Pamilti save – su liūdesiu ir kaukėmis

Tapytoja Daiva Tankevičienė – drobėse atvira ir ryžtinga. Ekspresyviais potėpiais, šaltomis spalvinėmis dėmėmis, dinamiškomis kompozicijomis ji perteikia vidinį savo pasaulį, kuris žiūrovui yra atviras tiek, kiek jis pats yra atviras su savimi.

Menininkė yra aktyvi parodų dalyvė – jos darbų galima pamatyti vis dar veikiančioje parodoje "Jauna Kauno ir Rygos tapyba".  Tapytoja yra eksponavusi savo kūrinius praėjusių metų "Gallery Weekend Kaunas‘16" metu. D.Tankevičienė dalyvauja pleneruose Veliuonoje, Nidoje, Zypliuose, realizuoja save įvairiuose projektuose. Tai Kauno valstybinio muzikinio teatro lubų ir sienų restauracija, eksterjero dizaino projektas "Karklė Live Music Beach" Karklėje, sieninė tapyba Jono Pauliaus mokykloje Kaune ir kt.

Koks galėtų būti jaunos ir aktyvios tapytojos autoportretas? "Nenoriu bėgti nuo savęs, kai būnu nevisiškai laiminga ar ne visiškai graži sau, nes savęs priėmimo džiaugsmas yra didelis laimėjimas, tačiau norint, kad tai taptų nuolatine būsena, reikia įdėti labai daug pastangų ir darbo", – sako tapytoja.

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tai arčiau siekio suvokti save, kai tapyba atskleidžiu ir lukštenu savyje dar nepažintus sluoksnius. Pretenduoju į save tikrą ir be kaukių. Tačiau tą tikrą, nuogą save noriu ir pasilikti tik sau, o ne aplinkinių dėmesiui. Paveikslais neraginu visų nusimesti savo kaukių, nes jos daugeliu atvejų padeda mums išgyventi. Noriu, kad portrete žiūrovas pamatytų teigiamų dalykų. Nors jį ir deformuoju, stengiuosi, kad šios deformacijos būtų perteiktos estetiškai. Nesiekiu šokiruoti.

Paveikslais neraginu visų nusimesti savo kaukių, nes jos daugeliu atvejų padeda mums išgyventi.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Žmonės nusipaišo paveikslus apie save, vaikšto su jais, formuodami aplinkinių nuomonę. Šiems paveikslams neretai įtaką daro pati aplinka, todėl esame įspraudžiami į rėmus. Užsidedame kaukes, susireikšminame, taip supančiodami save, savo kūną. Mano supratimu, pagražinto "aš" kūrinyje nėra. Yra realybė ir jos deformacijos. Dirbtinai deformuoju portretą, kad pamatyčiau nedirbtinį savo santykį su aplinka ir tikrove.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas: į save ar pro save?

– Kasdien aš taip nesigilinu į savo jausmus, kaip tai darau tapydama. Tapybos procesas gimsta apmąstymuose. Galiu užtrukti keletą mėnesių, kol pribręstu iki galimybės pasisakyti drobėje. Kasdienis žvilgsnis paviršutiniškas, nes užsisuku darbuose ir rutinoje, todėl laiko gilesnei savianalizei nelieka. Kurdama analizuoju praeities įvykius ir veiksmus, klausausi savo nuojautos, kuri pasako, kas buvo tikra, o ką privalau paleisti siekdama vidinės ramybės. Žvilgsnį fokusuoju į save, nes tik save, ne aplinkinius, galiu pakeisti. Matau savo kaukes simbiozėje su supančia aplinka, todėl žvilgsnį nukreipiu ir į nuo manęs nepriklausančias aplinkybes. O tuomet belieka tik stebėti. Nemėgstu šio jausmo. Geriau jaučiuosi, kai viskas yra kontroliuojama, tačiau vis dažniau suvokiu, kad ši kontrolė piklauso ne man, o nepasotinamam ego. Nuolatos būti gražiai ir laimingai yra nežmoniškas savęs spaudimas ir nemeilė sau. Liūdesio emocija yra tokia pat reikalinga kaip ir visos kitos. Mano portretuojamas žmogus nori turėti visą puokštę emocijų ir jų nebijoti.

– Kūrinys yra labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Analizuoju savo veiksmus gyvenime, noriu jausti priežasties ir pasekmės dėsnius. Išgvildentas ir perprastas situacijas siekiu ne nugrūsti kuo giliau, o tvarkingai sudėlioti į stalčiukus, todėl būčiau linkusi sakyti, kad kūrinys gimė iš savianalizės, o kūrinio erdvę saviraiškai gaunu papildomai. Ir man tai labai patinka.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Nenoriu bėgti nuo savęs, kai būnu nevisiškai laiminga ar nevisiškai graži sau. Noriu turėti empatijos ir priimti savo baimes bei sužeidimus. Visi jų turime, tik nenorime to pripažinti, priimti. Savęs priėmimo džiaugsmas yra didelis laimėjimas, tačiau norint, kad tai taptų nuolatine būsena, reikia įdėti labai daug pastangų ir darbo, vidinio savęs stebėjimo. Tai sunkiau negu apsirengti išskirtinį drabužį. Autoportrete yra to užuominos, tačiau kiekvienas gali tai interpretuoti savaip.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Nenutolstu nuo aliejinės tapybos, tačiau man įdomu derinti akrilinius dažus su aliejiniais. Pastaruoju metu maišau aliejinius, akrilinius, kreidinius dažus. Būtent kreidiniai dažai leidžia sukurti matinį efektą.

Tema pati padiktavo ant veido tepti storą sluoksnį kaukės, t.y. dažų ir net baldų lako. Norėjosi ant veido paveiksle dažų kaukę tepti taip, kaip tai atlieka profesionalios meistrės grožio salonuose. Norėjau įsijausti į kosmetologės poziciją, kai ji liečiasi prie kliento veido. Galbūt taip siekiu išgyventi keletą gyvenimų vienu metu, nes dažnai aplanko mintys, kad esame labai riboti laike, lyginant su tuo, kiek pasaulyje yra galimybių. Tai realybė, su kuria sunkiai susitaikau.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Nesiekiu pavaizduoti savęs kaip asmens, išoriškai panašios. Koncentruojuosi į vidinį pasaulį, perteikiu aplinkos refleksijas. Iš dallies šiuose portretuose atsispindi išorės tuštybė. Siekiu suprantama kalba, t.y. figūratyviu tapymo būdu, pasiekti žiūrovą. Norėčiau, kad jis pamatytų paveiksluose tą patį, ką ir aš. Tai man būtų laimėjimas.

Mano portretuojamas žmogus nori turėti visą puokštę emocijų ir jų nebijoti.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Naudoju fotografijas, kuriose užfiksuoti mano asmeniški išgyvenimai arba vieta, kurioje buvo fotografuota, man kelia apmąstymus, kurie mane veikia stipriau negu įprastai. Vaizdą nešiojuosi savyje, bandau suprasti, ką jis man reiškia, kodėl jis toks svarbus ir į kokius klausimus gali atsakyti. Fotografijas jungiu su žurnaluose arba knygose matytais vaizdais ir kai jau manau, kad apčiuopiau asmeninio požiūrio esmę, perteikiu šį koliažą ant drobės.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Fono spalva pasirinkta neatsistiktinai. Jau kuris laikas norisi žalios ir jos atspalvių. Man ji siejasi su augimu ir savęs priėmimu. Žalia spalva simbolizuoja vidinę pusiausvyrą tarp materijos ir dvasingumo. Čia priėmimas, kaip ir davimas, yra lygiai toks pat svarbus. Tai įtampos ir nuovargio mažinimo spalva. Kuomet trūksta žaliosios energijos, žmogus jaučia baimę būti paliktu, prarasti meilę arba paskęsta svetimuose rūpesčiuose, kurie trukdo jam gyventi.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Šiuo atžvilgiu renkuosi vidurį. Nemanau, kad visais atvejais formato pasirinkimas transliuoja apie savivertę, nors dalis tiesos šiame pasakyme vis dėlto yra. Vidurio siekiu ir gyvenime – ne pasiekimų prasme, bet vidinės ramybės kontekste: kad nebūtų labai ryškių pakilimų ir nuopuolių. Man maloniau stebėti žmones tarsi iš jūros gelmių. Gelmėje ramu, o paviršius nuolat banguoja, suteikdamas įvairovės ir prieskonių. Ieškau visiškos vidinės ramybės. Tai mano siekiamybė. Kai esi pats sau pakankamas, formato dydis tampa nesvarbus, nors neslėpsiu, buvo etapas, kai tik ir mačiau aplinkui tapant ant kelis kartus didesnių formatų ir jaučiausi lyg kažko netekusi. Tačiau tokiais atvejais sustabdau save, pasigilinu, ar tikrai aš pati to noriu ir nusiraminu. Nereikia matyti tik baltai ir juodai. Atspalvių pasaulis man yra gražiausias.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Šiuose kūriniuose fiksuojamos praeities įvykių refleksijos į mano patyrimus. Nedaug ir nesistengiant diktuoti aplinkai savo požiūrio, fiksuoju ir ateities lūkesčius, kad kažkada aš ir visuomenė išsilaisvins, galbūt pasiliekant tik pačias nekenksmingiausias, savęs ir aplinkos nežalojančias kaukes.

Psichologai yra nustatę, kad visiškai be kaukių mes neišgyventume. Neraginu jų atsisakyti, tačiau tai žaidimas su gyvenimu, kai per kitų sukeltą triukšmą gali pradėti nejausti savo paties vidinio pasaulio ir poreikių.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Mąstymo ir savianalizės laikotarpis trunka jau nuo pat pirmo tapybos studijų kurso. Mano patirtys, aiškinantis savo vidinį pasaulį, susipina su dabartimi.

Priėjus prie drobės, šie du portretai gimė per tris pusdienius. Mėgstu tapyti ekspresyviai, neturiu kantrybės laukti ir iškrapštinėti detalių. Pasakau, kas svarbiausia, ir imuosi kitos veiklos. Jausenos tapymo metu daugiau ar mažiau išlieka tos pačios. Būna sudėtinga pradėti tapyti, nes beveik visada yra baisu liestis prie savo vidinio pasaulio, tačiau kai pradedu – užsimirštu ir laikas sustoja. Tapant man svarbiausia atsisakyti noro įtikti kitiems, nes tai ir kelia pagrindinę įtampą tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir tapyboje.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tai išskirtinai tik pagal mano pačios atvaizdą sukurti portretai. Prieš tai esu drobėse perfrazavusi panašias į save moteris. Vertinu tai kaip drąsesnį žingsnį, parodyti savo pačios kaukes. Man tai įrodymas, kad nebijau savęs. Noriu tikėti, kad visi mes stengiamės patikti pirma sau, o ne kitiems. Įsitikinimas, kad jeigu mus teigiamai vertins kiti, būsime laimingi, yra iliuzija. Šį teiginį testuoju per save, autoportretų pavidalu.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Aktualijos išlieka tos pačios: savęs priėmimo, pažinimo ir ramybės būsenos siekiamybė. Norėčiau pacituoti savo mėgstamą autorę Clarissą Pinkolą Estes: "Kiekviena moteris, pernelyg ilgai užsibuvusi toli nuo savo sielos namų, anksčiau ar vėliau pavargsta. Kitaip ir būti negali. Tuomet ji vėl bando susirasti savąją odą, norėdama atgaivinti savimonę, atkurti gilų it vandenynas žinojimą. (…) sielos oda pradingsta, kai nebesuvokiame, ką mes iš tiesų darome, o ypač – kiek tai mums iš tiesų atsieina. Ją prarandame ir tada, kai pernelyg atsiduodame ego vilionėms ir kai tampame perdėtai reiklios perfekcionistės. (…) Visko neišvardysi, nes juk būdų, kaip prarasti sielos odą, yra tiek pat, kiek moterų pasaulyje."

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Jis suvokia, kad nėra visagalis, kad neturi įtakos tiek, kiek galbūt norėtų turėti. Maža dalimi jis suvokia, kad viso šito nori ne jis pats, o jo perdėtai išaugęs ego. Ego šiame kontekste suvokiamas kaip destruktyvus, tikruosius vidinius saugumo ir meilės sau norus ir galimybes griaunantis reiškinys.

Iš tikrųjų šis žmogus siekia suvokti ir pamilti savo klaidas, ne kaltinti savęs, o iš jų pasimokyti, nesivaikyti tuštybės. Tačiau kartu ir neatitrūkti nuo išorinio pasaulio, dėtis kaukes, patirti nuotykių, pažinti kitus žmones ir vienatvėje prieiti prie išvadų apie patirtus išgyvenimus. Mano žmogus, vaizduojamas kūrinyje, yra ieškantis santykio su kitu žmogumi, ieškantis tikrumo, nudegantis, tačiau nesustojantis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių