Poe­tė I. Va­lan­ti­nai­tė – at­vi­rai apie kū­ry­bą, kas­die­ny­bę ir lai­mę

Jau­nos poe­tės kū­ry­ba bren­do ir kei­tė­si, tačiau bū­din­gas jaut­ru­mas, mo­te­riš­ku­mas bei su­bti­lus ties­mu­kiš­ku­mas. Pa­ti Ind­rė, net pa­klaus­ta apie kas­die­nius da­ly­kus, su­ge­ba iš­sau­go­ti ge­bė­ji­mą juos nu­pa­sa­ko­ti kiek ma­giš­kai, int­ri­guo­jan­čiai ir tie­siog... poe­tiš­kai!

– Kaip, žvel­giant jū­sų aki­mis, bė­gant me­tams pa­si­kei­tė jū­sų kū­ry­ba? Gal­būt pa­gal kin­tan­čias ver­ty­bes ar įgy­tą pa­tir­tį pa­ki­to jos tu­ri­nys, sti­lius ar pa­grin­di­nė idė­ja?

– Ei­lė­raš­čiai kei­čia­si kar­tu su ma­ni­mi. Kny­gos pa­si­ro­do kas pen­ke­rius me­tus. Tai­gi, tie po­ky­čiai ga­na leng­vai pa­ste­bi­mi. Pir­mo­je – vai­kys­tės ir mer­gys­tės pa­tir­tys, ant­ro­je – bran­des­nis po­žiū­ris, to­ji kū­ry­ba – tar­si him­nas mo­te­riš­ku­mui, o tre­čio­je, ku­ri pa­si­ro­dys ki­tais me­tais, ban­dau pri­si­kas­ti kuo ar­čiau vi­sa ko es­mės, su­tal­pin­ti pa­sau­lį į ke­lis žo­džius. Ma­nau, kad ge­ra poe­zi­ja yra ta, ku­ri nu­skaid­ri­na ir pa­de­da pa­ma­ty­ti tai, kas šiaip įpras­to­je mū­sų kas­die­ny­bė­je ne­ma­to­ma. Bū­tent to­kią ir no­rė­čiau kur­ti.

Ge­ra poe­zi­ja yra ta, ku­ri nu­skaid­ri­na ir pa­de­da pa­ma­ty­ti tai, kas šiaip įpras­to­je mū­sų kas­die­ny­bė­je ne­ma­to­ma.

– Jū­sų kū­ry­ba bu­vo kri­ti­kuo­ta dėl itin at­vi­ro kal­bė­ji­mo apie da­ly­kus, ku­rie dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių mū­sų vi­suo­me­nė­je vis dar yra ta­bu. Ar esa­te to­kia pat at­vi­ra ir gy­ve­ni­me? O gal at­virkš­čiai – bend­rau­da­ma esa­te ge­ro­kai kuk­les­nė ne­gu sa­vo ei­lė­se?

– Kai ku­rie ei­lė­raš­čiai te­bu­vo ma­žy­tės pro­vo­ka­ci­jos. Bū­da­ma 18-os ar 20-ies me­tų, lei­dau sau pa­žais­ti. Tai­gi, to­ji kri­ti­ka ma­nęs nė kiek ne­žei­dė, o tik kė­lė šyp­se­ną. Bend­rau­da­ma ar­ti­miau­sia­me bū­ry­je esu itin at­vi­ra, kar­tais, net jei­gu ir su­ge­bu pa­ty­lė­ti, tai, ką gal­vo­ju, pa­ra­šy­ta ant vei­do. Pas­te­bė­jau, kad ma­no bend­ra­vi­mas su pa­čiais bran­giau­siais žmo­nė­mis pa­si­žy­mi sai­kin­gu ir ele­gan­tiš­ku ties­mu­ku­mu. Pa­ti la­biau­siai ne­mėgs­tu me­lo ir dvi­vei­džių žmo­nių. Ma­nau, kad bū­da­mi at­vi­ri tau­po­me vie­ni ki­tų lai­ką. Ki­ta ver­tus, kar­tais svar­biau­sia lai­ku ir vie­to­je pa­ty­lė­ti. Vis­kas pri­klau­so nuo si­tua­ci­jos. Pats di­džiau­sias iš­min­ties po­žy­mis – ge­bė­ti jas at­skir­ti ir at­pa­žin­ti.

– Daž­nai au­to­riai, gy­ve­ni­me at­ra­dę lai­mę ir ra­my­bę, su­si­du­ria su sun­ku­mais ku­riant. At­ro­do, jog liū­de­sys ar pyk­tis yra kur kas di­des­nis kū­ry­bos va­rik­lis ne­gu vi­di­nė har­mo­ni­ja, o ją pa­sie­kus mū­zos ne­beap­lan­ko. Ar tai bū­din­ga ir jums? O gal at­virkš­čiai?

– Skaid­rus liū­de­sys nė­ra blo­gas da­ly­kas, ta­čiau nuo ko­kių 25-erių su­pra­tau, kad bū­tent har­mo­ni­ja, pa­ti pa­pras­čiau­sia vir­tu­vi­nė lai­mė ir san­tar­vė su sa­vi­mi lei­džia neuž­si­žais­ti ties tuo paaug­liš­ku, ego­cent­riš­ku knai­sio­ji­mu­si po nei­gia­mas emo­ci­jas ir kan­čios paieš­kas. As­me­ny­bės dar­na lei­džia pa­kil­ti ke­liais laip­te­liais aukš­čiau, ta­da at­si­ran­da dau­giau švie­sos ir leng­viau ras­ti bū­dų tuo da­ly­tis su ki­tais. Kai jau­čiuo­si iš­ties pra­stai – ne­ku­riu. Yra ne­ma­žai itin švie­sių ir itin ta­len­tin­gų as­me­ny­bių. No­riu ly­giuo­tis į to­kius gra­žius pa­vyz­džius.

– Ko­kie au­to­riai – di­džiau­si jū­sų au­to­ri­te­tai?