Menininkas: į save žiūriu kaip į tapybos objektą

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Kuriant autoportretą, norisi atsiriboti nuo reprezentacinės portreto funkcijos. Man įdomiau transformuoti savo atvaizdą, paveiksle tapti kažkuo kitu. Asmeniniai bruožai yra tik pirminė forma, kurią vaizdo projekcijomis modifikuoju, jungdamas su kitos prigimties vizualiniais elementais. Šiame autoportrete save vaizduoju kaip atvirą pokyčiui, daugialypę, per santykį su kitomis galiomis kintančią būtybę. Veido ir kūno teritorija tampa vieta tapybiniam eksperimentavimui.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Renkuosi aliejinius dažus, nes jais tapyti man yra įdomiau. Jie mažiau nuspėjami, nepaklusnūs. Tapybai tai suteikia gyvumo. Aliejiniai dažai yra ilgaamžiai.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Viso kūrybinio proceso metu mane lydi fotografija. Kiekvienas darbas prasideda nuo supančios aplinkos stebėjimo: fotografuoju įvairius objektus, faktūras, struktūras, dėmes, balas, šešėlius, skirtingas medžiagas, šviesotamsos darinius, skirtingus paviršius, įvairius makromotyvus, kuriuos projektoriumi perkeliu ant savo kūno ir fotografuoju dar kartą. Stengiuosi užfiksuoti momentus, kai mano atvaizdas, susiliedamas su fotoprojekcijų vaizdinių formomis, įgauna neaiškius, mįslingus, gal net kiek antžmogiškus pavidalus. Vėliau renkuosi labiausiai tapyti tinkamą nuotrauką. Kurdamas stengiuosi pabrėžti mano atvaizdą ardančius elementus. Tai savotiškas nuasmeninimo aktas, priešingas tradicinio portreto kūrimo principams.

– Kuo remiatės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Tapyti pradėjau remdamasis ant manęs krintančios projekcijos spalvine gama. Tapant spalvos kito. Tai tiesiogiai priklauso nuo jų tarpusavio skambesio paveiksle.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Renkuosi neutralų, dėmesio nuo pagrindinės paveikslo figūros nenukreipiantį foną. Taip yra todėl, kad tiek autoportrete, tiek portretuojant kitus žmones, siekiu žmogaus ir aplinkos santykį pakeisti kūno ir ant jo projektuojamos projekcijos santykiu. Pagrindinis vyksmas perkeliamas į žmogaus veido, kūno plotmę.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Autoportretą kuriu lygiai taip pat, kaip ir kitų asmenų portretus. Dažniausiai tapau ne pavienes drobes, o jų serijas. Šis autoportretas priklauso portretų serijai "Apsėstieji". Tad ir autoportreto dydis panašus į tuo metu kurtų kitų portretų dydį.

Tiesa, patys didžiausi mano tapybos darbai visada būna kitų žmonių portretai.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Tapant į save žiūriu ne kaip į asmenį, bet kaip į tapybos objektą.

– Kur fokusuojate žvilgsnį: į save, pro save, atsiribojant nuo savęs?

– Tapau save, bet portretas mane domina labiau kaip savarankiška meninė forma. Todėl kurdamas atsiriboju nuo bet kokių asmeniškumų, o į savo atvaizdą žiūriu kaip į transformacijoms atvirą pavidalą.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Kuriant autoportretą esu atsiribojęs nuo bet kokių praeities refleksijų ir ateities lūkesčių. Atvirkščiai, noriu autoportretą apvalyti nuo asmeninės biografijos, panardinti save į fiktyvią, unikalią tapybinę situaciją.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Jei gerai pamenu, tapydamas trukau tris seansus. Kai pradedu kurti, stengiuosi dirbti be didelio atokvėpio, atlikti paveikslą kaip vieną ritualą. Pasiruošiamieji darbai – projekcijų kūrimas, fotografavimas, nuotraukų atrinkimas – trunka ilgiau. Tapant nuotaika buvo tolygi, be didesnių svyravimų.

– Ar tapant autoportretą randasi baimių?

– Kuriant šį autoportretą baimės nebuvo, atvirkščiai, kadangi siekiau ne imituoti tikrovę, bet ją modifikuoti, todėl tapydamas jaučiausi gana drąsiai.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Savo kūrybiniame kelyje esu sukūręs daug autoportretų: pieštų ar tapytų iš natūros. Tai lėmė, kad mokantis piešti ar tapyti žmogų pats sau kaip modelis esi arčiausiai. Vėliau, kuriant portretus, pradėjau remtis fotografine medžiaga. O šis, prieš metus sukurtas autoportretas, ko gero, labiausiai nuasmenintas mano paveikslas. Perėjimas nuo realistinės iki transformuotos, suabstraktintos portretinės raiškos įvyko man berašant magistro darbą, tyrinėjant nuasmeninimo tendenciją šiuolaikiniame portrete. Kurdamas portretus pradėjau modifikuoti žmones taikydamas projekcijų žemėlapiavimo (projection mapping) ir vidžėjavimo (VJ) technikas.