Naujoji RoRa knyga: poezijos aktoriaus karūna

Rolandas Rastauskas pastaruoju metu nekukliai išgarsėjo kaip geriausias poezijos skaitovas. Kartais atrodo, kad jam prie visos balso moduliacijų magijos tetrūksta šamano būgno, tačiau yra ir būgnas, juk šalia dažniausiai Arkadijus Gotesmanas su skambalų kariuomene. Ir per tuos nepranokstamus skaitymus ne vienas spėjo pamiršti, kad meistras ne tik skaito, bet dar ir rašo.

Taip, esama Rolando poezijos knygelių mūsų lentynose, jos visos kiek anoreksiškos, kur nors užsislėpusios, ir štai išleidžiamas visas solidus tomas. Visas Rastauskas! Skamba kiek baugiai, tarsi A.Gotesmanas mums prie pat ausies būtų trenkęs į gongą. Pačiu laiku, atsibuski, skaitytojau, tavo dvasiai stalas jau serviruotas. Žinoma, ne vienas dar traukdavom iš atminties atskirus RoRa eilėraščių kūnelius, ieškodavom tų nusimetusių knygelių, viskas fragmentuodavosi, toldavo, guldavo į futliarus, tačiau visada įdomiau pamatyti, kaip atrodo visas Corpus Christi, neatkuriant jo iš dviejų vinių ir kryžiaus nuolaužos.

Faina Ranevskaja kadaise yra sakiusi: trečią kartą pažiūrėjau šitą filmą ir, žinot, šiandien aktoriai vaidino kaip niekad gerai. Nežinau, kelintą kartą skaičiau RoRa eiles, tačiau šįsyk jos tikrai vaidino nepriekaištingai. Juo labiau kad susirinko visa trupė, įskaitant alebardų nešiotojus, nes ne visos eilės knygoje gali būti primadonos.

Taip, tai labai teatrališka knyga, ji ir sudaryta lyg poetinė keturių veiksmų pjesė su prologu ir epilogu. Kartais atrodo, kad autorius ne parašo savo tekstus, o juos suvaidina popieriuje, ne užrašo, o ištaria. Ne visada tai į naudą, kartais poezija gali ateiti ir iš tylos, ne tik iš išmankštinto poetinio gesto. Bet vis dėlto gal dera kiek pažinoti ir patį autorių, specialiai kuriam Williamas Shakespeare‘as parašė vieną labiausiai nudėvėtų savo eilučių. Taip, R.Rastauskui visas pasaulis – scena, joje jis jaučiasi natūraliai, netgi savu nenatūralumu sugebėdamas įtikinti. Vis dėlto scenoje ir barzdos dažniausiai priklijuotos, arba įtikina, arba ne. Šiuo atveju – taip, tad Hamleto tėvo šmėkla gali eiti ilsėtis į grimo kambarį.

Eilėraščio žingsnis palaipsniui kinta. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių lyrikoje tai dar tiršta silabotonika kirčiais tvirtai prikaltomis eilutėmis, nestokojanti anžambemanų, tarsi liftų, lengvai pergabenančių, tarkim, Tomą Venclovą pas, tarkim, Josifą Brodskį. Pats liftininkas procese irgi dalyvauja, kitaip komunikacija nevyktų. Dalyvauja ir skaitytojas, ypač tas, kuriam svarbi mano minėtų dešimtmečių poezijos tradicija.

Įdomus eksperimentas buvo atliktas socialiniame tinkle "Facebook": įkeltas vienas RoRa eilėraštis, nenurodant autoriaus, ir pasiūlyta atspėti, kas tas toks esąs. Įkėlimas sulaukė 69 komentarų, kurių daugelis buvo panašūs į mykimą migloje. Pagaliau atspėta, nors tai buvo ir taip aišku, net nežinant paties eilėraščio. Jau ankstyvasis R.Rastauskas turėjo savą stilių, nes stiliaus neturėjimas jam atrodo esantis faux pas.

Vėliau stilius mutavo, į vienišas poezijos vėliavas įsileista daugiau vėjo, faktiškai juk vėjas sudaro pusę vėliavos esmės, tad trumpėja eilutės, vis mažiau rimuojama, nes autoriui vienam viešbuty taip Tadeuszas Różewiczius liepė, daugėja pauzių, nutylėjimų, nors haiku pobūdžio grynumo, paprastumo ir minimalizmo itin daug neatsiranda. Autoriui ir toliau rūpi rankoje laikyti ne sakuros šakelę, o Joriko kaukolę.

Rinktinės pavadinimas "Vienišos vėliavos" yra ir vieno knygos tekstų pavadinimas, bet susidaro įspūdis, kad pasirinktas ne dėl to teksto, net nebūtinai dėl eilėraščio kaip vienišos vėliavos įvaizdžio, o dėl elegiško šių dviejų žodžių skambesio. Ir ką girdime į skambesį įsiklausę? Girdime arba daktilio kirčiuotę, arba valso ritmą. Abu šie dalykai laikomi itin elegantiškais. Net nežinau, ar kalbant apie šio autoriaus poeziją vartotinas žodis elegancija. Lyg ir taip, tai elegantiška kūryba, kai kur net dvelktelėja neydingu saloniškumu, tačiau RoRa elegantiškas ne visur, bet visur – stilingas. Kita vertus, ko vaikytis tos elegancijos, poetas nėra madam Pompadour. Vis dėlto jau seniai laikas sudėlioti taškus virš i R.Rastausko kūryboje, įvardyti, kas, kur ir kaip, kol kas tai dar nėra padaryta, ir pora žvitrių doktorančių galėtų tuo užsiimti nors ir nuo rytojaus dešimtos.
Poetas niekada nepraleidžia progos nutylėti, kur ir su kuo valgyta druska. Ypač eseistikoje arba "Facebook'e", nors yra tokio pomėgio atšvaitų ir poezijoje. Atmetus plebsui būdingus įtarimus, kad jis čia norįs pasipuikuoti, vėl ima atrodyti, kad pasaulis jam scena (Shakespeare‘ai, ša!), o aplinkui vien personažai ir scenografija. Tad yra skirtumas, su kuo bendrausi, – su Hamletu ar su dviem duobkasiais iš tos pačios pjesės, ir kur būsi atsidūręs – Klaudijaus rūmuose ar minėtų duobkasių paskutinio produkto dugne. Viskas hierarchiška, ryšku, sustyguota.

Šių eilučių autoriui labiausiai širdį glosto ankstyvesniojo RoRa kūrybos etapo tekstai, kuriuos autorius dar spausdindavo rašomąja mašinėle "Corona Standard". Šia "standartine karūna" jis ilgai kalėsi sau nestandartinę, tikrąją, ilgai tversianči, ir knyga "Vienišos vėliavos" yra kuo puikiausias tos karūnos pasas.

Knyga pradedama tekstu "Šuolis į tolį, tas pats – į aukštį". Kad pačiam autoriui su šia knyga taip ir nutiko, tampa aišku dar neužvertus 216-ojo puslapio.