Penkių muzikos albumų apžvalgos: kurį pasirinkti?

THE STATION

DRAMA

(Self-released)

Vieno esminių Lietuvos viešųjų ryšių specialistų Mykolo Katkaus grupė „The Station“ iš pradžių tik atrodė kaip ambicingas profesinės sėkmės sulaukusio vyro užmojis įgyvendinti jaunystės svajonę. Toks vietoj sportinio automobilio. Vis dėlto gausiai reklamuotas ir forma itin turtingas debiutinis albumas „Išsišakojančių Takelių miestas“ turiniu nebuvo tiek stiprus: tradicinis „The Station“ rokas slydo ausų paviršiumi be „Herojų“ nepalikdamas daugiau pėdsakų. Tačiau Mykolas, kaip žinoma, melomanas, nusprendė nestoviniuoti vietoje ir nekabinti gitaros, o eiti sunkyn, įkvėpimo, spėju, semdamasis iš (ypač naujesnės) „Nine Inch Nails“ kūrybos. Toks žingsnis davė naudos grupei, kuriai trūko krypties ir individualumo. Ir nors turinio prasme man vis dar trūksta „The Station“ esaties ir priežasties, kodėl ji egzistuoja ir ką ji nori pasakyti, „Drama“ su prodiuserio, „Happyendless“ nario Andriaus Kauklio pagalba skamba daug sukaupčiau. Prie M.Katkaus balso galima kabintis (šįkart mažiau Iljos Lagutenkos, daugiau Aurelijaus Sirgedo), ir suvedimai kartais buksuoja, bet iš esmės albumas turi nors ir ne pernelyg originalių, tačiau pagaulių kabliukų („Tik Tau“, „Siluetai“) bei vienovės, kuri leidžia apie „The Station“ kalbėti ne kaip apie vieno žmogaus projektą, bet kaip apie visavertę grupę. Primažintas saldumas ir atsiradę industriniai purvini garsai leidžia muzikai būti labiau štrichuotai ir sodriai. Vis dėlto tekstai (ir čia jau mano klaida) man vis dar lieka paslaptimi, nes kartais išties sunku suprasti, kur M.Katkus tave veda ir ką konstatuoja. O žinant jo išmanymą, konstatuoti jis tikrai turi ką, tik galbūt reikėtų mažiau intelektualumo, o daugiau jusliškumo, nes dabar drama yra labiau apgalvota, negu išjausta. Kartais literatūriniai išvedžiojimai yra gerai, tačiau norėtųsi tiesiai šviesiai žinoti, kas gi juos kankina. Tuomet viskas bus paprasčiau ir pagauliau.

73/100 (Paklausyti galima „Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“, „Pakartot.lt“)

FRANK FITTS

LEARN TO FOCUS

(Self-released)

Pernai vieną geriausių lietuviškų albumų išleidusiems ir naujuoju roko maišto balsu tapusiems frenk fitsams atėjo pats sunkiausias laikas – antro albumo darbai. Tuomet visi nori, kad būtų dar geriau, o ir laiko bei medžiagos nėra tiek daug. Todėl pakankamai greitai išleisti mini albumą atrodo saugiai geras sprendimas: be didelių stresų alkis bus bent jau apmalšintas. „Learn To Focus“ tam ir skirtas, leidžiantis spėti, kur grupė eis toliau, bręs ir keis fokusą, ar liks tokie pat. Pirmiausia, kaip ironiškai tai skambėtų, šios keturios dainos nebėra persmelktos tiek stipraus jaunatviško chaoso, koks vyravo „You're Lonely“. Agresija ir energija liko, tačiau dabar ji šiek tiek liūdnesnė, mąslesnė, ypač finaliniame „Curiosity Brothers“. Jaunuoliai šiek tiek nutolsta nuo vizitine kortele tapusio „riedlentinio“ pankroko, tačiau tikrai nevirsta kažkuo kitu. Gal čia jau brendimas ir patirtis daro savo, o gal šiaip apėmė elegiškos nuotaikos. Atsiradusios svajingos nuotaikos ir šiek tiek sulėtintas tempas dar nereiškia, kad grupė atsisakys jaunatviško maksimalizmo, tačiau galima sakyti, kad „Frank Fitts“ jau turi patirties ir muzikuoja naudodami ne tik į visas puses taškančią tarano galią, bet ir gana profesionaliai, savotiškai pamąstydami. Ar tai nepakenks jų muzikos kokybei, dar sunku pasakyti, nes „Learn To Focus“ yra tik pirmieji atsinaujinusių frenk fitsų žingsniai. Faktas, kad šis mini albumas vis dėlto silpniau duoda į kepenis nei „You're Lonely“. Tai nieko nesako apie ateitį, tačiau dabartiniai štrichai neatrodo tiek išieškoti, tiek atrinkti, kad prilygtų debiutui. Be abejo, kitoms grupėms bent turėti tokias keturias dainas jau būtų didelis pasiekimas, bet čia ir bėda – juk apetitas auga bevalgant. Bet vyrukams nereikėtų nusivilti, susikaupti ir nepasimesti. Jie vis dar yra esminė Lietuvos roko viltis.

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot.lt“.

THE ROOP

YES, I DO

Records DK

„Eurovizijoje“ gerai pasikapoję, bet neatlaikę šeimyninės Ievos Zasimauskaitės laimės, poprokeriai „The Roop“ su kiekviena nauja daina vis labiau tolsta nuo gitarų, rinkdamiesi stilingai saldžią popmuziką, kuriai konkurencijos gal ir nėra, tačiau kuri gali tapti sekli grupei, taip nuosekliai dirbančiai prie savosios koncepcijos. Netgi mini albumo pavadinimas nepalieka daug laisvės fantazijai – bus kalbama apie svajingą meilę, padebesišką susižavėjimą ir drugelius skrandyje. Prisipažinsiu, tiek cukraus mano puodeliui per daug, todėl labiausiai išskirti galėčiau duetą su Migloko UFO, su, kaip būdinga „The Roop“, įdomiu vaizdo klipu ir perėjimu nuo Kylie Minogue stilistikos iki miuziklo. Deja, pats EP didesnio pėdsako nepalieka: stilistika konkreti, tačiau šis lengvesnis „The Killers“ skambesys jau labai man primena „Sisters On Wire“ ar „Condor Avenue“ (jau seniai ši trijulė man – Lietuvos poproko šventoji trejybė). Kiekvieną kartą būnant šiuose padebesiuose taip norisi trupučio žemės rupumo, net pradedi galvoti, kad šiai medaus statinei trūksta bent šaukštelio deguto. Didesnis energijos ir groove'o kiekis, manau, duotų naudos ir hitą, kuris labiau pravertų grupės žinomumo duris, nes dabar dažnai dainos praplaukia pro ausis, liūliuoja, bet vis dėlto tave palieka. Be to, susidaro įspūdis, kad gitaros ir būgnai atlieka pagalbinę funkciją Vaidoto Valiukevičiaus balsui, nors taip, mano manymu, neturėtų būti. Aišku, reikia suprasti, kad tokia muzika nėra man, o grupės populiarumas jau minėtoje „Eurovizijos“ atrankoje parodo, kad grupė savo klausytojų ratą turi ir plečia. Jei jie sako taip, tuomet einama kitu keliu ir joks piktas apžvalgininkas čia kliudyti negali.

67/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Pakartot.lt“)

ICEAGE

BEYONDLESS

Matador

Kontroversiškieji šiemečio muzikos festivalio „Velnio akmuo“ headlineriai iš Danijos savo ketvirtuoju albumu „Beyondless“ atsisako dalies muzikinės anarchijos, tačiau pridėta melodika nerodo jokio konformistiškumo su tuo, kas vyksta muzikiniame pasaulyje. Nors senieji jų gerbėjai gali būti nuvilti, mano manymu, „Iceage“ sukuria turtingą egzistencinio negatyvumo kaleidoskopą, kuriame lieka vietos ir jų pankrokiškoms šaknims, ir duetui su synth popžvaigždute Sky Fereirra. Pradėdami albumą apie karą ir įgimtą žmonių žiaurumą sukurta daina „Hurrah“, „Iceage“ dėlioja melodijas kartu su gyvuliškai netobula estetika, kurioje vokalistą Eliasą Benderį Rønnenfeltą norisi tapatinti tai su Iggy Popu, tai su Nicku Cave'u, netgi su Pete'u Doherty, jei jis būtų labai piktas. Vis labiau ryškėjantis catchy melodijų elementas žydi minėtame duete su Sky Ferreira („Pain Killer“) ar lėtai tįstančiame „Under The Sun“, įkvėptame americana estetikos. Apskritai įtakų spėjimas man tapo vienu įdomiausių užsiėmimų klausantis „Beyondless“, nes kartais grupė taip stengiasi viską apžioti, kad galvoji, ar neišnirs jau žandikaulis. Ir nors ties albumo viduriu „Beyondless“ (beje, ši, sunkiai į lietuvių kalbą išverčiama frazė pasiskolinta iš žinomo absurdo autoriaus Samuelio Becketto kūrybos) šiek tiek praranda savo susikaupimą, intensyvumą, ir visko tampa pernelyg daug, iš esmės tai yra labai geras darbas, kuris tikrai bus minimas tarp stipriausių šių metų ilgagrojų. Jaunatvišką maksimalizmą keisdami intelektualiu cinizmu „Iceage“ pasako daugiau apie žmogaus tamsiąją pusę nei didelė dalis sunkiųjų žanrų muzikos. Dabar telieka laukti liepos vidurio, nekantraujant, kaip jie atrodys gyvai.

82/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Google Play“)

ARCTIC MONKEYS

TRANQUILITY BASE HOTEL & CASINO

Domino

Tiesiog pasakyti, kad šeštasis britų „Arctic Monkeys“ albumas nustebino, yra iš esmės pasakyti nieko. Apversdami savo stilių aukštyn kojom ir atiduodami visas vadžias lyderiui Alexui Taylorui „beždžioniukai“ nėrė tokion nepažinion erdvėn, kad lengviausia dabar pasakyti yra tai, kad jie nebėra roko grupė. Alexas išgyveno daug fazių, iš kurių bene juokingiausia, kai jis manė esąs Elvis Presley ir bandė visaip jį kopijuoti ant scenos. Šioji – tai retro futuristinė nostalgija soului, senoms plokštelėms, 7-ojo dešimtmečio dekorui ir savotiškai to laiko povyzai, kai už porcelianinių veidų virė aistros. Lengva „Arctic Monkeys“ girti už drąsą – atsisakyti visko, kas atpažįstama ir taip mėgstama klausytojų, nėra lengva, tačiau čia ir pasireiškia kūrėjų ieškojimai, kuriuos ir lengva, ir sunku kritikuoti. Be abejo, albumas yra įdomus ir intelektualiai tikslus, pilnas apgalvotos rizikos, lyg smulkiai apskaičiuotas eksperimentas, leidžiantis teigti, kad grupė nėra vien tik gitaros. Tačiau kartais rizika nepasiteisina ir „Tranquilotu Base Hotel & Casino“ yra to pavyzdys. Nepaisant to, kad jis skamba labai tikslingai ir sumaniai, deja, jame neradau aistros, kuri kviestų mane klausytis jo dar ir dar. Įdomu? Taip, tačiau nekabina. Galiausiai apgalvoti sprendimai atsibosta ir antrąją albumo dalį klausaisi lyg fono. Šis darbas labiau primena gerai sukalkuliuotą universiteto paskaitą negu bičiulio istoriją, pilną tikrų įspūdžių ir išgyvenimų. Yra aišku, ką grupė (o gal geriau sakyti Alexas) norėjo padaryti, jie tai padarė profesionaliai, nefalšyvai, tačiau ugnelės po visu šiuo sofistiškumu taip ir neradau. O galbūt aš albumo nesupratau ir po daugelio metų jis bus laikomas nesuprastu brangakmeniu, pernelyg sudėtingu, kad suprastų parasti mirtingieji. Nors tai vis tiek man netrukdo jo tiesiog padėti į šalį.

70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Google Play“)