekstų ribos, kai kultūrinėje apyvartoje vyrauja iš kontekstų ištrūkę ar į juos neįmąstyti paskiri kultūros reiškiniai ir skirtingų kultūros kontekstų atplaišos, susiejanti kultūra reikšis kaip vertybinis chaosas arba beformė įvairovė." Viską lemia valstybės pasirinkti kriterijai, pagal kuriuos skirstomas finansavimas įvairiems rekonstrukcijos projektams. Tuomet dėmesio centre atsiduria ne pilis ar dvaras su visais įmanomais kontekstais, o Saachovo tipo valdininkas, priimantis sprendimus, kurie naudingi ne tik kultūrine prasme. Kita vertus, ar ši kuriama kultūrinė įvairovė suteikia mums pakankamai įgūdžių, padedančių suvokti kitų pasaulio regionų problemas?

Išskirtinumo stulpai

Reikia pritarti T.Daugirdo iškeltam klausimui, kaip gyventi, kai niekas nenori pavergti bei kankinti ir nesutinka žavėtis bei garbinti? Lietuva yra demokratinė valstybė, priklausanti ES ir NATO. Mes esame tokie patys kaip ir visi šių organizacijų nariai. Mūsų gerovė atsilieka nuo šių organizacijų senbuvių, tačiau niekas nekuria dirbtinų kliūčių norintiesiems užsidirbti pasiturinčiose šalyse. Aišku, Rusijos agresija Ukrainoje tarsi atgaivino galimo pavergimo ir kankinimo vaizdinius, tačiau ES bei NATO patvirtintos saugumo garantijos atkreipė dėmesį ir į neatliktus namų darbus gynybos srityje.

Knygoje "Sparnuoto arklio dantys. Šiuolaikinės Lietuvos kultūros profiliai" nemažai dėmesio skiriama mūsų ambicijoms pabrėžti savo išskirtinumą ir siekiams tą išskirtinumą įamžinti. Mūsų išskirtinumo stulpai, į kuriuos nukreiptos aštriausios autoriaus kritikos strėlės, yra kalba, gamta, Valdovų rūmai ir Dainų šventės.

Anot T.Daugirdo, mūsų siekiai išsiskirti ir didžiąją dalį paveldo įamžinti, išvalyti jį nuo vėlesnio laiko dulkių veda prie atsiribojimo nuo išorinio pasaulio aktualijų. Taip kuriamas idealios Lietuvos įvaizdis, kuris "mums nėra ateitis, kurią galėtume pasiekti mokydamiesi iš savos istorijos ir savo suklydimų. Ji tėra abstrakcija, kurią patys pripildome didingiausiais prisvajotos būtos tikrovės turiniais". Visa tai kuria prieštaringą lietuvių civilizacijos (?) vaizdą.

Kalbame seniausia kalba pasaulyje, garbiname nuo gamtos neatitrūkusią kaimo buitį, tačiau mieste, kurį suvokiame kaip lietuvių natūralių vertybių naikinimo vietą, statome Valdomų rūmus, simbolizuojančius mūsų valstybingumą. Maža to – svarbiausiomis valstybės valdžios institucijomis pasitikime mažiausiai.

Didžiuojamės savo tautiniais drabužiais, tačiau žiūrėdami senas nuotraukas retai matome savo senelius ir prosenelius jais pasipuošusius. Išleidžiame nemažai pinigų Dainų šventei organizuoti, tačiau jai pasibaigus retas iš praeivių sugebėtų sušokti net paprasčiausią valsiuką ar užtraukti retesnę lietuvių dainą. Minėtus prieštaravimus paaiškina dar viena T.Daugirdo mintis: "Tradicija yra svarbi žmogaus ir valstybės būčiai vien tada, kai ji padeda geriau suvokti dabartį ir priimti teisingus sprendimus ateičiai."

Gyvenimo strategijos

Demokratija garantuoja tam tikrą komfortą, todėl kartais galima atsipalaiduoti nuo įpareigojančių dalykų. Gyvenimas tokioje visuomenėje turi dvi strategijas: klausinėjimo ir atsakomybės už aiškią visuomenės tvarką.

Globalaus pasaulio poveikis sumažina istorinės atminties reikšmingumą, tautos bei valstybės vertes, todėl supranti, kad nėra iš anksto paruoštų atsakymų ir kiekvieną kartą verta diskutuoti apie visas įmanomas prasmes bei reikšmes, siekiant ką nors įamžinti.

Kita vertus, dabartis nėra vien paminklų statymas ar praeities ritualų atgaivinimas ir puoselėjimas, tai gyvenimas, kuriame atsiveria įvairios galimybės suprasti supantį pasaulį. Supratimas neįmanomas be klausimų, o atsakomybė neįmanoma be aiškiai suvoktų pareigų. Dėl to tikėtis, kad jaunoji karta pradės maištauti, pasinaudodama sovietine nostalgija ir atmesdama žmogaus teisių teikiamas galimybes, neverta.

Diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo parodo,kad vyresniosios kartos pasaulėžiūra pamažu netenka galios. Jaunoji karta turi suvokti: kultūra – tai dirva, kurioje išauginami atsakymai į žmogui rūpimus klausimus. Sokrato likimas parodė, kokią galią gali turėti elementarus klausimas, tačiau tradicija kiekvieną kartą primena jau žinomus dalykus. Tik neaišku, ar krikščionybės skelbiama žinia, kad žmogaus gyvenimas turi prasmę ir kad ji gali padėti atskirti gėrį bei blogį, yra prasminga šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje? Kas lengviau – maištauti, griauti esamą tvarką ar ieškoti visiems priimtinų sprendimų?