Poezija po Osvencimo ir po grimzdimo (knygų apžvalga)

Tadeusz Rozewicz „Vanduo puodelyje“

Apžvalgą pradėsiu nuo gana dažnai kartojamos ir jau gal kiek pabodusios giesmelės, bet tą giesmelę reikia giedoti tol, kol kažkas pasikeis (arba imti ir patiems pakeisti – tik reikia rasti laiko ir valios).

O giesmelė apie tai, kad verstinės poezijos knygų iki šiol labai trūksta. Per metus Lietuvoje verstinės poezijos išleidžiama dvi, na, daugiausia, keturios knygos (jei metai buvo geri ir dosnūs).

T. Rozewicziui poezija – skalpelis, jis, kaip ir kiti didieji XX a. vidurio poetai, ieško kalbos, žodžio, minties, kuriais sugebėtų nupasakoti praėjusio amžiaus pirmosios pusės skerdynes, siaubą, totalitarizmą, koncentracijos stovyklas, lagerius.

Iki šiol turime daugybę neužpildytų tiek klasikos, tiek moderniosios poezijos vertimo spragų. Daugybė vertimų kas savaitę pasirodo kultūrinėje spaudoje (ir po savaitės nugrimzta į užmarštį), šis tas surinkta interneto svetainėje tekstai.lt, nemažai tekstų pasirodo pernai pradėtame leisti internetiniame Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos vertimų žurnale „Hieronymus“, rubrikoje „iš vertėjų stalčių“ – paskaitykite, ten šimtai puslapių poezijos klasikos vertimų iš įvairių kalbų. Skaitai ir galvoji, kaip gerai būtų turėti knygą – vartyti neskubant, pasibraukti, parašinėti paraštėse. Sugrįžti.

Ką daryti? Populiariausias ir paprasčiausias variantas turbūt būtų poezijos vertimų knygelių serija – nedidelės, paprastos knygutės, pristatančios vieną autorių ar kurios nors šalies, ar laikotarpio poetus. Jos turėtų būti nebrangios, su į tam tikros šalies ar poeto kūrybos ir konteksto lauką įvesdinančiu straipsniu. Žinoma, jos niekada neatsipirks, jas skaitančiųjų bus nedaug, bet ar masiniame pirkime esmė? Tai šalies prestižo klausimas. Juk taip plečiamas kultūros laukas, taip lavinama klausa žodžiui, taip žadinamas ir skatinamas smalsumas, įkvėpimas ir susidomėjimas.

Na, bet pereikime prie optimistiškesnių dalykų – viena iki šiol žiojėjusi spraga jau užpildyta – pagaliau turime vieno didžiųjų lenkų (o ir pasaulio) poetų Tadeuszo Rozewicziaus išsamią, visą kūrybos kelią apimančią poezijos rinktinę „Vanduo puodelyje“, puikiai išleistą „Apostrofos“ leidyklos.

Iki šiol jo eilės buvo pabirusios kultūrinėje spaudoje, bent po keletą jo eilėraščių išvertė daugybė lenkiškai mokančių lietuvių poetų (tarp jų ir Rolandas Rastauskas, Alfonsas Bukontas, kiti). Tiesa, 2004 m. pasirodė dabar jau bibliografine retenybe tapusi jo vertimų knygelė „Tadeusz Rozewicz. Keturios poemos“ (vertė Vytas Dekšnys).

Dabartinę T. Rozewicziaus rinktinę sudarė, vertė ir palydimąjį žodį parašė poetas, eseistas ir, žinoma, vertėjas Eugenijus Ališanka.

Prieš pereinant prie poezijos, reikėtų paminėti, kad knygą iliustravo T. Rozewiczių pažinojęs dailininkas Stasys Eidrigevičius. Visos knygoje esančios iliustracijos pieštos specialiai šiai rinktinei ir sudaro organišką visumą su tekstais, neužgožia jų. Pasak paties dailininko, jie ilgą laiką susirašinėjo, poetas yra lankęsis jo dirbtuvėje.

S. Eidrigevičius prisimena: „Vėliau vis paklausdavo: „Stasy, kada pasirodys mūsų bendra knyga?“ Tada dar nežinojau apie „Apostrofos“ leidyklą“ – jai buvo vos treji, bet leidėja Giedrė <...> šiemet pasiūlė iliustruoti T. Rozewicziaus eilėraščių rinktinę. Vėl malonus, netikėtas sutapimas... Ir mūsų su Tadeuszu svajonė virto tikrove.“

Ką pastebės skaitytojas, anksčiau nesusidūręs su poeto kūryba, atsivertęs jo rinktinę? Visų pirma, jis pastebės kokie paprasti, aiškūs ir skaidrūs tekstai. Visiškai nuogi, neornamentuoti, sąmoningai neritmiški, vengiantys metaforų ir poetinių puošmenų. Paties poeto eilutėmis tariant: „tik tie žodžiai tokie permatomi/kad prasimuša pro juos mirtis“.

Visų antra, tai skaudūs, nedangstantys nepatogių klausimų tekstai, eilės taikančios tiesiai į dešimtuką, į centrą, į tai, ką poezijoje dažnai siekiama užkalbėti metaforų ir rimų kaskadomis. T. Rozewicziui poezija – skalpelis, jis, kaip ir kiti didieji XX a. vidurio poetai, ieško kalbos, žodžio, minties, kuriais sugebėtų nupasakoti praėjusio amžiaus pirmosios pusės skerdynes, siaubą, totalitarizmą, koncentracijos stovyklas, lagerius. Jis pats viename eilėraštyje taip ir sako: „namuose manęs laukia/užduotis:/sukurti poeziją po Osvencimo“.

T. Rozewiczius vadinamas avangardistu, neoavangardistu, bet iš tikrųjų jis yra konkrečios poezijos pradininkas, poezijos, kuri, pasak jo, vertėjo, „bylotų ne apie idėjas, o apie daiktus ir įvykius“. Fiksuoti ir liudyti – be riksmo, kuo objektyviau: „Reikia neskubant atsargiai/nuvilkti žodžius/lupti vaizdą nuo vaizdo/formas nuo spalvų/vaizdus nuo jausmų/iki pat šerdies/iki kančios kalbos/iki mirties“.

Poetas savo tekstuose nuolat abejoja savimi, poezija, kvestionuoja žodžio galią, neigia tam, kad teigtų. Tai sudaro gana prieštaringą įspūdį – vieni jį yra vadinę nihilistu, kiti poetu-moralistu. Tačiau T. Rozewiczius nemoralizuoja, jis stengiasi prasiskverbti prie esmės, vėl atgaivinti tikrąją būtį, vėl iš naujo, šviežiai ir skausmingai tikrai paklausti amžinų klausimų, tų nuvalkiotų ir tariamai netekusių prasmės dalykų: kas esu aš? Ką reiškia žodis? Kas yra mirtis ir tikėjimas? Kas yra pasaulis ir kūryba?

T. Rozewiczius, ypač vėlesniuose tekstuose, ima naudotis koliažo, popmeno technika, jo tekstuose gausu įvairiakalbių citatų, aliuzijų. O ir patys tekstai virsta savotiškomis dienoraščio atkarpomis, laiškais (dažnai žinomiems kūrėjams), pokalbiais su jam įtaką dariusiais ir svarbiais menininkais, biografiniais jų škicais: Franciu Baconu, Velasquezu, Goethe. Jam rūpi pati meno prigimtis, tėvų ir vaikų santykiai, sugebėjimas kurti ekstremaliomis sąlygomis, naujų saviraiškos kelių paieška.

Ši knyga jau tapo įvykiu ne tik poezijos skaitytojams, bet ir patiems poetams – T. Rozewiczius yra sukrečiantis ir užkrečiamas, atveriantis naujas rašymo ir kalbos galimybes ir tikrai prasismelksiantis į ne vieno autoriaus kūrybą. Ši rinktinė, pasak paties poeto, padės nepamiršti, „kad šiuolaikinė poezija/tai kova už kvėpavimą“.