- Ainė Jacytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
-
A. Martinaitis – apie tapybinį (ne)atitikimą ir jaunąją kartą
Kartais atrodo, kad aplinka tarsi išstumia už savo ribų, išmeta iš konteksto, palieka vienatvėje. Ir, nors susidūrimas su šiuo jausmu gąsdina, tačiau tai vienintelis kelias, vedantis į vidinį pasaulį, tiesioginę akistatą su juo, kai išnyksta baimė jausti ir atsiverti. Kai atsiranda jėgų kalbėti. Tada vienintelis klausytojas būna drobė, kurioje sluoksnis po sluoksnio kuriasi paties atspindys, tampantis aplinkos dalimi. Ir ratas iki kito išstūmimo už aplinkos ribų sukasi iš naujo. Atsiranda noras pasidalyti. Tokia būtų šio teksto autorės teorija, kodėl menininkai rengia parodas. O kodėl žiūrovams įdomu į jas ateiti? Tikriausiai yra daug priežasčių, kurios priklauso nuo kiekvieno asmeninių interesų.
Ko, eidami į draugų, kolegų ar dar nepažįstamų kūrėjų parodas, tikisi (ar nesitiki) pamatyti menininkai? Kas juos nustebina, kokius jausmų, įspūdžių pasisemia? Apie tai – naujoji "Santakos" rubrika.
Laisvės jausmas
Pirmasis, priėmęs kvietimą kartu apsilankyti parodoje, – tapytojas Arvydas Martinaitis. Jis – vienas iš dažniausiai jaunosios kartos kūrėjų parodose sutinkamų menininkų, todėl pasivaikščiojimas po Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) magistrantūrą studijuojančių tapytojų Sandros Kvilytės ir Indrės Mikašauskaitės parodas "Corpus Anima" ir "Laikolizė", eksponuojamas vienoje erdvėje, tapo galimybe pasikalbėti apie jaunosios ir vyresniosios kartų menininkų skirtumus (ir panašumus).
"Jaunų menininkų parodos vyksta nedažnai, o man įdomu, ką jaunimas kuria, kas jiems daro įtaką, kaip jie mąsto, todėl stengiuosi nepraleisti VDA ir VDA KF vykstančių peržiūrų, kuriose jaunieji kūrėjai ne tik eksponuoja savo studijų metu sukurtus darbus, tačiau ir prisistato, pasakoja apie savo kūrybą. Įdomu jų klausytis, nes tai paskatina prisiminti, koks jų amžiaus buvau pats, ką galvojau, jaučiau", – motyvus aiškino A.Martinaitis.
Mintimis grįžęs į laikotarpį prieš du dešimtmečius, tapytojas prisiminė: "Kai studijavau akademijoje, mano ir grupės draugų darbuose vyravo neoekspresionizmas. Jaunosios kartos menininkų kūryboje daugiau įvairovės, plastinės išraiškos ieškojimų, eksperimentavimo. Man studijuojant nebuvo galima dalyvauti peržiūrose, nebuvome skatinami ir kalbėti, diskutuoti su darbus vertinančia komisija, o dabar studentai yra drąsinami kalbėti. Jie turi daugiau laisvės, nei turėjo mano karta."
Emocijos ir akimirkos
Tapytojas pastebi, kad laisvė leidžia pasireikšti jaunatviškam maksimalizmui – skirtingų, vidinį pasaulį reflektuojančių, temų ir motyvų pasirinkimu; nesivaržymu tapyboje naudoti įvairias, ne tik tapybines, technikas, medžiagas; dideliais kūrinių formatais.
"Jaunoji karta turi plačias galimybes išreikšti savo kūrybiškumą. Prie to nemažai prisideda šiuolaikinės technologijos, kurios keičia patį kūrybos procesą. Matau, kad studentai rečiau eskizuoja. Motyvus kūrybai jie fiksuoja fotoaparatu ar mobiliojo telefono kamera, o nuotrauką naudodami kaip eskizą paveikslui. Gal tai ir gerai, tačiau esu įpratęs kitaip, todėl fotografijomis kūryboje pasinaudoju retai", – nuomone dalijasi menininkas, užkalbindamas vieną iš parodos autorių – S.Kvilytę ir klausdamas, ar ji tapo iš fotografijų.
"Aplinkoje pastebėtą vaizdą ar motyvą kartais nufotografuoju, bet kūryboje fotografijomis remiuosi retai. Jas kaupiu kaip prisiminimus, į kuriuos kartais norisi sugrįžti, – sakė S.Kvilytė ir pastebėjo: – Parodoje yra vienas paveikslas, kurį inspiravo mano nuotrauka. Stebėjau savo šunį ir fotoaparatu užfiksavau momentą, kuriame jo persisukusi figūra man priminė keistą padarą. Kurį laiką šis kadras buvo mano telefone, kol vieną dieną, žiūrėdama nuotraukų archyvą, jį atradau iš naujo ir jis įkvėpė sukurti paveikslą. Tačiau žiūrėti į nuotrauką ir ją pertapyti vengiu."
A.Martinaitis prisipažino aplinkoje pamatęs kažką įdomaus, stengiąsis užsirašyti – neužfiksavus kilusios minties, galima ją labai greitai pamiršti.
"Aš taip pat kartais užsirašau, tačiau būna taip, kad perskaitau ir nepajaučiu to, apie ką rašiau. Esu labai impulsyvi. Kūryboje nesiremiu nei eskizais, nei nuotraukomis. Svarbiausia yra emocija, todėl man reikia staigiai "įšokti" į paveikslą", – pabrėžė S.Kvilytė.
Kurti čia ir dabar
Ir A.Martinaičiui, ir S.Kvilytei yra būdinga greita tapymo maniera, pajaučiant akimirkos nuotaiką, jos efemeriškumą. Tapytojas sako, kad būna akimirkų, kai negali užbaigti kūrinio vieno seanso metu, kai tiesiog pritrūksta jėgų ir, praėjus kuriam laikui, negali prie drobės sugrįžti, nes dingsta tos akimirkos emocijos, jausmai. S.Kvilytė pritaria, kad įkvėpimas užpuola būtent tą momentą ir dingsta, todėl sugrįžti prie kūrinio tampa sunku.
Abu menininkai nevengia didelių formatų, kuriuos suvaldyti reikia susikaupimo, jėgų, žinoma, patirties. "Renkantis didelį formatą reikia neabejoti savimi, nes vos atsiras menkiausia dvejonė – kūrinys nepavyks. Todėl eskizai ir nelabai padeda, nes formatas įpareigoja ne perpiešti popieriuje sudėliotą kompoziciją, o kurti čia ir dabar, kitaip tai tebus nukopijuotas eskizas, sustabarėjęs piešinys. Paveikslas neturės dvasios", – patirtimi dalijosi A.Martinaitis.
I.Mikašauskaitė, kurdama abstrakcijas, taip pat nesiremia eskizais: "Tapydama naudoju ir skudurą, ir šluotą, todėl darbuose mažai potėpių, daugiau liejimo, nuvalymo. Ant drobės klijuoju ir popieriaus skiautes, kurias paskui nuplėšiu. Paveikslas gimsta proceso metu, kuris kaskart vis kitoks."
"Bet kūriniuose naudoji ir lesiravimo techniką, vadinasi, paveikslo kūrimo procesas trunka ilgai?" – atitarė A.Martinaitis.
"Vienu metu kuriu keletą darbų, kadangi, ant vienos drobės užtepus dažų sluoksnį, reikia laukti, kol jis visiškai nudžius, kad galėčiau tęsti, todėl einu prie kito kūrinio. Praeina keli mėnesiai, kol užbaigiu vieną darbą", – kūrybos užkulisius atskleidė I.Mikašauskaitė.
(Ne)atpažįstami motyvai
Vertindamas ekspociziją, A.Martinaitis pastebėjo: nors tapytojų kūriniai esantys labai skirtingi tiek savo vizualine išraiška, tiek kūrybiniu procesu, jie dera vieni prie kitų, suteikdami galimybę į pačią tapybą, jos raiškos galimybes pažvelgti plačiai, patyrinėti menininkių pasirinktų motyvų ir tapybos medijos santykį.
S.Kvilytės paveiksluose, nors motyvai deformuojami, jie yra atpažįstami, priešingai nei I.Mikašauskaitės drobėse, kuriose juos slepia migla, rūkas ar dengia šešėliai.
Mane žavi jaunosios kartos pasitikėjimas savimi, vidinė laisvė ir drąsa atsiskleisti. Kartu suprantu, kiek daug jie dar nežino, nepatyrė, neišgyveno.
"Eksponuojamų paveikslų motyvai yra iš mano aplinkos – viename kūrinių vaizduojamas miškas. Man norėjosi perteikti jo visumą: spalvas, faktūras, garsus, jausmus. Kitame kūrinyje tapiau upės srovės nešamas ledo lytis. Prie šio paveikslo dirbau ilgai. Pavargau nuo jo. Atsitraukiau. Tuomet sugrįžusi nusprendžiau ant viršaus nutapyti kitą motyvą – žiemos peizažą", – apie savo darbus pasakoja menininkė. "Abstrakcijas suvokti nėra lengva. Menininkas įsijaučia į savo darbą, o žiūrovui, žiūrinčiam į paveikslą, gali būti sunku pajausti tą patį. Darbas įtraukia arba ne", – patirtimi šia tema dalijasi A.Martinaitis.
Tapytojo nuomone, S.Kvilytės ir I.Mikašauskaitės skirtumai papildo viena kitos kūrybą, leidžia pajausti, kuo jos gyvena, ką pastebi savo aplinkoje, kas joms atrodo svarbu.
"Pedagoginis darbas kartais stipriai vargina, nes vienus studentus tapyba sudominti pavyksta greitai, o kiti pareikalauja daug kantrybės. Tačiau mane žavi jaunosios kartos pasitikėjimas savimi, vidinė laisvė ir drąsa atsiskleisti. Kartu suprantu, kiek daug jie dar nežino, nepatyrė, neišgyveno. Jie kaifuoja nuo savo maksimalizmo, tarytum gebėtų pasiekti dangų. Tai nėra blogai. Prisimenu save, jog ir pats buvau – lygiai toks pats", – nusišypso A.Martinaitis.
Kas: Paroda "CORPUS ANIMA / LAIKOLIZĖ".
Kur: Galerijoje "Meno parkas".
Kada: Veikia iki vasario 5 d.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...