Režisierius Š. Bartas įvardijo, kodėl menas paklausus tūkstantmečius

Atvirai pasikalbėti dažnai pavyksta ne su žmonėmis, o tik su knyga, muzikos kūriniu, paveikslu ar filmu, sako kino režisierius Šarūnas Bartas. Jo nuomone, būtent dėl šios priežasties žmonės trokšta meno ir yra pasiruošę už jį mokėti pinigus.

„Tai yra išraiška, tai yra kalbėjimas. Jei jis yra nuoširdus, tikras, jis tarsi gija sukabina su kitu žmogumi, jo jausmais. Paklausęs muzikos, galite staiga pasijusti ne toks vienišas, nes girdite, kad kažkas jums groja tiesiai į širdį, ir tai tiesiog sujungia jus nematoma gijele. Taip pat ir su visais kitais kūriniais“, – interviu LRT OPUS sako Š. Bartas, neseniai Lietuvos žiūrovams pristatęs naujausią savo filmą „Ramybė mūsų sapnuose“.

Jame režisierius įkūnija ir vieną pagrindinių vaidmenų. „Vaidmuo nebuvo labai sudėtingas, nors šiaip jau būti dvejose kameros pusėse yra gerokai sunkiau negu vienoje“, – pripažįsta Š. Bartas. Tačiau, pasak jo, filmas sulaukė teigiamų vertinimų ir sėkmės. „Premjera pavyko, žmonės daug plojo, plojo atsistoję ir gana ilgai, kas nėra taip dažna“, – pastebi režisierius.

–  Koks filmas, žiūrėtas kino teatre ar namuose, Jus privertė ilgam patylėti, pamąstyti, susikaupti? Ar būna tokių filmų?

–  Žinote, papasakosiu tik vieną atvejį. Tai buvo, kai gyvenau Lietuvos žemės ūkio akademijos gyvenvietėje, Kauno rajone. Ten buvo aktų salės, skirtos studentams, ir atveždavo po vieną filmą į vakarą – tiesiog studentams parodyti.

–  Jūs kalbate apie 1980-uosius?

–  Ne, tai buvo anksčiau, gal apie kokius 1975-uosius. Man buvo gal 15 metų. Paprastai veždavo filmus apie indėnus. Gana nemažas repertuaras buvo iš Jugoslavijos. […] Visi eidavome į tuos filmus. Repertuaro niekas neformavo, todėl net nežinau, iš kur ten atsirado Romano Balayano filmas „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“. Po to filmo aš išėjau, ir pasaulis atrodė kitoks. Labai gerai tai atsimenu. […] Laiptai – lyg ir tie patys, bet kitokie, kitoks dangus, kitokios sienos, kitokie žmonės. Mano draugai spjaudėsi, keikėsi, sakė –  koks mėšlas. Na, mano draugai buvo tokie paprasti vaikinai iš Kauno rajono. Jie labai nuoširdūs ir puikūs žmonės, labai geri, bet jie nelabai skaitė knygų... Bet tas įspūdis! Man nebuvo šovę į galvą, kad galima kažką tokio padaryti, kad taip veiktų. Nors tame filme nėra jokio konkretaus siužeto, jokios aiškios linijos, jis padarė tiesiog neišdildomą įspūdį.

–  Kaip manote, ar po to filmo Jumyse įvyko kažkoks esminis pokytis?

–  Gali būti. Aš to pokyčio gal ir nepastebėjau, neanalizavau, nes tai buvo labai netikėta. To tiesiog niekaip negalėjau užmiršti. Ir, kaip matote, ir šiandien neužmiršau. […]

–  Ar senai tai buvo, kalbant ne apie datą, o apie laiką? Jūsų prisiminimuose tai – labai gyva, lyg būtų vykę neseniai.

–  Taip, žinoma, taip galima pasakyti, nes mūsų gyvenimas ir prisiminimai turi tokį keistą dalyką – jie dėliojasi taip, kaip jiems patinka, į tokius aplankus. Tie aplankai kaitalioja vietas, lyg mes staiga prisikrautume daug visokių daiktų dėžučių ir pasidėtume arčiau savęs tą, kurioje yra reikalingiausi dalykai. Žinote, prisiminimai neturi chronologijos mūsų sąmonėje. Jie tą chronologiją tampo kaip tik nori. Kartais neatsimename to, kas buvo šiandien, o labai ryškiai prisimename tai, kas buvo prieš 20 metų. Taip jau žmogus sutvertas.

–  O ar galiu paklausti apie labai ankstyvą prisiminimą, apie kurį pagalvojus, Jums pasidaro gera, šilta, ramu?

–  Na žinoma, mano senelių, prosenelių milžiniškas sodas Šiauliuose, kuris man atrodė kaip didžiulis pasaulis. Jis iš tikro buvo didelis – hektaro ploto. Tai buvo tarsi džiunglės. Už tų džiunglių buvo laukas ir toli bolavo lyg rūkas, lyg dar kažkas. Kitoje pusėje buvo miškai – irgi toli.

Man buvo gal šešeri metai. Įsivaizdavau, kad ten yra kažkokie nuostabūs pasauliai. Bandžiau vieną kartą ten eiti. Manęs ilgai ieškojo. Aš išėjau, susikrovęs daiktus, tai, ko įsivaizdavau, kad toje kelionėje gali prireikti.

–  Tai kokius esminius daiktus susidėjote?

–  Ten buvo duonos gabalėlis, medinė dėžutė, degtukai. Senelis vis bijodavo, kad padegsiu namą, taigi, kai buvau penkerių metų, jis įteikė degtukų dėžutę ir pasakė: „Šarūnai, tu – jau vyras ir, taip sakant, tau reikia būtinai turėti degtukų. Tikras vyras privalo turėti degtukų. Maža kas – staiga ar šaltis, ar kas, reikia. Merginos, moterys gali nemokėti laužo užkurti, o vyras privalo užkurti laužą, sušildyti, padaryti, kad būtų gerai. Tu visą laiką juos turėk kišenėje.“ Tai aš, žinoma, didžiąją dalį jų iškart sudeginau – vieną po kito. O paskui praėjo noras juos deginti. Kad jau leido ir turėjau, paslapčia to nedariau. Tokiu būdu išgelbėjau nuo baimės, kad aš ką nors kur nors padegsiu. Taigi tų degtukų turėjau, tokią medinę dėžutę, dar kažką…

–  Kuo vardu buvo senelis?

–  Vaclovas, Vacys.

–  Kai jau užaugote ir išmokote uždegti laužą, ar yra buvę gražių pasisėdėjimų prie laužo gamtoje?

– Na, prie laužo jie visą laiką būna gražūs […]. Daug kas turbūt pastebėjo, kad į tekantį vandenį ir degančią liepsną galima žiūrėti valandų valandas ir nenusibosta. Vėlgi tai turbūt susiję su tolimais mūsų protėviais, kuriems ugnis ir vanduo buvo pagrindinės išlikimo sąlygos. Užtat gal ir mes norime būti taip arti vandens ir ugnies.

–  Ar pavyksta?

–  Taip.

–  O ar dažnai tą vaikystės sodą atvaizduojate savo filmuose?

–  Sunku pasakyti. Tas didžiulis sodas, namas – visa tai įsirėžę į atmintį. Matote, toks paprastas reikalas, kad aš to neanalizuoju, nes nemėgstu tokio įvardijimo. Prisiminti, galvoti, atgaminti praėjusią valandą, kas vyko prieš dieną, mėnesį ir vėl tai pergalvoti – taip, tą mėgstu daryti. Tai vienas iš būtinų mano užsiėmimų. Bet įvardinti ir pavadinti kažkaip, duoti pavadinimą ar padėti tai į kažkokią kertę, užrašyti užrašėlį – to nemėgstu daryti ir nedarau.

– Ar tiesa, kad pradėjote fotografuoti šešerių metų?

–  Taip. Mano močiutės brolis buvo inžinierius. Jis projektavo kelius, bet jo visas laisvas laikas buvo skirtas fotografijai. Jis turėjo nemažą kambarį, aklinai užkaltais langais, ten buvo laboratorija. Aš pas jį tupėdavau nežinia kiek laiko nuo tada, kai tik atsimenu save. Ten buvo labai įdomu, ten buvo galybė buteliukų, jau net nekalbant apie tą vaizdo atsiradimą, išnirimą iš vandens, kai nuotrauka yra ryškinama. Tai man buvo nuostabus, paslaptingas pasaulis. Jis man padovanojo pirmą fotoaparatuką, kai aš buvau šešerių metų, ir pradėjau fotografuoti. Žinoma, jis paskui išryškindavo.

Bet tai buvo žmogus, kuris galėdavo valandų valandas pragulėti pievoje, fotografuodamas, tarkime, žolytes, vabzdžius, vikšrus. Jis nuolatos apeidavo visą miestą ir fotografuodavo bet kurį pastatą, kuris galbūt tuoj bus nugriautas, galbūt pasikeis, gatves sistematizuodavo ir tvarkingai pas save krovė. Jis tiesiog buvo to apsėstas. Jam viskas buvo labai įdomu.

Tai nuo tada ir prasidėjo fotografija, nors profesionaliai aš nefotografuodavau, nes gana greitai pradėjau filmuoti. Fotografuodavau tik darbui – tūkstančius nuotraukų toms vietoms – tiesiog tam, kad galėtum prisiminti, vėl pasižiūrėti ir vėl prisiminti. Žmonių, aktorių fotografijų irgi labai daug. Tą dariau prieš kiekvieną filmą, ir to užtekdavo. […]

–  O ar Jums pavyksta pasimėgauti kitų kūrėjų filmais? Ar žiūrite profesionalo akimis: kur, kas, kaip apšviesta, sudėliota, sumontuota?

–  Na, ne. Bet yra skirtingi žiūrėjimo būdai. Neretai tenka būti žiuri. Tada žiūri daug filmų, nepriklausomai nuo to, ar nori to, ar ne, ar pats eitum į tą filmą, ar ne. Bet taip į gabalėlius jų neskaidau. Žiūri ir žiūri.

–  Ar turite mėgstamą žanrą?

–  Ne, neturiu jokių žanrų, jokių prioritetų. Žanras nieko nelemia. Jis nieko nepasako apie kokybę, to kūrinio jautrumą arba galėjimą pasiekti žmogų. Žanras yra tiesiog plikas daiktas.

–  Ryčio Zemkausko laidoje „Pasivaikščiojimai“ Jūs sakėte: „Mes esame uždaryti savo galvoje.“ Kaip reikėtų suvokti tą frazę?

–  Na, taip iš tikrųjų ir yra. Mes esame socialūs padarai, ir vienas iš būdų, kaip iš to galvos narvelio išsilaisvinti, yra bendravimas. O bendravimo kelių yra daug. Nedidelis kiekis žmonių […] apskritai kalba vienas su kitu atvirai, nors galbūt gyvena kartu metų metus. Dažniausiai yra nutylima apie rimčiausias problemas, asmeniškiausius dalykus ir t. t. Tai ir sukuria vakuumą, kai nei gali pasipasakoti, nei gali išgirsti, gali tik sukti ir sukti tas pačias mintis, suprasti tik taip, kaip pats supranti.

Dėl to ir yra paklausa. […] Ji egzistuoja tūkstantmečius. Kodėl žmogus pradėjo kurti muziką, kam jis pradėjo piešti, kokiu tikslu? Tai yra išraiška, tai yra kalbėjimas. Jei jis yra nuoširdus, tikras, jis tarsi gija sukabina su kitu žmogumi, jo jausmais. Paklausęs muzikos, galite staiga pasijusti ne toks vienišas, nes girdite, kad kažkas jums groja tiesiai į širdį, ir tai tiesiog sujungia jus nematoma gijele.

Taip pat ir su visais kitais kūriniais. […] Atvirai pasikalbėti dažnai pavyksta tik su knyga, muzikos kūriniu, paveikslu, filmu. Dėl to žmonės šito trokšta ir galų gale moka už tai pinigus.

– Ar tokių pokalbių, kai pavyksta atvirai pasikalbėti su realiu žmogumi, o ne knyga, filmu ar muzikos kūriniu, Jūsų gyvenime, bėgant metams, daugėja?

–  Žinote, aš niekada nemėgau kalbėtis neatvirai. Kartais tiesiog taip išeina, kad išvis nėra kaip kalbėti, nes, tarkime, nėra tuo metu pašnekovo. Manau, kad tai yra labai platus reiškinys – negalėjimas pasikalbėti atvirai, net jei ir labai norisi, net jei labai reikia.

Žinote, žmogus, pradėdamas atvirai kalbėti, tuo pat metu ir išsigąsta, nes tiesiog bijo būti nesuprastas. Mat tai, ką jis nori pasakyti, yra labai artima ir skaudu, o bet koks nesupratimas ar nesuvokimas, tuo labiau – artimo žmogaus, gali labai stipriai nuvilti, nuliūdinti, kartais – turėti net tragiškų pasekmių. Todėl žmonės visą laiką bijo tai daryti. […]

Didžioji dalis mūsų bendravimo yra paviršutiniškas. Žmogui kartais užtenka to, kad kažkas kitas yra netoli, greta, nors tiek. O dar galėti pasikalbėti nuoširdžiai ir paprastai – tai daug kam iš tikrųjų yra prabanga. […]

–  Lietuvoje neseniai pristatytas Jūsų filmas „Ramybė mūsų sapnuose“, kurio premjera jau prieš pusmetį įvyko Kanuose. Ar sulaukėte sėkmės? Kaip žmonės reagavo? Ar įdomu Jums stebėti kitus žmones, kaip jie jaučiasi Jūsų filme?

–  Stebėti aš šiaip jau jų nestebiu. Premjera pavyko, žmonės daug plojo, plojo atsistoję ir gana ilgai, kas nėra taip dažna. Nelabai mėgstu girtis, bet šįkart pasigirsiu. Bet nestebiu tų žmonių. Kam, koks tikslas?

–  O kaip Jūs suvokiate darbą, kaip suvokiate savo veiklą? Įsivaizduoju, kad turėtų būti labai įdomu, nes filmų kūrimas yra labai kruopštus procesas. Sakykime, šio filmo kūrimas užtruko penkerius metus, gal šiek tiek mažiau. Ir štai po to žmonės jau žiūri filmą. Labai gerai, jei jie kuo puikiausiai reaguoja. Tai yra labai įdomu – Jūs tuos žmones tiesiogiai paliečiate, paveikiate.

–  Na, ne visus, toli gražu ne. Kai kuriems tai yra neįdomu ir nepatinka. Tai yra natūralu, taip turi būti. Būtų keista, jei visiems patiktų. Tokių dalykų turbūt išvis nėra Žemėje. […]

Filmas yra sukurtas per penkerius metus. Nėra taip, kad penkerius metus kiekvieną dieną iš eilės jis buvo kuriamas. Buvo pertraukos, pasikeitimai, vėl filmavimai, medžiagos perfilmavimai ir t. t. Žinoma, tai yra kruopštus procesas, reikalaujantis labai daug energijos, jėgų. Nežinau, kodėl taip yra, bet taip yra.

Po to – kaip ir viskas padaryta, ir tu nieko nebegali pridėti. Tai eina į praeitį. Aš tampu neutralus tam reiškiniui – kaip filmas gyvens, nes jau nebegaliu jo pakeisti. Nieko nebegaliu padaryti. Negaliu pasakyti – palaukite, palaukite, čia buvo ne taip, turėtų būti kitaip. […] Vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, tai pasistengti (kiek įmanoma tuo metu, kai jau baigiu filmą) pasakyti –  taip, viskas, aš daugiau nieko negaliu nei pridėti, nei atimti. Aštrumo kitų žmonių požiūryje nejaučiu, nes jau pradedu galvoti apie kitus darbus, kas seks toliau. Tai – jau į praeitį nuėjęs darbas, nes iš jo nieko nebegaliu pasiimti, jis jau – praeityje.

–  Ar esate užsnūdęs, žiūrėdamas savo filmą kino salėje?

–  Na, užsnūdęs nesu, nes paprastai jų ir nežiūriu. Pažiūriu po labai ilgo laiko, nes, matote, režisierius filmo kūrimo procese dalyvauja nuo pat pradžios iki pat galo. Tai yra žiūrima medžiaga, žiūrimas montažas, montuojama, žiūrima daugybę kartų garsinimo metu. […]

–  Naujausiame savo filme esate ne tik režisierius, bet ir vieno iš pagrindinių vaidmenų kūrėjas. Kaip pavyksta priimti sprendimą, kad viskas, jau gerai nufilmuota ir gerai suvaidinote? Ar, atlikdamas šį vaidmenį, gerai perteikėte savo, kaip režisieriaus, sumanymus?

–  Na žinote, paskutiniame filme vaidmuo nebuvo labai sudėtingas, nors šiaip jau būti dvejose kameros pusėse yra gerokai sunkiau negu vienoje.

–  Woody Allenui – ne.

–  Matote, gal ir ne, o gal ir taip. Jo paties vaizdo estetika yra kitokia ir kitko reikalauja. Man būtinai reikia tokio vaizdo, kokį norėčiau pajusti ir pamatyti. Tai reikia suformuoti, niekas nepadaro, savaime tai neatsiranda: nei šviesa, nei kompozicija, niekas. Užtat krūvis, žinoma, auga. Bet net nežinau, kaip atsakyti į tą klausimą, nežinau, kokiais kriterijais remiantis. […]

–  Kas yra šiame filme Jūsų sukurtas personažas? Galbūt tai esate Jūs – toks, koks norėtumėte būti?

–  Na, gal tai – kažkokia mano dalis, kaip ir kiekvieno aktoriaus. […]

Vis dėlto [kine] mes turime visiškai kitą laiko matricą, tokią, kai laikas – mėnuo, kelios dienos – sudėtos į valandą, pusantros valandos laiko tarpą. Laikas yra perdaromas, įgauna tam tikrą algoritmą, kitokį negu gyvenime. Tai yra suspausta.

Tarkime, kur nors paslėptume kamerą, kai du žmonės atsisėstų ir bandytų prisipažinti vienas kitam meilėje. Na, ko gero, tai truktų kokias trejetą valandų, kol žmogus pasakytų vieną, kitą dalyką, taip sakant, įžangą ir galų gale ištartų kažkokius žodžius. Jei iškarpytume visa tai po minutę arba po pusę ir sudėtume, tai iš tikrųjų nieko bendro su prisipažinimu meilėje neturėtų. Tai būtų du žmonės, kurie sėdi vienas priešais kitą ir pasako porą žodžių. Kine viskas yra spaudžiama, sudedama į trumpesnį laiką, taigi pilno žmogaus mes niekada nepamatysime.

Jau nekalbant apie tai, kad viso žmogaus aš, žinoma, iš dalies ir nenoriu pamatyti. Tiksliau, žinau, kad jis yra neįmanomas. Turbūt jis gali būti vienoks, gali būti kitoks, priklausomai nuo dienos, nuotaikos. Iki galo niekada nežinome, koks tas žmogus iš tikrųjų yra. Jis šiaip yra visoks. […]

–  O kaip manote, ar yra, o jei yra, tai koks galutinis žmogaus tikslas? Tapti geriausiu savimi, kokiu tik įmanoma?

– Manau, kad žmogus savo galutinio tikslo iki galo nežino.[…] Kiek pats galiu spręsti, tai mūsų tikslas – pragyventi mums skirtą laiką ir pranešti gyvąją bangą kaip putą. Mes gyvename čia ir dabar, bet mus iš tolimos praeities atnešė mūsų protėviai, kurių seniai jau nėra, nėra net jų kaulų. Iš ten ta gyvybė ateina. Tai – tarsi banga, kurios pačioje viršūnėje esame mes, šiuo metu gyvenantieji. Turime perduoti tą savo gyvybę į priekį, į ateitį, kad ji nebūtų nukirpta, kad žmogus išliktų. Kam žmogus turi išlikti, kam to reikia, ar tai yra svarbu, ar ­gamtai ir pasauliui tai išvis yra menkniekis, šito nežinau. Apie tai galiu galvoti, bet nežinau.

–  Tai ką reikėtų daryti?

–  Tiesiog gyventi ir stengtis daryti viską, ką gali geriausio. Profesijoje stengtis padaryti kuo geriau, bendraujant su žmonėmis, būti kuo atlaidesniu, auginti vaikus, medžius, statyti namus.

–  Žinau, kad vaikai augo ir užaugo, o kaip su Jūsų pasodintais medžiais? Ar apskritai jų pasodinote?

–  Užaugo. Labai daug pasodinau – net tokį pusmiškį.

–  O ar ramybės Jūsų gyvenime dabar daug, ar visgi – daugiau sapnuose ar svajose, kaip siūlytų angliškas naujausio Jūsų filmo pavadinimas?

–  Na, sakyčiau, kad jos nei per daug, nei per mažai. Jos yra tiek, kiek gali būti. Jos gi neužsakysi, nenusipirksi. Tiek, kiek jos yra, tiek yra. Ir aš tuo džiaugiuosi.