Mirė Estijos chorų muzikos ikona V. Tormisas

V. Tormisas mirė šeštadienį Taline po ilgos ligos, naujienų agentūrą AP informavo Estijos kompozitorių sąjungos atstovė Mari-Liis Rebane (Mari-Lys Rebanė).

V. Tormisas buvo laikomas nacionaline Estijos ikona. Šios šalies kultūroje chorų muzika užima svarbų vaidmenį jau kelis šimtus metų. Ji išliko svarbi ir valdant švedams, ir vokiečiams, ir sovietams.

Praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje prasidėjęs nepriklausomybės atkūrimo judėjimas buvo pavadintas Dainuojančia revoliucija, nes per masinius taikius protestus minios dažnai dainuodavo senoviškas skandavimo stiliaus dainas, kurias išpopuliarino V. Tormisas.

Šiurpoki, tačiau gražūs V. Tormiso a cappella kūriniai paprastai pasižymi skanduotėmis ir paslaptingumu, kurį papildo šamanų ir dabar jau pamirštų Baltijos jūros pakrantėse gyvenusių senovės žmonių vaizdai.

Estijai 1991 metais atgavus nepriklausomybę kompozitoriaus darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo, o jo muziką atlieka viso pasaulio chorai – nuo Korėjos iki JAV.

Žinomiausias ir dažniausiai atliekamas V. Tormiso kūrinys „Raua needmine“ („Geležies prakeiksmas“) netikėtai tapo svarbiausiu netikėtoje vietoje atliekamu kūriniu – Oregon Sičio vidurinėje mokykloje Portlando priemiestyje. Tuometė mokyklos choro vadovė Amy Aamodt (Eimi Amot) pasakojo, kaip jie maždaug 2010 metais, iš pradžių kupini dvejonių, ėmėsi sudėtingo kūrinio, nes tada jie jį atliko estų kalba, tačiau netrukus jis juos tiesiog pakerėjo.

„Liaudies muzika naudojasi manimi“

„Net kai mokėmės jo muziką, pažiūrėdavau aukštyn ir vaikų akyse matydavau ašaras. Jo muzikoje buvo kažkas patrauklaus“, – pirmadienį telefonu sakė susijaudinusi A. Aamodt, kai žurnalistas jai pranešė apie kompozitoriaus mirtį.

„Tas kūrinys buvo daug gilesnis nei kas nors iš mūsų galėtų įsivaizduoti“, – pridūrė ji.

„Raua needmine“ yra odė karo siaubams. Ji yra skirta chorui ir šamano būgnui, o ją atliekantys muzikantai turi suktis, gūžtis ir klykti, kad suteiktų kūriniui daugiau jėgos. Estiškame tekste kalbama apie karo prakeiksmą ir jo ginklus: „Siaubinga geležie!... Kūno valgytoja, kaulų graužėja!“

Moksleivių choro atlikto kūrinio, kurio žodžių nesuprato niekas iš žiūrovų, poveikis buvo universalus, prisiminė A. Aamodt.

„Mačiau, kaip tėvai verkė“, – sakė ji.

Švelnaus balso ir kuklaus būdo V. Tormisas savo kūrinius apibūdindavo senovės žmonių, kurių kultūros ir kalbos seniai išmirę, prisiminimų išlaikymu.

„Ne aš naudojuosi liaudies muzika. Liaudies muzika naudojasi manimi“, – šie jo žodžiai buvo užrašyti ant kelių jo albumų.

1930 metais rugpjūčio 7 d. gimęs V. Tormisas 1956-aisiais baigė Maskvos konservatoriją. Savo karjeros pradžioje jis kūrė simfoninę muziką ir kitokius populiarius kūrinius, tačiau vėliau susikoncentravo į senovines muzikos formas. Jis tyrinėjo estų, suomių ir mažiau žinomų lyvių ir ingrų tautų senąsias dainas.

V. Tormisą pergyveno jo žmona Lea (Lėja) ir sūnus Tonu (Tonus).