M. Kuraitytė-Varnienė – montesorystės pradininkė Lietuvoje

2016-09-02 18:22:00
Gabija Mackevičiūtė
Teksto dydis:
Spausdinti

M. Kuraitytė-Varnienė – montesorystės pradininkė Lietuvoje Lietuvos švietimo istorijos muziejaus archyvo nuotr.
M. Kuraitytė-Varnienė – montesorystės pradininkė Lietuvoje Lietuvos švietimo istorijos muziejaus archyvo nuotr.

"Vaikas yra tolygi sociali būtybė kaip ir suaugėlis. Tik juodu turi skirtingus gyvenimo tikslus: suaugėlis kuria ir tobulina išorinio gyvenimo sąlygas, o vaikas kuria ir tobulina patį žmogų. Tą kūrybą vaikas gali išvystyti pilna žodžio prasme tik turėdamas tokias pat autonomines gyvenimo sąlygas, kokiomis naudojasi suaugėlis. Dėl to vaikas turi būti suaugėlio nuoširdžiai padedamas, bet ne vadovaujamas. Tik šitokių santykių plotmėje tarp vaiko ir suaugėlio gali išsivystyti darnus bendravimas ir susiklausymas", – tai pedagogės, ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio Marijos Montessori ugdymo Lietuvoje pradininkės Marijos Kuraitytės-Varnienės mintys (1886–1982) vaikų auklėjimo tema.

Žymios pasaulinio masto intelektualės gydytojos, psichologės ir didžios mokytojos Marijos Montessori (1870–1952) įkvėpta, M.Kuraitytė-Varnienė kartu su sutuoktiniu, žinomu Lietuvos dailininku Adomu Varnu (1879–1979) paskyrė gyvenimą vaiko asmenybės ugdymo idėjai, M.Montessori žinių ir praktinio darbo su vaikais patirties sklaidai. Tai buvo pionieriška veikla. Tik tikėjimas, charakterio tvirtumas, meilė, visuotinis atsidavimas ir pasitikėjimas ateitimi – vaiku – leido M.Kuraitytei-Varnienei sudaiginti montesorystės daigelį tarpukario Lietuvoje, jam nenunykti Antrojo pasaulinio karo audrose, išlikti karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir įsitvirtinti JAV – beje, ne tik lietuvių išeivių vaikų širdyse.

Pedagoginio kelio pradžia

M.Kuraitytės-Varnienės gyvenimo paletėje – ypatinga spalvų gausa tėvo Andriaus Kuraičio rūpestingumu bei materialia gerove buvo apgaubta vaikystė ir jaunystė. Gyvenimas būdingas XIX a. antrosios pusės aukštuomenei: nerūpestingos vasaros tėvo dvare Lietuvoje, o žiemos – Sankt Peterburge, Maskvoje, paskirtos kultūriniam lavinimuisi ir mokslui.

Tai laikas, pažymėtas romantiškai idealizuotu kaimo žmonių mokymu Lietuvoje ir lietuvybės, tautiškumo puoselėjimu bei kokybiškomis studijomis Rusijoje. M.Kuraitytė-Varnienė 1906 m. baigė dr. Otto ginekologijos institutą (dėl amžiaus cenzo negalėjo studijuoti medicinos mokslų universitete), 1908 m. pedagoginius kursus Ženevos universitete, 1910 m. – gimnastikos ir pedagoginių žaidimų dvimečius kursus Sankt Peterburge.

Tačiau ne viskas buvo šviesu ir paprasta – Kuraičių šeimai nepavyko išvengti skaudžių praradimų, didelių išgyvenimų. 1906 m. mirus tėvui, 1915 m. – M.Kuraitytės-Varnienės sužadėtiniui, lietuvių filosofijos pradininkui Romanui (Ramūnui) Bytautui (1886–1915), įsibėgėjant Pirmajam pasauliniam karui, aušo naujų išbandymų metas.

1919 m., turbūt suvedus likimui, Vilniuje Marija susituokė su gyvenimo jau vėtytu ir mėtytu dailininku Adomu Varnu. Tai buvo ne tik stiprių, charizmatiškų ir kuriančių asmenybių sąjunga. Su A.Varnu pažymėta nauja M. Kuraitytės-Varnienės pedagoginio kelio, švietėjiško gyvenimo kryptis.

M.Montessori atradimo džiaugsmas

Būtent būnant drauge Marijai ir Adomui Varnams buvo lemta atrasti M.Montessori. Jos skelbiamas mokymas tapo Varnų tolesniu bendro gyvenimo kelrodžiu, siekiu gyvenimą skirti vaikams.

Varnų ir M.Montessori komandai pasipildžius uolia krikščioniškų vertybių puoselėtoja Domicele Petrutyte (1913–2010), Lietuvoje atsirado novatoriškas vaikų dvasinės, socialinės, psichinės ir fizinės raidos pasaulis. 1934 m. M.Montessori idėjų šalininkai Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, Stasys Šalkauskis, Marija ir Adomas Varnai įsteigė Lietuvos M.Montessori draugiją.

1930 m. Romoje ir 1934 m. Nicoje baigusi M.Montessori kursus M.Kuraitytė-Varnienė įgijo teisę atstovauti M.Montessori mokymui Lietuvoje. Ji ėmė skaityti paskaitas motinoms apie montesorinės draugijos vedamus darželius, vaiko laisvę, drausmę, bausmes, jo asmenybės gerbimą, vedė ikimokyklinio ugdymo kursus darželių auklėtojoms, vienuolėms.

M.Kuraitytės-Varnienės vedami praktiniai užsiėmimai vyko jos įkurtuose vaikų nameliuose Kaune, Žaliakalnyje. Tai buvo išskirtinė Lietuvoje laimingų vaikų pasaulio sala. Dailininko A.Varno sukurti ir pagaminti baldeliai, darbo įrankiai mažiesiems, specialios loginio mąstymo, erdvinio pasaulio suvokimo, įvairiausios meninio ir kūrybinio lavinimo priemonės leido atsiskleisti neapsakomai turtingam mažųjų dvasiniam pasauliui.

1937 m. Kopenhagoje M.Montessori kongrese A.Varnas skaitė pranešimą apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, naudodamas geometrinių formų figūras, intarpus, spalvotus pieštukus, kurie padeda vaikams išsiugdyti menišką suvokimą tiek formų kompozicijoje, tiek derinant spalvas.

M.Montessori nešama žinia apie ateities vaiką, artima draugystė, profesinis bendradarbiavimas su pačia mokytoja, jos sūnumi Mario, Varnams ir D.Petrutytei buvo jų gyvenimo pamatas. Kaip yra pasakęs M.Montessori sūnus Mario, tai buvo "trys gyvenimai, gyvenantys M.Montessori tikėjimo šviesoje".

Kritikos ir karo audrose

M.Montessori mokymo įtvirtinimas Lietuvoje nebuvo lengvas. Tik įvairiapusį pedagoginį išsilavinimą ir didžiulę darbo patirtį turinti M.Kuraitytė-Varnienė galėjo atlaikyti spaudimą iš žymių to meto Lietuvos pedagogų, nevengusių kritikuoti tiek montesorinius mokymo principus, tiek pačios M.Kuraitytės-Varnienės veiklą.

Spaudoje ir atvirose diskusijose M.Kuraitytei-Varnienei teko polemizuoti su prof. Jonu Gudaičiu-Vabalu, pedagogu Vytautu Augustausku (Augustaičiu), neleisti sumenkinti tauraus M.Montessori mokymo pagrindų. Periodiniuose leidiniuose "Židinys", "Naujoji Romuva", "Motina ir vaikas" ir kt., radijo valandėlėse, konferencijose M.Kuraitytė-Varnienė skelbė M.Montessori žodį, pristatydavo mokymo esmę, lygino su kitomis ikimokyklinio ugdymo sistemomis, pabrėžė itin platų M.Montessori mokyklų paplitimo arealą: nuo krikščioniškų Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos kraštų iki budistinių Azijos šalių.