Pamokanti Lietuvos husarų istorija

Paprastas pilietis retai įsivaizduoja, kiek pastangų reikia įdėti norint pasiekti vieną ar kitą karinę pergalę. Kai kada tradicija yra negailestinga, kai prisimename pergales Saulės ar Žalgirio mūšiuose, nes visi puikiai galime paaiškinti, kas ir kodėl padėjo mums pasiekti pergales.

Sunkiau sekasi arba visiškai nepavyksta kalbėti apie XVI–XVII a.  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kovas ir pergales. Dėl to kiekvienam, kuris paims į rankas Vidmanto Airini knygą "Pro deo it patria. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės husarai 1500–1673 m. Abiejų Tautų Respublikos ginkluotė Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose" siūlau apšilimui pasižiūrėti kino filmą "Kapitonas Alatristė" (2006), kuris supažindins ne tik su XVII a. gyvenimo kasdienybe, bet ir gana įtaigiai pateiks karo taktikos subtilumus. Šios pradinės žinios padės įvertinti V.Airini atlikto darbo svarbą ir suprasti, koks vaidmuo XVI–XVII a. mūšiuose teko husarams.

Kaip plėšikai virto kariais

V.Airini knyga yra pamokanti tuo, kad galima aiškiai pamatyti vieną pergalės mūšyje dėsningumą. Pergales lemia naujų karinių dalinių ir ginkluotės panaudojimas mūšyje, o pralaimėjimus – nesugebėjimas surasti lėšų naujiems ginklams ir laiko karių apmokymams. Dėl to po Kryžiaus žygių (XI–XIII a.), kai savo pranašumą demonstravo nuo galvos iki kojų šarvais apkaustyta sunkioji kavalerija, XV a. atsirado nešarvuota, ginkluota ietimis ir lankais, kavalerija. Jos atsiradimo ištakų reikia ieškoti serbų kovose su turkais, kurie, pralaimėję užkariautojams, pasitraukė į Vengriją.

Serbiško žodžio "gusar" reikšmė – plėšikas arba piratas, o XIV a. atsiradęs terminas "husarstwo" reiškia greitus, staigius, plėšiamuosius antpuolius valtimis ir žirgais. Vengrijos karalius Matiasas Korvinas serbų dalinius pertvarkė ir tinkamai apmokė. Nuo to laiko pradėta nuo 20 bajorų į karinę tarnybą šaukti po vieną raitelį. Vengriškai "husz" – 20 ar mokestis, kaina. Taip atsirado husaro sąvoka. XV a. pabaigoje husaras buvo raitas karys, kuris buvo ginkluotas 4 m ilgio ietimi, lenktu kardu ir keturkampiu išgaubtu skydu.

Tarnybos LDK pradžia

Po Žalgirio mūšio, XV a. antrojoje pusėje, LDK iškilo naujos grėsmės. Tai Maskvos Didžioji Kunigaikštystė ir Krymo totoriai. Karo veiksmai vyko didelėje teritorijoje, kurioje buvo mažai gyventojų ir trūko gerų kelių. Akivaizdų pranašumą demonstravo gausi Maskvos ir Krymo totorių lengvoji raitija, kurios grobiamieji žygiai niokojo LDK pietus.

Atsiminimai byloja apie husarų drąsą, profesionalumą ir religingumą bei sugebėjimą bet kokia kaina pakreipti mūšio eigą norima linkme.

To meto valstybė neturėjo jokio atsako. Pralaimėjimas Vorsklos mūšyje (1399 m.) eilinį kartą parodė sunkiosios kavalerijos neveiksmingumą, todėl pradėta ieškoti deramo karinio atsako. Juo tapo husarai, kuriuos nuo 1500 m. pradėjo samdyti Lietuvos didysis kunigaikštis.

Ietimis ir skydais ginkluoti ir lengvus šarvus dėvintys vengrai greitai pasižymėjo Klecko mūšyje (1506 m.), kur įveikė kraštą plėšusius Krymo totorius. Verta paminėti ir žiaurius husarų papročius. Po mūšio buvo nukirstos devynių totorių galvos, pamautos ant iečių ir pristatytos kunigaikščiui. Vėliau kai kurių totorių nukirstas galvas pargabendavo maišuose.

Apie karybos pokyčius LDK ir Lenkijos Karalystėje liudija 1514 m. įvykęs Oršos mūšis, kuriame apie 40 proc. dalyvavusių karių sudarė raiteliai, o pagrindinį Maskvos kariuomenės puolimą atlaikė husarai. Dėl to husarai kaip efektyvi kavalerijai greitai įsitvirtino LDK kariuomenėje.

(Ne)nuobodi kasdienybė

Husaro tarnyba LDK kariuomenėje priklausė nuo valdovo arba etmono rašto, kuriame numatomas samdomų karių skaičius, atlyginimo dydis ir tarnybos laikotarpis. Po to rotmistras, samdytos kavalerijos vėliavos (dalinio) vadas, pradėdavo rinkti karius.

Nuo XVI a. riterius pakeitė samdomi kariai, vadinami draugais. Draugas į tarnybą privalėjo išsiruošti su palyda, kurią sudarė jis ir dar trys visiškai ginkluoti raiteliai. Palydos raiteliai buvo eiliniai kariai, turėję kautis išvien su draugu. Draugas turėdavo apsirūpinti ir žygyje reikalingu vežimu, palapine įrankiais ir maistu. Be to, draugo palyda buvo neįmanoma be tarnų, kurie rūpinosi maistu, pašaru ir stovyklos apsauga. Atlyginimas už tarnybą buvo mokamas draugui, kuris savo nuožiūra padalydavo pinigus palydos raiteliams.

Husarų vėliavos išruošimo kaina išaugdavo dėl būtinybės aprūpinti brangiomis ietimis, paraku, kulkomis bei prabangia ekipuote leopardų ir tigrų kailiais. Karo žygio metu patirta rizika atsipirkdavo didesnėmis premijomis ir pripažinimu tarp kitų karių. Husarų vėliavų draugai puoselėjo bajorų vertybes ir tradicijas. Dėl to garbės samprata neleisdavo nuolaidžiauti arba lengvai dovanoti įžeidėjams. Dvikovos buvo husarų gyvenimo kasdienybė, kurių metu galėjo pademonstruoti savo drąsą ir meistriškumą bei įtvirtinti savo statusą vėliavoje.

LDK ir Lenkijos Karalystė buvo žemės ūkio kraštai, kuriuose nuolatos trūko pinigų samdytos kariuomenės atlyginimams. Atlyginimų negaunantys husarai nevykdydavo karo vado įsakymų ir tai dažnai lemdavo mūšių eigą. Derybos dėl didesnio atlyginimo vykdavo ir karo žygio metu, kai kariai patirdavo nenumatytų sunkumų.

Saulėlydžio pradžia

XVII a. antrojoje pusėje husarai palaipsniui pradėjo prarasti smogiamąją jėgą mūšio lauke. Nors ir toliau LDK husarų puolimas ietimis atvirame lauke siekė pralaužti geriausių priešo kavalerijos dalinių rikiuotę, tačiau pamažu buvo atrasti priešnuodžiai prieš šią galingą jėgą.

Švedijos valdovai visą dėmesį sutelkė į pėstininkų drausmės didinimą ir jų kovinę taktiką mūšio lauke bei muškietų ir patrankų panaudojimo veiksmingumą. Be to, veržlios husarų atakos buvo stabdomos panaudojant laiko įtvirtinimus ar kliūtis, pvz., sukryžiuotus kuolus su duriamaisiais ginklais ir t.t. Valstybės finansiniai sunkumai taip pat lėmė, kad husarų vaidmuo mūšio lauke sumažėjo. Kita vertus, to meto atsiminimai byloja apie husarų drąsą, profesionalumą ir religingumą bei sugebėjimą bet kokia kaina pakreipti mūšio eigą norima linkme.

Kada išvysime kine?

Tenka pritarti istorinės rekonstrukcijos grupės "Baltų vikingai" socialiniuose tinkluose iškeltam klausimui apie tai, kokią savimonę formuoja pas mus kuriamos keiksmažodžių komedijos "Zero" arba kitos panašios. Juk perskaitęs V.Airini knygą "Pro deo it patria. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės husarai 1500 – 1673 m. Abiejų Tautų Respublikos ginkluotė Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose" supranti, kad Lietuvoje yra specialistų, galinčių patarti ir padėti kino režisieriams sukurti lietuvišką filmą apie LDK XVII a. kovas.

Stinga, matyt, prodiuserių, kurie galėtų investuoti į tokį filmą, arba tiesiog mūsų sąmonė kol kas yra paruošta priimti tik anekdotų ekranizacijas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ezys

ezys portretas
teisybes delei reiktu pasakyti, kad komedijas alia "zero" kurti kainuoja centus palyginus su istoriniais kariniais filmais ;) Pvz minetas älatriste kainavo 24 000 000 euru, o Ridley Sotto "Kingdom of heaven" 130 000 000 doleriu. Aisku galima ir pigiau, bet tada gausis dar vienas Tadas Blinda...
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių