Mirė prancūzų kino legenda D. Darrieux

  • Teksto dydis:

Danielle Darrieux (Daniel Darjė), kuri nepaisant karo metų kolaboravimo su vokiečiais buvo viena ilgaamžiškiausių ir ryškiausių Prancūzijos kino žvaigždžių, mirė, ketvirtadienį pranešė jos partneris.

Aktorė, kuriai buvo 100 metų, „neseniai po nedidelio nukritimo“ sunegalavo ir mirė savo namuose netoli Paryžiaus, naujienų agentūrai AFP sakė Jacques'as Jenvrinas (Žakas Žanvrenas).

Puikios išvaizdos ir niūraus žvilgsnio D. Darrieux praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje tapo didžiule tarptautine žvaigžde. Ji vaidino su Douglasu Fairbanksu (Daglasu Fairbanksu) jaunesniuoju 1938 metų romantiškame Holivudo filme „The Rage of Paris“.

Tačiau jos sprendimas toliau dirbti naciams okupavus Prancūziją ir vaidinti jų propagandos šefo Josepho Goebbelso (Jozefo Gėbelso) įkurtos studijos filmuose pelnė jai kolaborantės reputaciją.

Vėliau D. Darrieux sakė, jog buvo priversta dalyvauti liūdnai pagarsėjusioje viešųjų ryšių kelionėje į Berlyną 1942 metais, kad galėtų išlaisvinti savo vyrą – diplomatą Porfirio Rubirosą (Porfirijų Rubirosą), pagarsėjusį mergišių, kurį naciai buvo internavę kaip šnipą.

Kai vyras buvo paleistas, ji paliko vokiečių remtą studiją ir ėmė slapstytis prisidengusi netikru vardu.

Praėjus trejiems metams po karo ji grįžo ir pelnė pripažinimą su įsimintinais darbais Maxo Ophulso (Makso Ophiulso) filmuose „La Ronde“, „Ponios X auskarai“ (Madame de ...) ir Ispanijos karalienės vaidmeniu Jeano Cocteau (Žano Kokto) filme „Rui Blasas“ (Ruy Blas).

Bet kokias likusias abejones dėl jos veiklos karo metais užgožė įspūdingas pagrindinis vaidmuo 1959 metų trileryje „Marie-Octobre“ apie Prancūzijos pasipriešinimo dalyvius, bandančius išsiaiškinti, kas išdavė jų nužudytą lyderį.

D. Darrieux, kuri mirė antradienį, dirbo ir būdama 99-erių.

„Ėjau į studiją kaip einama į mokyklą, buvau tinginė ir tokia likau“, – kartą sakė ji apie filmavimo aikštelėse praleistą karjerą, prasidėjusią vaidmeniu komedijoje „Balius“ (Le Bal), kai jai buvo vos 14 metų.

 

Tačiau iš tiesų ji nebuvo tinginė: per ateinančius aštuonis dešimtmečius suvaidino daugiau kaip 140-yje filmų ir televizijos dramų, tarp jų – keliuose iš mėgstamiausių prancūzų pokario filmų.

Ji užmezgė ypatingus ryšius su režisieriumi Jacques'u Demy (Žaku Demi) ir suvaidino jo 1967 metų filme „Merginos iš Rošforo“ (Les Demoiselles de Rochefort) bei 1982-ųjų „Une chambre en ville“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių