Literatūrologė pataria: ką dar perskaityti per šią vasarą

Vasarą yra tas laikas, kai reikia skaityti knygas, kurioms kitu metu neradote laiko, teigia literatūrologė Jūratė Čerškutė. Anot jos, per vasarą būtina perskaityti bent vieną gerą kūrinį, o norintiems užsimiršti derėtų į rankas paimti detektyvą, nors, kaip pati pripažįsta, visos rekomendacijos – subjektyvios.

„Sakoma, kad net geri kunigai niekada nedalina žmonėms patarimų. Su knygomis – labai sunku. Kai rengiu rekomendacinio pobūdžio sąrašus, dažniausiai atsižvelgiu arba į žanrus, arba į tai, kas naujo išleista. Tai apibrėžiama, bet, manau, kiekvienas kritikas arba kiekvienas žmogus rekomenduoja remdamasis savo nuožiūra, tad bet koks sąrašas šiuo atveju yra subjektyvus“, – LRT RADIJO laidoje „Ką man skaityti?“ sako J. Čerškutė ir pateikia ne vieną pasiūlymą, iš kurių kiekvienas galėtų išsirinkti sau tinkamą.

– Skaityti – Jūsų darbas. Ar nėra taip, kad darbas tęsiasi ir per atostogas?

– Taip, iš dalies darbas tęsiasi per atostogas. Dabar jau sunku atskirti, kas yra darbas, o kas – malonumas, bet per atostogas pasilieku skaityti tas knygas, kurioms nebuvo laiko per visus metus. Pasilieku knygas, kurias nusipirkau savo malonumui, o ne darbui ar knygų apžvalgoms. Kartais būna, kad tos knygos labai gražiai, tvarkingai padėtos ant lentynos stovi nuo pat „Knygų mugės“. Atostogos yra metas, kai galiu be jokios sąžinės graužaties jas perskaityti.

– Užsiminėte apie knygas, kurių nespėjote perskaityti darbo metu. Teigiama, kad per atostogas skaityti „atidėtas“ knygas – labai pavojinga, nes tai dažnai būna reikalingos sudėtingos knygos, į kurias verta gilintis. Kaip į tai žiūrite?

– Viena vertus, tai – pavojinga, kita vertus – ne. Kai rašiau disertaciją, visas atostogas skyriau savo objektui – Ričardui Gaveliui. Vienu metu netgi buvau susidėliojusi dienotvarkę, kad R. Gaveliui yra skirta laiko iki 18 val., o po 18 val. skaitau tai, kas man patinka. Neretai būtent tada skaitydavau detektyvines knygas.

– Kuo Jums, kaip literatūros mokslininkei, skiriasi knygos, kurias „reikia“ perskaityti ir kurias „norite“ perskaityti?

– Kai skaitau knygas, kurios man patinka, tai reiškia, kad dažniausiai skaitau be pieštuko ir užrašinės. Neieškau naratyvo konstrukcijų, specialiai nesidomiu, kaip konstruojamas pasakotojas, kokiu balsu yra pasakojama, iš kokios perspektyvos.

– Skaitydama neanalizuojate arba tai darote ne tiek?

– Analizuoju, nes tai vyksta nesąmoningai, bet tai darau ne taip įdėmiai, kaip daryčiau, jei ruoščiausi knygų apžvalgai. Jei rašau recenziją, tuomet labai sukoncentruoju ir įtempiu dėmesį. Pastaruoju metu vis pritrūksta laiko parašyti tą tikrą recenziją, bet paprastai tuomet knygą skaitau ne vieną kartą.

– Ar apskritai galime apibrėžti, kokios knygos galėtų būti skiriamos atostogoms?

– Sakoma, kad net geri kunigai niekada nedalina žmonėms patarimų. Su knygomis – labai sunku. Kai rengiu rekomendacinio pobūdžio sąrašus, dažniausiai atsižvelgiu arba į žanrus, arba į tai, kas naujo išleista. Tai apibrėžiama, bet, manau, kiekvienas kritikas arba kiekvienas žmogus rekomenduoja remdamasis savo nuožiūra, tad bet koks sąrašas šiuo atveju yra subjektyvus.

– Mums turbūt svarbu, kad knyga netaptų visiškai veltui praleistu laiku, duotų naudos. Jei knygas, kurias galėtumėte aptarti ir pasiūlyti, skirstome į grupes, koks žanras labiausiai tiktų atostogoms?

– Atostogoms dažniausiai rekomenduoju pramoginę literatūrą, kurią suprantu kaip žanrinę literatūrą. Veikiausiai pirmiausia rekomenduoju gerą detektyvą, nes pačiai patinka juos skaityti. Šią vasarą pirmas autorius, kurį pulčiau rekomenduoti, nes žinau, kad jis ir Lietuvoje, – norvegų rašytojas Jo Nesbo.

Jį rekomenduoju, nes pagaliau, kai jau yra septynios Hario Hūlės knygų serijos lietuviškai, leidykla „Baltos lankos“ išleido patį pirmą serijos romaną „Šikšnosparnis“. Mane asmeniškai tikrai nervindavo, kai skaitydavau knygą ir žinodavau, kad yra kažkokių svarbių įvykių, kurie nutiko Sidnėjuje, bet niekur nerandi, kokie tie įvykiai, kas nutiko, kodėl Haris Hūlė yra toks, koks yra. Dabar išleista pirma knyga. Tai – pati pradžia, kurią visi, kurie myli ar nekenčia šio personažo, manau, tiesiog privalo perskaityti.

– Ką dar rekomenduotumėte iš detektyvų?

– Yra viena labai keista prancūzo knyga. Ją reklamuoja kaip pasaulinį bestselerį. Tai rašytojas – Joelis Dickeris. Knyga vadinasi „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“. LRT RADIJO klausytojai jau girdėjo šios knygos apžvalgą. Tai – įtaigiai suregztas trileris: yra ir detektyvinė istorija, ir literatūrinė virtuvė, t. y. rodoma, kaip didžiosios Amerikos leidyklos leidžia bestselerius. Tai – labai įtraukiantis skaitinys. Su šia knyga tikrai praleisite dvi ar tris dienas.

– Prieš laidos pradžią sakėte – kai pasiimu detektyvą, visą dieną manęs nėra. Ar geras atostogų romanas irgi turėtų pasižymėti tokiu bruožu – tiesiog perkeltine prasme pakeiti aplinką, išsimuši iš kasdienybės? Juk tai kartais yra visų mūsų atostogų tikslas.

– Atostogos skirtos pailsėti nuo kasdienybės. Kaip rekomenduoja daugelis psichologų, reikia pakeisti aplinką. Pasinerti į knygą, kuri visiškai užvalgo, todėl nieko neveiki ir tik verti puslapį po puslapio, svarstydamas, kaip ten viskas vyks, be jokios abejonės, yra „išsijungimas“ iš realybės. Nors, kiek žinau, psichologai su tuo visiškai nesutinka. Jie sako – jūs nė kiek nepailsite, nes vis tiek aktyviai gyvenate kito žmogaus gyvenimą. Tai – diskutuotinas klausimas.

– Ar dar yra knygų, kurias galima šią vasarą paminėti?

– Vasarą galima skaityti tas knygas, kurios gavo svarbius literatūrinius apdovanojimus. Noriu paminėti vieną iš jų. Man labai smagu, kad ji išleista taip operatyviai – vos balandį ši knyga buvo apdovanoti Pulitzerio premija. Tai – Anthony Doerro romanas „Neregimoji šviesa“. Jis – tiek „Amazon“, tiek kitų internetinių knygų prekeivių bestselerių sąrašuose. Tai – tikrai puikus istorinis romanas.

Taip pat visiškai subjektyvia savo preferencija noriu pasiūlyti savo netikėtai atrastą meilę – prancūzą Patricką Modiano. Jis – Nobelio premijos laureatą. Rekomenduoju perskaityti lietuviškai išleistas jo knygas. „Alma Littera“ ne per seniausiai išleido knygą „Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių“. Tai – puikiai parašyti pasakojimai.

– Detektyvus aptarėme gana išsamiai. Kas dar gali būti skirta atostogoms?

– Visada laikausi nuomonės ir stengiuosi rekomenduoti vasarą perskaityti bent vieną kokybišką tekstą. Gal nelieskime aukštosios, elitinės, populiariosios literatūros, nes įsivelsime į debatus. Vasarą ir pati mėgstu, ir kitiems patariu perskaityti vieną gerą, puikią, klasikinę knygą. Neseniai pažiūrėjau „Kino pavasario“ filmą „Gemma Boveri“ ir pagalvojau, kad dar kartą noriu perskaityti Gustave`o Flaubert`o romaną „Ponia Bovari“.

Vasaros pabaigai, man atrodo, puikus tekstas – Virginios Woolf „Į švyturį“. Tai – nesenstanti knyga apie gyvenimą. Pažįstu žmonių, kurie vasarą važiuoja į Provansą ir skaito Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Pernai pati dar kartą skaičiau Michailo Bulgakovo kūrybą. Vasara – tas laikas, kai iš tiesų turime laiko ir galime sau leisti perskaityti vieną klasikinės literatūros kūrinį. Tikiuosi rasti laiko, nes dabar labai užsimaniau iš naujo perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Vaižganto „Pragiedrulius“. Galima skaityti ir tai.

– Turbūt reikėtų atkreipti dėmesį, kad yra ką paskaityti ir iš lietuvių autorių?

– Be jokios abejonės. Rekomenduoju lietuvių autoriaus Valdo Papievio, kuris jau trečią dešimtmetį gyvena Paryžiuje, pačią naujausią knygą „Odilė“. Tai, mano manymu, – puikus romanas ne tik apie gyvenimą Paryžiuje, jo atmosferą, Lotynų kvartalą ir to kvartalo gyvenimą. Romano centre – 90-metė Odilė. Tai – puikus tekstas apie orų senėjimą ir gebėjimą padėti grakštų paskutinį tašką savo gyvenime. Manau, kad lietuvių literatūroje trūksta tokių tekstų. Yra labai daug tekstų apie mirtį, bet beveik nėra tekstų apie gebėjimą ją pasitikti ir apie orų senėjimą.

Kita nelietuvių autoriaus knyga, kurią noriu rekomenduoti, yra labai puikus kūrybiškai parašytos biografijos pavyzdys. Tai – vokiečių rašytoja Lea Singer (slapyvardis), kurios knyga vadinasi „Koncertas kairei rankai“. Knyga apie XX a. pradžios turbūt galingiausią Europos šeimą – Wittgensteinus. Mes visi puikiai žinome filosofą Ludwigą Wittgensteiną, bet įstabu tai, kad ši knyga – ne apie jį, o apie jo vyresnį brolį Paulį – pianistą, kuris Pirmo pasaulinio karo metu neteko dešinės rankos ir pianinu pradėjo groti kaire ranka. Tie, kurie grojo pianinu, kaip ir aš, puikiai žino, kiek daug kantrybės ir jėgų kainuoja suvaldyti kairę ranką ir išmokti ja groti.

Dar vieną knygą noriu rekomenduoti žmonėms, kurie mėgsta meną. Tai – kaip grožinis tekstas, įstabus romanas. Menotyrininko Willo Gompertzo knyga „Ar tai menas? 150 modernaus meno istorijos metų“. Neišsigąskite, tai – meno istorijos tekstas, bet jis parašytas taip patraukliai, kad, manau, prasmegsite kaip gerame grožinės literatūros tekste.