Literatūra – kaip pasaulio sąsajų voratinklis

Geros knygos skaitymas, ypač po pauzės – didžiulis malonumas. Nesugebu įsivaizduoti gyvenimo be knygų, be nuolat šalia esančių jų dulkių. Kartais malonu tiesiog pavartyti kokią iš lentynos (ar iš krūvos – deja, lentynose visos nebetelpa) išsitrauktą seniau skaitytą knygą, sugrįžti į vieną kitą puslapį. Kaip tik mano paauglystės metais, šiek tiek suminkštėjus geležinei uždangai, buvo pradėta versti ir leisti daug puikios XX a. literatūros, o jaunystė, suprantama, buvo intensyviausias knygų "rijimo" laikas – Williamas Faulkneris, Heinrichas Böllis, egzistencialistai, Kobas Abė, Siegfriedas Lenzas – atmintin įsirėžusius rašytojus vardyti reikėtų ilgai.

Kai kurios knygos – Jerome'o Davido Salingerio, Jacko Kerouaco – jau liko toli kaip paauglystės ženklai, tačiau daug tuomet ar kiek vėliau atrastų autorių tebėra šalia iki šiol. Dabar kai ką norisi perskaityti iš naujo, su kita patirtimi, pvz., Thomo Manno "Daktarą Faustą". Neišblėso meilė Albert'ui Camus – "Baltų lankų" išleistas jo "Esė" rinkinys ir "Užrašų knygelės" – vieni dažniausiai iš lentynos ištraukiamų tekstų. Kaip tik šią vasarą vėl pavarčiau kai kuriuos Alžyro ar Italijos saulės nutviekstus puslapius. Prie jų mane traukia panašūs dalykai, kaip ir prie dažnai vartomų Czeslawo Miloszo tekstų: dokumentiškas konkretumas, apčiuopiamos gyvenimo detalės ir vaizdai, pro kuriuos tarsi nejučia, bet stipriai prasismelkia esminiai būties klausimai – jie sujudina tave ne sausos abstrakcijos, o gyvybingos poezijos kalba.

Meilė knygai – iš vaikystės

Kokia knyga yra gera? Tiesiog pavartai knygą ir jauti, ar norėsi ją skaityti. Nemokėčiau sudaryti mėgstamiausių knygų, net autorių, dešimtuko – jų tiek daug. Tiesiog vienu metu akiratyje labiau dominuoja vieni, kitu – kiti (ne tik mums artimiausias šimtmetis – esu perskaičius ir nemažai klasikos), bet daug kas palieka jau nebedingstantį pėdsaką. Juk tokiame sąraše turėtų tilpti ir Alisa su Pūkuotuku bei Troliais Mumiais...

Poreikis skaityti atsirado dar tada, kai ne aš skaičiau, o man skaitė. Atsimenu Marijos Ladygaitės, Irenos Žemaitytės, Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus, kitų iliustruotas vaikystės knygeles. Įstrigo Vinco Kisarausko iliustruotas "Poklius tykoja kas dieną" – ne dėl teksto, jo net neprisimenu, bet dėl iliustracijų ir pavadinimo... Maloniausi to laiko prisiminimai – kai iš Kauno atvažiuodavo bobutė (šame, savo jaunystės, mieste ji įsikūrė grįžusi iš Sibiro). Ji čia pat žodžiu versdavo man anuomečiame "Draugystės" knygyne pirktas vokiškas ir lenkiškas knygeles, Hanso Christiano Anderseno pasakas, vaikišką lenkišką žurnalą "Miś" (Meškiukas), kurį pati man ir prenumeruodavo, arba užrašus po piešinėliais didžiuliame, storame Wilhelmo Buscho dvitomyje. Tai buvo tikros laimės valandos.

Turbūt jau tada ir pats knygos pavidalas man tapo estetiniu vizualiniu potyriu. Malonu laikyti rankose skoningai išleistą knygą, kai materiali jos forma dera su turiniu. Šiandien knygynuose metus pirmą žvilgsnį į kai kurias visomis spalvomis žaižaruojančias verstinės literatūros lentynas, apima neviltis. Kad ir kokių tikslų leidyklos siektų, knygos pavidalu brukama beskonybė tikrai yra prasta ir trumparegiška politika.

Šalia skambantys tekstai

Dabar skaitau labai įvairias knygas – šalia "grynosios" literatūros dažnai paimu eseistinio arba tyrinėjančio pobūdžio tekstus, susijusius su kažkokiais man įdomiais istoriniais ar meniniais aspektais. Kartais skaitymo laukas susijęs su tuo metu rašomu muzikos kūriniu, nes mėgstu pažvalgyti po platesnius kontekstus.

Visada domėjausi Vilniaus tematika, bet intensyviausiai – į istorinius ir memuarinius tekstus apie šį miestą pasinėriau tuo metu, kai atsirado oratorija "Centones meae urbi". Net ir instrumentinės muzikos rašymą visada lydi kokių nors tekstų skaitymas arba prisiminimas. Jie nebūtinai susiję su konkrečiu tuo metu rašomu kūriniu, bet būtini man kaip inspiracija, sąmonės pajudinimas, atveriantis imlumą įvairiems pojūčiams. Tam dažnai pasitelkiu jau pažįstamų tekstų nuotrupas, bet būna, kad vakarais skaitomą knygą tiesiog išgyvenu tuo metu rašomo opuso tonacijoje ir susieju su juo. Taip mažoje knygelėje, kurią sudariau kaip tekstinį simfoninio-vokalinio ciklo "Tres Dei Matris Symphoniae" papildymą, skyriuje "Tekstai šalia tekstų, tekstai už tekstų, tekstai aplink gaidas", šalia iš ankstesnės patirties atėjusių šio kūrinio vizualių ir literatūrinių inspiracijų atsirado tuo metu mano džiugiai atrasto Bruno Schulzo "Cinamoninių krautuvėlių" citata ir netgi sakinys iš dukrai vakarais skaitytų Selmos Lagerlöf "Stebuklingų Nilso kelionių".

Klausiate, ką skaitymas duoda, taigi – pasaulį ir didžiulį jo sąsajų voratinklį nuo kokio nors įrašo Saulės šventykloje Egipte ar Homero iki tavęs per amžius besitęsiančią inspiracijų grandinę, džiaugsmą pasinerti į tą labirintą. Juk ir tikrovę, miestus, svetimus peizažus neišvengiamai patiriame su tuo iš perskaitytų knygų dvelkiančiu vėjeliu.
Turbūt ne kiekvienas laikas tinka kiekvienai knygai. Kai kurioms tenka palaukti. Tik prieš keletą metų nuosekliai, vėl nuo pradžių ("Svano pusėje" buvau skaičius dar sovietmečiu) ir neįsiterpiant kitomis knygomis, galų gale perskaičiau visas septynias Marselio Prousto knygas. Dienomis pati keliaudavau mažais žingsneliais ilgą distanciją su savo muzika, o vakarais atsidurdavau lyg kokioje paralelinėje tikrovėje. Šiuo atveju būtent mano pačios ilgai trunkantis darbas, ilgas buvimas viename tunelyje, stengiantis atsiriboti (kiek tai įmanoma) nuo blaškymosi, tarsi sudarė palankias sąlygas tokiai paralelinei kelionei. Iš tokių ilgų trasų, tiesa, jau prieš gerą dešimtmetį, su malonumu prisimenu ir pasinėrimą į puikiai Antano Gailiaus išverstą Thomo Manno keturtomį "Juozapas ir jo broliai".

Mėgstu ir priešingą dalyką: kai pasitaiko (o pasitaiko!) koks trumpas japoniško skaidrumo tekstas, paliekantis gerokai už save ilgesnį, tylos pauzės reikalaujantį šleifą.

Vasaros atradimai

Laisviausias skaitymo laikas būna kelias atostogų savaites Preiloje. Bet abejoju, kad tokiame erdviame vandens ir žvaigždėto rugpjūčio dangaus fone kam nors labai jau norėtųsi įsitraukti, tarkim, į įdomių pastebėjimų kupinus, bet tvankokus Franzo Kafkos "Dienoraščius". Geriau jau Thomo Bernhardto įniršis "Didžiuosiuose meistruose", kuriuos kažkurią vasarą radau nuostabioje Preilos bibliotekoje, ar vaikystės dvelksmas iš Toovės Jansson "Vasaros knygos" 2013-ųjų vasarą.

Paprastai dominuojanti Preilos lektūra būna romanai. Šį rugpjūtį irgi kelis perskaičiau, tarp jų buvo ir šiemet išleistas Alessandro Baricco "Misteris Gvynas" bei Reino Raudo "Brolis". Bet pagrindiniu akcentu tapo dvi sunkiau žanriškai apibrėžiamos ir stilistiškai skirtingos, netikėtai viena kitą savotiškai papildžiusios knygos.

Pirmoji – Floriano Illieso "1913. Šimtmečio vasara", į kurią įsitraukiau su didžiuliu malonumu ne tik dėl paties turinio, bet ir dėl puikiai išversto, sklandžiai tekančio lietuviško teksto (Sofoklis, 2014, vertė Kristina Sprindžiūnaitė). Šios knygos laukiau dar prieš jai pasirodant, nes tą laikotarpį ženklinančios idėjos, meno kūriniai vis dar išties intensyviai ataidi mūsų estetinėse patirtyse, o istoriniai posūkiai yra stipriai nulėmę bendrą mūsų likimą. Daugelis knygos herojų yra tarsi geri pažįstami – per jų pačių knygas, meną, ar apie jį skaitytas refleksijas, subjektyvius amžininkų memuarus ar tolimus atspindžius šios dienos meninėse fantazijose. Skaitydama prisiminiau bent kelias vien "austriškos perspektyvos" knygas, išleistas maždaug pastarąjį dešimtmetį, kuriose šmėkščiojo tie patys vardai ir kontekstai – Stefano Zweigo "Vakarykštis pasaulis", Canetti "Susižvalgymai", Carl E.Schorske "Fin-de-siecle. Viena" ar Allano S.Janiko ir Hanso Veiglo "Witgensteinas Vienoje".

"Šimtmečio vasara" nė į vieną jų nepanaši, kartu visiškai objektyvi ir neišvengiamai subjektyvi, grynai istoriška ir dokumentiška, bet kartu beveik grožinė. Šiuo aspektu ji man kiek netikėtai asocijuojasi su viena savo turiniu bei forma visai nepanašia knyga – Amino Maaloufo "Kryžiaus žygiai arabų akimis". Bet čia – gimtoji Europa, tik vieni, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, ypatingi metai, mėnuo po mėnesio atsiveriantys per daugybės ypatingų gyvenimų atplaišas, kurios beskaitant susineria į vientisą sąsajų audinį. Mūsų šiandienėje politinėje situacijoje to teksto skaitymui pasąmonėje akompanuoja, deja, gana nejaukus akordas...

Matyt, turiu potraukį tokioms mozaikoms, o gal tai tiesiog laiko ženklas – būtent mozaikos principu parašiau libretą savo šiemet pastatytai operai "Kornetas". Tas kontekstų, inspiracijų, tekstų – grožinių ir dokumentinių – ratas, į kurį, rašydama libretą, dar taip neseniai buvau įsisukusi, irgi buvo palankus fonas "1913-ųjų" skaitymui. Juk operos rate buvo ne tik Raineris Maria Rilke, Oskaras Kokoschka, Georgas Traklis su visu juos supančiu asociatyvumu, bet ir Pirmojo pasaulinio karo šešėlis.

Apskritai skaitant tokią knygą būtinas vienoks ar kitoks asmeninės patirties ir asociatyvumo fonas. Net brūkštelėjimas apie O.Kokoschkos užsisakytą Almos Mahler lėlę atgyja kitaip, kai prisimeni tą lėlę, lyg apnuogintą Machą gulinčią didžiulėje O.Kokoschkos darbų parodoje Vienoje.

Vos perskaičius tą knygą, į mano rankas pakliuvo Ulfo Peterio Hallbergo "Europos šlamštas" (Apostrofa, 2013) – antroji iš minėtųjų ypatingų vasaros knygų. Tai, žinoma, visai kito ir sunkiai nusakomo žanro tekstas, kuriame, priešingai nei "Šimtmečio vasaroj", svarbiausia asmeniškumas. Ir vis dėlto tai buvo tarsi to paties peizažo stebėjimas pasikeitus atstumui, laikui, apšvietimui, žiūrėjimo kampui. Vėl savotiška mozaika, vėl nemaža dalis tų pačių herojų, bet jau kiti, laiko atžvilgiu – platesni kontekstai ir jungtys, dažnai nusitrinant riboms tarp dokumentiškumo ir fikcijos ar tarp laikų. Mėgstu tokius tekstus. Prisiminusi Italo Calvino romano (apie skaitytojus!) "Jeigu keleivis žiemos naktį" vieno skyrelio pavadinimą atsiduri tarsi "susikertančių linijų tinkle", arba tame skyriuje minimame Atanaso Kirchnerio "polidiptichų teatre", kuriame banguoja, keičia atspalvius ir tavo asmeniškos patirtys. Beje, paminėjus I.Calviną, man įdomus toks realių istorinių detalių ir vardų įsipynimas išgalvotose istorijose, visa ta painiava, kuri mus užklumpa Umberto Eco ar Jorge Luiso Borgeso knygose.

Tiesa, šią vasarą dukters dėka atradau ir anksčiau man nepažintą portugalų rašytoją Fernando Pessoa – pačiu laiku, nes netrukus su juo susitikau "Europos šlamšte", kaip ir su prieš metus Venecijoje apžiūrėta Peggy Guggenheim kolekcija, arba Charleso Baudelair`o fraze, kuri kelis kartus praplaukė mano pačios minėtoje operoje, ataidėdama ir paskutiniuose jos taktuose – "Aš myliu debesis... praplaukiančius debesis... tenai... tenai... tuos nuostabius debesis".