Rašytoja S. Oksanen: pagaliau mažos šalys turi prabilti

Į lietuvių kalbą neseniai išversta naujausioji Sofi Oksanen knyga "Kai dingo balandžiai". Jau pirmuoju savo romanu "Stalino karvės" (2003), nagrinėjančiame emigraciją, jaunos moters akimis stebimas Tarybų Estijos ir demokratinės Suomijos priešpriešas, autorė buvo įvertinta literatūriniame lauke, o viešumoje stebėtasi, kad jauna rašytoja domisi tokiomis nepatogiomis temomis.

Bene labiausiai S.Oksanen išgarsėjo trečiuoju savo romanu "Valymas" – jis pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Laurus skina ir pagal šį kūrinį pastatyti spektakliai. Tačiau pretekstas kalbinti S.Oksanen – ne praeitis, bet naujasis, jau ketvirtasis, romanas. Pokalbis su 37 metų Suomijoje gyvenančia estų kilmės rašytoja – ne tik apie literatūrą, bet ir apie Baltijos valstybių istoriją, grėsmingą propagandos sistemą bei kitus, su nūdienos įvykiais glaudžiai susijusius dalykus.

– Kaip atrodė knygos "Kai dingo balandžiai" rašymo procesas?

– Mintys dėliojosi įvairiai. Pavyzdžiui, Judita (romano personažas) buvo mano mėgstamiausias moters tipažas dailės istorijoje nuo tada, kai ėjau šeštus metus. Vėliau, mąstydama apie Rusijos užsienio politiką, supratau, kad šalies vykdytas propagandos mechanizmas yra ta tema, apie kurią norėčiau kažką parašyti. Taigi pradėjau romaną 2009-aisiais.

– Pagrindinis romano veikėjas Edagaras, tarnaujantis komunistiniam režimui,perrašo savo tėvynės Estijos istoriją, vykusią vokietmečiu. Jūs – šio romano autorė – taip pat mėginate transformuoti istoriją į fikciją. Kodėl to ėmėtės?

– Jaučiau, kad Vakarų kultūroje gyvenantys žmonės iš tiesų nesupranta sovietinės propagandos ir visos tos meto kūrimo sistemos. Taigi tarsi tapau ta, kuri turi parašyti Baltijos valstybių (ir kitų okupuotų teritorijų) istoriją, skirtą taip pat ir Vakarų skaitytojų auditorijai. Viso to politinio režimo pėdsakai gali būti matomi ir dabar, turint omenyje dabartinius Ukrainos įvykius. Taigi šios propagandinės mašinos suvokimas ir dekonstravimas dabar yra dar svarbesnis, negu buvo tada, kai pradėjau rašyti romaną.

Sovietinis naratyvas buvo labai stiprus ir šiandien nebėra jokio tikslo leisti jam vis dar gyvuoti. Bet mes negalime to melagingo pasakojimo sugriauti, jei nežinome kam, dėl kokių priežasčių ir kieno jis buvo kuriamas. Sovietų sąjunga naudojosi falsifikuotais dokumentais, patvirtinančiais Baltijos šalių okupaciją. Dabar Rusija naudoja tokius pačius metodus Ukrainoje...

– Kokie buvo pagrindiniai šaltiniai, kuriais rėmėtės rašydama knygą? Ar mėginote kalbinti amžininkus?

– Kalbinau ne tik amžininkus, bet ir daugelį Estijos istorikų. Seni laikraščiai taip pat buvo labai puikus šaltinis, iš kurio sėmiausi reikiamų faktų. Skaičiau ir krūvas propagandinių 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio knygų – vienu aspektu labai įdomių, kitu – visiškai nuobodžių ir panašių.

– Ankstesniuose jūsų romanuose pagrindinės veikėjos dažniausiai buvo moterys. Tačiau šioje knygoje jūs meistriškai sugebėjote išskrosti juodžiausias vyriško personažo vidines gelmes. Kas padeda jums susitapatinti su skirtingos dorovės ir lyties personažais?

– Na, rašymas yra kaip vaidinimas scenoje, tik visa tai vyksta popieriuje. O tada, kai vaidini, nėra jokio skirtumo – geras tai personažas ar ne.

– Ar Vakarų ir Baltijos šalių skaitytojai suvokia jūsų knygas skirtingai?

– Taip, buvusių okupuotų šalių gyventojai mano romanų foną supranta kur kas geriau. Taip pat tokios šalys, kaip Ispanija, turi visiškai kitokį supratimą apie diktatūrą, jos pobūdį bei prigimtį. Tie patys skandinavai niekada negyveno okupacijoje, jų pasaulėvoka susiformavo visiškai skirtingoje politinėje sistemoje. Tarkim, iš jų skaitytojų gali išgirsti klausimą, kodėl, pavyzdžiui, to meto dokumentuose nebuvo rašoma apie įvykdytus nusikaltimus? To niekada neišgirstum iš skaitytojo, kuris neseniai gyveno diktatoriaus valdomoje šalyje.

Visgi Suomijos gyventojai kur kas geriau nusimano apie Sovietų sąjungą nei prieš dešimtmetį. O klausimai dėl Rusijos vykdomos politikos kyla net ir dabar. Daugelis šios šalies politikų poelgių yra visiškai nesuvokiami skandinaviškoje demokratijos dirvoje užaugusiems žmonėms.

Štai vienas pavyzdys:

Romane per visą pasakojimą nevartojau žodžio "nacis". Tai buvo keista daugeliui Vakarų vertėjų ir jie tikino, kad reikėtų vartoti žodį "nacis" vietoje "fašistas". O Baltijos šalyse toks žodis vertėjams yra artimas ir suvokiamas – dėl to nekilo jokių klausimų.

Taip pat patyriau labai šiltą Pietų Amerikos skaitytojų priėmimą. Jos šalys yra gerai susipažinusios su diktatūromis ir esu laminga galėdama pasakyti, kad, pavyzdžiui, Čilėje ar Argentinoje "Balandžiai" buvo viena iš sezoniškai rekomenduotinų knygų net moterų žurnaluose.

– Kaip paaiškintumėte savo angažuotumą Estijos praeičiai?

– Augau laviruodama ant geležinės uždangos krašto. Mačiau abi puses.

– Ar sekate šiuolaikinį Estijos kultūrinį gyvenimą, skaitote Baltijos šalių literatūrą?

– Seku, bet dažniau skaitau estiškas knygas, kurios nėra grožinė literatūra.

– Rašytojai, gyvenę sovietmečiu ir patyrę sovietinį režimą, turėjo taikstytis su daugybe moralinių įsipareigojimų. Ar matote kokių nors iššūkių būdama jauna ir pripažinta rašytoja šių laikų Suomijoje?

– Tiesą sakant, per praėjusius dešimt metų matau šiokį tokį skirtumą. Mano pirmasis romanas "Stalino karvės" buvo publikuotas 2003 m. Šiais laikais taip nebūtų.

Suomijoje 50 procentų rašytojų yra moterys, taigi čia, Skandinavijoje, lytis niekada nebuvo kliūtis norint daryti rašytojo karjerą. Tačiau, kiek pastebėjau, moterys rašytojos yra gana retas reiškinys kitose valstybėse.

Kai išleidau savo pirmąją knygą, man buvo sakoma, kad tokios temos, kurias nagrinėju, nėra labai tinkamos jaunoms rašytojoms (pavyzdžiui, politikos istorija).

Dabar daug suomių skaitytojų noriai skaito istorijas, susijusias su nesena Sovietų sąjungos istorija. Kai pradėjau rašyti ta tema, jaunesnė karta dar nebuvo susidomėjusi Sovietų sąjungos praeitimi – tai buvo dar viena priežastis imtis tos temos. Rusija keičia savo politiką ir manau, kad ši karta neturėtų pamiršti Rusijos politikos prigimties.

– O kokie autoriai jus formavo kaip rašytoją?

– Na, išvardysiu kelis. Tai būtų: Kazuo Ishiguro, Marguerite Duras bei Aleksandras Solženicynas.

– O ko palinkėtumėte mažos šalies, tarkime, Lietuvos, rašytojams?

– Daugiau vertimų! Visos mažos tautos ir kalbos susiduria su ta pačia problema – mums reikia daugiau vertėjų ir vertimų. Kitaip tautos balsas bus izoliuotas tik mūsų pačių teritorijose. Fikcija yra puikus kelias padėti suprasti tavo šalį tiems, kurie galbūt šiaip nėra interesuoti į tavo valstybės kultūrą ar istoriją.

Mes neturime Holivudo, galinčio papasakoti mūsų istoriją masėms ir pinigų tam Holivudui pastatyti, bet galima rašyti knygas, kurias skaitytų ir užsienyje.

Gaila pripažinti, kad nėra tiek daug vertimų, ateinančių iš Baltijos šalių.